Neseniai nuskambėjo paskutinieji IX tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso akordai. Jo vertinimo komisijoje dirbusią M. Rubackytę paprašėme pasidalinti savo įspūdžiais. Pokalbis sukosi ne tik apie konkurso repertuarą, dalyvių pasirodymus, Čiurlionio kūrybos sklaidą, bet ir apie pačios profesorės ankstyvą dalyvavimo konkursuose patirtį, pirmąją kelionę į Prancūziją.
– Gerbiama Mūza, M. K. Čiurlionio pianistų konkurso žiuri dirbote jau ne pirmą kartą. Kokie jūsų įspūdžiai pasibaigus jau 9-ajam konkursui? Kas jus nustebino kalbant apie dalyvių interpretacijas, ypač Čiurlionio kūrybos?
– Nudžiugino puikus aukšto lygio lietuvių pianistų derlius. Ta tūkstantmečio karta, gimusi nepriklausomoje Lietuvoje, gavo puikius pagrindus mūsų muzikinio lavinimo įstaigose. Perėmę ilgametes Lietuvos pianizmo mokyklos tradicijas, daugelis iš jų tęsia studijas svetur, prestižinėse Europos mokyklose, pavyzdžiui, Londono, Vienos ar Hanoverio menų akademijose.
Taigi tas stiprių nacionalinių profesinių pagrindų ir užsienyje plečiamų žinių bei įspūdžių derinys duoda puikius rezultatus. Čiurlionio muzika jų pirštuose taip pat suskamba aktualiai ir gyvai. Iš dešimties konkurse dalyvavusių lietuvių pianistų, sveikinu tris finalistus su pelnytais konkurso laurais.
– Tikrai galime pasidžiaugti, kad konkurso finale grojo net trys jaunieji lietuvių pianistai, tačiau visi jie pasirinkę nuolatines studijas užsienyje, kaip pati atkreipėte dėmesį. Ar, jūsų nuomone, akademijai Lietuvoje nereikėtų pasitempti, galbūt peržiūrėti programas ir metodikas, ieškoti gerųjų patirčių bendradarbiaujant su partneriais užsienyje?
– Gamtoje paukštis išskrenda iš savo lizdo tuomet, kai sugeba tai padaryti. Nekartodama to, ką pasakiau aukščiau, norėčiau pridėti, kad išvykimas padeda augti. Kelionė svetur neapsiriboja studijomis – ten užmezgami gausūs profesiniai ryšiai. Susitikimai, ypač jei jie yra išskirtiniai, išaugina, suformuoja žmogų ir praturtina jį visam gyvenimui. „Kuo plačiau sparnus išskleis, kuo didesnį ratą apsuks, tuo bus laimingesnis žmogus“ – sakė Čiurlionis.
– Jūs esate viena iš svarbiausių Lietuvos kultūros ambasadorių ir skleidėjų Prancūzijoje. Gal galėtumėte pasakyti, koks vaidmuo čia tenka Čiurlioniui? Dar visai neseniai „Orsay“ muziejuje Paryžiuje pristatytoje Baltų šalių simbolizmo dailės parodoje į Čiurlionio tapybos darbus žvelgė šimtai tūkstančių ją aplankiusiųjų. Bet kaip dažnai kompozitoriaus muzika skamba Prancūzijoje, Europoje? Kaip dažnai jūs pati jo opusus įtraukiate į savo repertuarą?
– Jau daugelį dešimtmečių gastrolių metu keliaudama po visą pasaulį susiduriu su itin dideliu dėmesiu Čiurlioniui. Skambindama jo kūrinius koncertų programose ar bisui, sulaukiu publikos nuostabos ir simpatijų. Dar ankstyvais nepriklausomybės metais, 1994-aisiais, mano įrašytas Čiurlionio kurinių fortepijonui dvigubas CD albumas sulaukė didžiulio dėmesio muzikos pasaulyje. Įrašai turėjo tokį pasisekimą, kad leidykla „Naxos“ juos perleido 2011-aisiais. Ta proga paruošiau ir išleidau Čiurlionio kvarteto fortepijoninę transkripciją.
