Tiksliau, susirinko dvi pilnos salės – mat bilietai į jo koncertą Vilniuje buvo „iššluoti“ per kelias dienas, tad po ilgų derybų su atlikėjo vadybininkais pavyko susitarti dėl antrojo koncerto tą patį vakarą. Man teko būti pirmajame.
Koncerto pavadinimas – „Music for Vilnius“ – labai simboliškai įsilieja į vieną iš šių metų festivalio temų, Vilniaus miestą. Šiųmetėje „Gaidoje“ skamba ne vienas Vilniui dedikuotas kūrinys, na, o taip pavadintas Nilso Frahmo koncertas irgi tapo simboline dedikacija. Tiesa, tai – tik gražus sutapimas: atlikėjas 2022 m. išleido albumą „Music for Animals“ ir visus šio turo koncertus pavadina pagal formulę: „Music for (miestas, kuriame vyksta koncertas)“. Turint omenyje, kad „Gaidos“ festivalio vadyba su atlikėju dėl koncerto Vilniuje derėjosi daugiau nei penkerius metus, sutapimas atrodo dar žavesnis.
Kone lygiai prieš metus man teko klausyti Nilso koncerto „Music for Berlin“ jo kūrybiniuose namuose – „Funkhaus“ renginių erdvėje Berlyne, kur menininkas yra įsirengęs savo įrašų studiją. Būsiu šališka, tačiau turbūt dėl suprantamų priežasčių nėra geresnės vietos patirti jo koncertus nei būtent „Funkhaus“. Tačiau užbėgdama už akių pasakysiu, kad koncertas Vilniuje irgi buvo puikus.
Tiesiog Filharmonijos erdvė savaime yra labiau įpareigojanti ir labiau nutolinanti atlikėją nuo publikos, nei, tarkime, amfiteatrinio plano „Funkhaus“, o kur dar liberalus Berlyno „vaibas“ su labiau atsipalaidavusia ir neformalia publika. Tačiau elektronikos ir klasikos pasaulių jungtis yra paranki tuo, kad Frahmo muzika neskamba „svetimai“ nei neformaliose erdvėse, nei prestižinėse koncertų salėse. Tarp šių ir kitų metų atlikėjo koncertų – pasirodymai ir festivaliuose, ir Paryžiaus filharmonijoje, Londono „Barbican“ centre ir kitur.
Klausytojus ketvirtadienio vakarą Filharmonijos salė pasitiko kitokia, nei įprastai, atmosfera. Salėje tvyrojo jauki prieblanda (specialus apšvietimas koncertui atkeliavo iš Vokietijos), o sceną užėmė gausybė Nilso Frahmo kūrybos įrankių: didžiuliai elektronikos pultai, sintezatoriai, specialus būtent šiam menininkui pagamintas pianinas, stiklo armonika (dėl savo formos ir sukimosi aplink savo ašį praminiau ją „šakočiu“) ir kiti instrumentai. Neabejotinai viena iš Frahmo muzikos unikalumo priežasčių – atlikėjo pomėgis naudoti retus, vintažinius instrumentus: XX a. sintezatorių „Roland Juno-60“, „Moog Taurus“, stiklo armonikos, vienetinio specialaus pianino ir kitų neįprastų instrumentų derinys tikrai nėra elektronikos kūrėjų kasdienybė.
Koncertą Frahmas pradėjo pamerkdamas pirštinėmis užmautas rankas į vandenį ir tarsi kunigas apšlakstydamas publiką – taip pradėdamas savo muzikines „mišias“, savo magišką ritualą, į kurį klausytojus panardino beveik dviem valandoms. Drėgnomis pirštinėmis atlikėjas pradėjo groti stiklo armonika – nors „pradėjo“ galbūt per stiprus, per staigus žodis, nes garsas labai lėtai ir švelniai, tarsi sulėtintame kadre, „išaugo“ iš tylos. Lygūs stiklo armonikos sąskambiai ir lėta jų kaita subtiliai uždavė toną koncertui: laukia magiško garso vakaras.
Kiek mistiško tembro instrumentą – stiklo armoniką – Frahmas ėmė naudoti palyginti neseniai, naujausiame savo albume „Music for Animals“ (2022). Šios plokštelės stilių ir atspindėjo koncerto pradžia: ambientinis ir tamsokas skambesys, labai lėta muzikos kaita, meditatyvumas. Tačiau po laiko pojūtį atėmusios ambientinės pradžios Frahmas ėmė įtraukti vis daugiau savo instrumentų, netrukus atsirado ir groove‘o nestokojančių ritmų, privertusių jei ne judinti kojas, tai bent jau linksėti galva į taktą.
