Sakralinės muzikos koncerto programoje: Samuel Barber – „Adagio styginiams“, atliekamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro styginių grupės; Wolfgang Amadeus Mozart – motetas „Ave verum corpus“, KV 618, atliekamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro styginių grupės ir mišraus choro; Josef Haydn „Timpanų mišios“ Nr. 10 C-dur, Hob. XXII:9, atliekamos solistų – Ritos Petrauskaitės (sopranas), Ernestos Stankutės (mecosopranas), Eimanto Bešėno (tenoras), Evert Sooster (bosas) ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro bei mišraus choro.
Orkestro literatūros ikona
Amerikietis Samuelis Osmondas Barberis (1910 – 1981) – kompozitorius, kūręs muziką orkestrams, operai bei chorams. Savo styginių kvartetą „Adagio styginiams“ op.11 parašė 1936 m. ir manė, kad jam puikiai pavyko. Visgi, kompozitorius turėtų padėkoti vienam žinomam dvidešimtojo amžiaus dirigentui už tai, kad jis pastebėjo šį visai nežinomą kūrinį.
Kai Arturo Toscanini išgirdo antrąją styginių kvarteto dalį, paragino Barberį aranžuoti jį visam styginių orkestrui. Kompozitorius išmintingai pasinaudojo šiuo patarimu ir 1938 m. Toscanini su Nacionaliniu simfoniniu orkestru (NBC) atliko naujo kūrinio premjerą. Milijonai amerikiečių klausėsi, kai kūrinys buvo transliuojamas per radiją ir „Adagio styginiams“ greitai sulaukė didžiulės sėkmės bei tapo šiuolaikinės orkestrinės literatūros ikona.
„Adagio styginiams“ spėjo tapti didžiosios daugumos orkestrų repertuarų dalimi, o BBC klausytojai jį įvertino kaip liūdniausią kada nors istorijoje parašytą klasikinės muzikos kūrinį. Pasak muzikos kritiko Alexander J. Moris, „Adagio styginiams“ yra tas kūrinys, kuris klausytojams negali nesukelti vidinių išgyvenimų. T
ai vienas labiausiai atpažįstamų XX a. klasikinės muzikos kūrinių pasaulyje, tapęs pusiau oficialia Amerikos gedulo muzika. Ši kupina liūdesio, širdį verianti muzika buvo naudojama Alberto Einšteino, JAV prezidentų Franklino Delano Roosevelto, Džono Fidžeraldo Kenedžio laidotuvėse, įvairiose reklamose ir filmų garso takeliuose bei tapo šių dienų hitu.
Švelnus ir ramus Mozartas
Wolfgango Amadeus Mozarto „Ave verum corpus“ – žinomiausias klasicizmo laikotarpio motetas. Žodis „motetas“ reiškia bažnytinėms pamaldoms skirtą muzikos kūrinį, kurį gieda choras, nenaudodamas jokių instrumentų. Žodžiai paprastai rašomi lotynų kalba. Jei anglikonų bažnyčioje žodžiai parašyti angliškai, jis vadinamas himnu.
W. A. Mozartas „Ave verum corpus“ parašė pagal Romos katalikų eucharistinį tekstą. Kūrinys sukurtas 1791 m. vasarą, likus pusmečiui iki kompozitoriaus mirties ir aštuoneriems metams po to, kai Mozartas baigė rašyti paskutinį sakralinį kūrinį.
Švelnus ir ramus „Ave verum corpus“ buvo parašyta Badeno miesto chormeisteriui Antonui Stollui, nes Mozarto žmona Constanze dažnai lankėsi šio miesto SPA centre. Skirtingai nuo dramatiško ir nebaigto Requiem, prie kurio tuo pačiu metu dirbo Mozartas, „Ave verum corpus“ yra kukli ir puikiai tinkanti mažų miestelių chorams muzika.
Dovanos dvasios ramybę
„Muzika yra kalba, kurią gali suprasti kiekvienas. Tai vienintelė kalba pasaulyje, gebanti sukurti daugiau taikos nei karo…“,– yra pasakęs kompozitorius J. Haydnas. Sakralinės muzikos koncerte „Lux Perpetua“ simboliškai bus atlikta J. Haydno „Missa in tempore belli“. J. Haydnas šį kūrinį sukūrė 1796 m. Eizenštate, Austrijai aktyviai angažuojantis į karinę kampaniją, lydėjusią visą Europą išjudinusius Didžiosios Prancūzų revoliucijos įvykius.
Tai viena iš keturiolikos didžiojo Vienos klasiko sukurtų šv.Mišių. Kartkartėmis kūrinys pavadinamas „Paukenmesse“ („Timpanų mišios“) dėl timpanų panaudojimo orkestruotėje. Teigiama, kad pagrindinis kompozicijos tikslas – išreikšti pasipriešinimą karo nešamiems neramumams, įtampai, taikos siekį.
„Šie kūriniai neša žinią apie viso pasaulio žmonių ir visais laikais trokštamą laisvę, santarvę, taiką“, – pasakoja vyriausiasis dirigentas T. Ambrozaitis.