Trijų Baltijos regiono šalių nepriklausomybės 100-mečio proga viename iš garsiausių pasaulyje „Orsay“ muziejuje vykusi baltų simbolizmo dailės ekspozicija sužadino neįtikėtiną susidomėjimą. Paroda, pavadinta „Âmes sauvages“ (liet. „Laukinės sielos“ – T. J.), sukėlė tam tikrą šoką Vakarų visuomenėje, mat mūsų meno kūriniai, anuomet likę sovietinio realizmo šešėlyje, buvo vos ne šimtmetį eliminuoti iš Europos kultūros pasaulio ir plačiau mažai težinomi.
Kartu tame pačiame muziejuje vyko Baltijos šalių muzikos sezonas, kur šalia kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ pasirodė ir kiti atlikėjai, solistai. Šiai koncertų serijai paruošiau trijų Baltijos šalių kompozitorių programą ir rečitalyje daugiausia skambinau įvairių etapų M. K. Čiurlionio muziką, taip pat J. Vytuolio ir H. Ellerio kūrinius. Spauda tai nušvietė kaip atradimą, o klausytojai pavadino viena iš gražiausių mano programų.
Svarbu pažymėti, kad per šį renginį „Orsay“ muziejų aplankė daugiau nei 4 milijonai lankytojų! Vėliau svarbiausias prancūzų festivalis „Radio France Montpelier“ vos ne mėnesio trukmės programą skyrė Šiaurės Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos, muzikai. Ten taip pat grojau kūrinius iš Baltijos regiono kompozitorių repertuaro.
– Jūsų biografija išties dinamiška – tapusi svarbiausių tuomet dar SSRS, kuri buvo okupavusi Lietuvą, konkursų laimėtoja, minite, kad praradote pasą už dalyvavimą rezistencinėje veikloje. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie šį etapą? Ir kodėl iškart po nepriklausomybės atgavimo patraukėte būtent į Prancūziją?
– Nūdienos istorija mums dar kartą primena, kad nieko nėra svarbesnio už laisvę. Ukraina tai kasdien liudija aukodama gyvybes kovoje už egzistenciją. Mums, gyvenant sovietinės okupacijos metais, reikėjo būti ne tiktai geriausiais, bet taip pat ir „patikimiausiais“. Taigi, apie dalyvavimą konkursuose spręsdavo ne pats jaunas žmogus, ne jo profesorius, bet politbiuras. Norint išvykti, tekdavo praeiti daugybę vidinių atrankinių etapų, o tai trukdavo net keletą metų.
Šiandien džiaugiuosi gausiomis jaunųjų pianistų pergalėmis konkursuose. Anuomet, sovietmečiu, šalia keleto „bandomųjų“ reikėjo laimėti vieną didelį konkursą – tuomet atsiverdavo visos durys. Taip turėjo nutikti ir man po pergalės Liszto konkurse Budapešte. Nepaisant to, aš neišvykau nė į vienas gastroles, neiįvykdžiau nė vienos pasirašytos sutarties sąlygų. Mano pasas iš manęs buvo atimtas septynerius metus.
Prieš kiek laiko būdama Kinijoje, susitikime su studentais priminiau jiems kokie jie yra laimingi, kad gali keliauti ir laisvai pasirinkti savo profesinį kelią. Pasakojau jiems ir apie mūsų tuometinį gyvenimą, o jie žiūrėjo į mane išplėtę savo įstrižas akutes.
Atgavus nepriklausomybę, atsirado galimybė išbandyti savo profesines jėgas ir tobulėti svetur – aš to laukiau daug metų. Prancūzų meniškumas ir rafinuotumas man buvo visuomet artimi. Tačiau iš Lietuvos niekuomet visiškai neišvažiavau – tebeturiu mano mylimą butą Vilniaus senamiestyje, kurį pavadinau „Mūzų namais“, esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, Vilniaus fortepijono festivalio meno vadovė ir visur keliauju tiktai su lietuvišku pasu.
– Neseniai spaudoje pasirodė anonsas, kuriame pranešama apie dokumentinio filmo „Mūza“ pasirodymą 2024 m. vasarį. Jo režisierė Agnė Marcinkevičiūtė atskleidžia, kad šiame filme bus pasakojama jūsų kaip pianistės gyvenimo ir kūrybos istorija tikintis, kad šis filmas „įkvėps tiek jaunus žmones, tiek vyresnius klasikinės muzikos mylėtojus“. Ar galėtumėte pasidalinti kūrybinio proceso eiga, savo pačios lūkesčiais? Kam ir kaip tikitės įkvėpti žiūrovų auditoriją?