Apskritai, menininko muzika yra įvairi, tačiau vientisa: ambientinė muzika, jaukiai, virtuoziškai ar ekspresyviai skambantis fortepijonas, klubinės muzikos ritmai – visa tai gali skambėti tiek išryškinant pavienius elementus (tarkime, ankstyvoje Frahmo kūryboje dominuoja fortepijonas), tiek organiškai juos sintezuojant.
Charakteringi pavyzdžiai – koncerto pirmoje pusėje skambėjęs kūrinys „All Melody“ ar bisui atliktas ir fanų dievinamas „Says“, kuriame ambientinis sintezatorių skambesys su pavienėmis fortepijono frazėmis palaipsniui perauga į tankų, intensyvaus ritmo ir ekspresyvių fortepijono akordų pripildytą audinį su ekstatiška koda.
Įstabu buvo klausytis, kaip sklandžiai, kaip natūraliai atlikėjas keičia skambesius, pereina prie vis kitų instrumentų, įtraukia vis naujus muzikinius sluoksnius. Akivaizdu, kad improvizuodamas su elektronika Frahmas jaučiasi it žuvis vandenyje. Buvo įspūdinga stebėti, kaip ypač intensyvesniuose kūriniuose atlikėjas tarsi „šokinėja“ tarp savo kūrybos įrankių, virtuoziškai valdydamas platų elektronikos spektrą. Ne mažiau virtuoziškai atrodė ir gebėjimas tuo pat metu groti dviem šonu sustatytomis klaviatūromis.
Kad Frahmui patinka muziką kurti čia ir dabar, patvirtina ir simboliškas publikos įtraukimas į pasirodymą. Atlikėjas paprašė klausytojų unisonu padainuoti garsą „la“ ir šio publikos „padainavimo“ įrašą toliau naudojo kaip medžiagą savo atliekamam kūriniui. Beje, šioje vietoje atsiskleidė ir Frahmo humoro jausmas bei gebėjimas šiltai bendrauti su publika. Duodamas instrukcijas ir vertindamas įrašus (iš pirmo karto sklandžiai įrašyti nepavyko), atlikėjas nevengė pajuokauti: „Puiku, girdžiu, kad salėje turime tik du žmones be klausos.“
Kadangi jau teko būti Frahmo koncerte, anksčiau menininko paliktas kuklaus ir kartu meistriško atlikėjo įspūdis pasitvirtino ir čia. Atrodo, kad atlikėjui svarbu užmegzti ryšį su klausytojais (po kelių kūrinių „blokų“ jis vis nusilenkdavo, pakalbėdavo) ir kartu leisti muzikai kalbėti už save – įdomu, kad Frahmas daugiausiai kalbėjo pusbalsiu, tarsi parodydamas, kad svarbiausia salėje – skambanti muzika, o ne jis pats.
Nilso Frahmo koncertas – neabejotinai vertinga dovana Vilniui ir, tikiu, kitų Lietuvos miestų melomanams. Jau vien klausant jo muzikos įrašų justi tam tikra magija: visada – skambesio grožio ir unikalumo, kartais – meditatyvumo, kartais – ekspresijos. Tačiau klausant jo pasirodymų gyvai, atsiveria papildomi sluoksniai.
Frahmo koncertai suteikia galimybę ir gyvai patirti širdį paliečiančią, „alchemišką“ muziką, ir stebėti virtuozišką meistrystę: net neabejoju, kad ir Frahmo muzikos kažkodėl nemėgstantiems žmonėms būtų įdomu vien vizualiai stebėti, kaip atlikėjas „nardo“ tarp savo instrumentų ir juos meistriškai valdo. Ir kažkieno sumanytas epitetas apie garso alchemiją tikrai nėra tik vadybinis-reklaminis triukas: ketvirtadienio vakarą Filharmonijoje turėjome tikrų tikriausią galimybę ją patirti.
* * *
Toliau festivalyje „Gaida“ – šį vakarą, spalio 20 d., Nacionalinėje filharmonijoje smuiko garsenybės Akiko Suwanai ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas, dirigentas Victorien Vanoosten. Programoje: Toshio Hosokawos ir György Ligeti kūriniai bei Arvydo Malcio kūrinio premjera. Rytoj, spalio 21 d., renginių erdvėje „Kalbys+Kultūra“ – rinktinių elektroninės muzikos projektų „Open 3“ vakaras. Bilietus platina „Kakava.lt“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