– Savo autobiografijoje (M. Rubackytė, „Née sous un piano“, Nice: Les éditions Ovadia, 2020. Vert. į lietuvių kalbą: M. Rubackytė, „Gimusi po fortepijonu“, Vilnius: Tyto Alba, 2022.) jaučiau būtinybę publikai plačiai paskleisti daugelio iš mūsų išgyventų istorijos vingių patirtį. Mat bene per pusę šimtmečio trukusią okupaciją Lietuvai išnykus iš pasaulio žemėlapio, mes tapome pasauliui nematomi, nežinomi.
– Filme meno žmogus dalindamasis savo istorija atveria užkulisinę, asmenybės pusę. Nepaisant geopolitinių, profesinių ir asmeninių sunkumų, jo kova bei patirtis, gebėjimas savo kelyje nesužlugti, kurti, kilti ir tęsti tarnystę teikia Viltį. Ta Viltis ir yra pagrindinis filmo šūkis.
– Kaip reaguojate į organizatorių sprendimą konkurso finale dalyviams neleisti atlikti rusų kompozitorių kūrybos? Dėl to bent keli pianistai konkurse dalyvauti atsisakė. Tačiau mūsų kolegos iš Lenkijos neseniai paskelbė, kad šiemet Tarptautinis K. Szymanowskio konkursas į repertuarus išvis neleis įtraukti rusų kompozitorių opusų ir, tikėtina, tokių atvejų pasaulyje daugės.
– Dažnai susiduriu su kolegomis vakariečiais, kurie visiškai nesupranta tokių sprendimų ir net nelaiko jų adekvačiais remdamiesi šūkiu „Be against Putin, not against Pushkin“ (liet. „Būk prieš Putiną, o ne prieš Puškiną“). Būdama kartu su Lietuvos nacionaline filharmonija organizuojamo VIII Vilniaus fortepijono festivalio, kuris šiemet vyks lapkričio 18–gruodžio 2 dienomis, meno vadovė, šįkart programoje rusų kompozitorių muzikos įtraukti neplanuoju.
Festivalio atidarymo koncerte skambės išskirtinai Šiaurės Europos regiono opusai, kas koncertų salėse pasitaiko nedažnai. Kaip atlikėja ir muzikė šiandieną apskritai neturiu jokio poreikio gyventi muzikoje su slaviškomis emocijomis ir „stepių platybių“ naratyvais. Tiesiog širdis negula. Ukrainiečių tragediją išgyvename kaip savo, mat tas pats agresorius galėjo ir gali nusitaikyti ir į mus. Dažnai prisimenu savo amžinatilsį Mamos, pergyvenusios visus istorinius mūsų šalies zigzagus, žodžius: „Nepamiršk, jie gali grįžti“.
Konkurso metu kartu su kolegomis ir žiuri nariais nuoširdžiai pasidžiaugėme trečiojo pianistų konkurso turo programa, kurioje nebuvo nė vieno rusiško koncerto. Mat atsisakius įprastų konkursų arkliukų – Prokofjevo, Rachmaninovo ir Čaikovskio koncertų, išgirdome retesnį konkurso finalininkų repertuarą – Beethoveno, Schumanno, Brahmso ir Chopino koncertus.
Tai, be abejo, kelia naujus uždavinius atlikėjams, mat vien temperamentu, decibelais ar greičiu šių kurinių „nepaimsi“. Manau, kad M. K. Čiurlionio konkursas turėtų tęsti šią kryptį ir ateityje, puoselėdamas mūsų motinos Europos aukštosios kultūros šedevrus ir kartu pabrėždamas laimėtojų muzikalumą, o ne „sportiškumą“.
– Kokios muzikos šiuo metu klausote pati, kokie atradimai jus lydėjo? O gal sutikote artimą bičiulį, kolegą ar užmezgėte naują pažintį?
– Po intensyvaus dalyvių klausymo dirbant konkurso žiuri paprastai puolu prie instrumento ir ruošiu skaitlingas programas. Jose artimiausiu metu skambės Griegas, Lisztas, Pendereckis, Beethovenas, Brahmsas, Bruchas ir, žinoma, Čiurlionis. O knygas keliaudama skaitau nuolat. Neseniai perskaičiau beveik visas savo mėgstamų šiuolaikinių šveicarų rašytojų Metino Arditi ir Joëlio Dickerio knygas.
