Taigi abu kūriniai – aukščiausios jų autorių meistrystės, sukauptos per ilgus kūrybos dešimtmečius, įrodymas.
Antonas Bruckneris (1824–1896) mirė nespėjęs užbaigti Devintosios simfonijos, dar sykį patvirtinęs romantikų pamėgtą legendą apie devintosios simfonijos prakeiksmą. Devintąją baigęs mirė Ludwigas van Beethovenas, ties devintąja baigėsi Franzo Schuberto žemiškoji kelionė. Po to – Bruckneris, o XX a. pradžioje dar du didieji romantikai-simfonistai – Antonínas Dvořákas ir Gustavas Mahleris – neperlipo „devintojo slenksčio“.
Devintajai simfonijai Bruckneris pašventė devynerius (!) metus ir vis tiek nespėjo baigti šio monumentalaus kūrinio, kurį jis pats laikė savo testamentu ir kūrybos vainiku, kuris turėjo būti dedikuotas, pasak jo žodžių, „jokiam karaliui“ (kaip kad jo Septintoji simfonija dedikuota menų mecenatui, Bavarijos karaliui Liudvikui II) ir „jokiam imperatoriui“ (kaip kad Aštuntoji dedikuota Austrijos-Vengrijos imperatoriui Pranciškui Juozapui I), o „gerajam Viešpačiui“.
Brucknerio įvaizdis jo gyvenimo laikotarpiu, o dar labiau po to kelia dviprasmiškas mintis. Viena vertus, jis buvo itin pažeidžiamas, ekstaziškai pamaldus, asketiškas, nepatyręs šeimos gyvenimo ir intymumo išsipildymo, kita vertus, buvo apsėstas neribotų užmojų ir inovatyvių koncepcijų. Norėdamas, kad jo idėjos būtų vertinamos pagal praeities standartus, kaip kūrėjas jis visgi pralenkė savo laiką.
Nors kompozitorius ilgai kūrė simfoniją „gerajam Viešpačiui“, jam nebuvo suteikta malonė išgirsti užbaigtą kūrinį. Dėl garbaus amžiaus ir ligų silpo jėgos, ir 1896 m. spalio 11 d. dirbdamas su nebaigtos ketvirtosios dalies partitūra Bruckneris mirė. Kompozitorius ėjo 83-iuosius.
Devintosios simfonijos tonacija pasirinkta neatsitiktinai. Paskutinė Beethoveno simfonija taip pat sukurta d-moll tonacijoje, kas ne tik Brucknerio, bet ir visų Beethoveno pasekėjų buvo laikoma dramatinės simfonijos savastimi. Bruckneris rėmėsi ne tik didingiausios Beethoveno simfonijos tonacija, bet ir jos koncepcija bei struktūra.
Brucknerio ir Beethoveno devintųjų simfonijų pradžios ryšys toks gilus, kad net nekyla mintis, jog tai galėjo būti atsitiktinumas ar pasąmonės padiktuotas sprendimas. Beethoveno simfonija tapo kertiniu akmeniu ne tik paskutiniam Brucknerio kūriniui, bet ir beveik visai jo kūrybai. Pats Bruckneris ne kartą užsiminė apie baimę, kad dabar teks kurti Devintąją.
Tačiau čia nėra net aliuzijos į plagijavimą. Su didžiule pagarba ir nuolankumu Bruckneris kūrė itin originalius, savarankiškus kūrinius, kurie toli pralenkė ne tik Beethoveno, bet ir jo paties laikmetį. Devintoji neabejotinai pranoko ankstesnes ir tapo jo „gulbės giesme“. Jei jis būtų spėjęs užbaigti didžiulį finalą, ji beveik neabejotinai būtų tapusi ne tik ilgiausia, bet ir turinio požiūriu monumentaliausia jo simfonija.
Kaip ir Beethovenas po dramatiškos pirmosios dalies antrąją Bruckneris kūrė įtampos kupino „gyvenimo šokio“ – skerco – stiliumi. Trečioji – patetiškas Adagio – atsisveikinimo ir ramaus susitaikymo muzika, kurioje pereinama iš gyvenimo baigtinumo skausmo į amžinosios šviesos ekstazę. Čia galima išgirsti Brucknerio „dvasinių kodų“ – aliuzijų į jo paties, Beethoveno, Wagnerio kūrinius. Koda yra bene labiausiai jaudinanti ir ramiausia kada nors kompozitoriaus sukurta atsisveikinimo muzika.
Savaime suprantama, kad Aukščiausiajam dedikuota simfonija turėjo baigtis šlovinimo himnu. Tą liudija ir išlikę finalo eskizai. Pasak liudininkų, Bruckneris neva nesyk kartojęs, kad greičiausiai jam nepavyks pabaigti Devintosios, tuomet vietoj finalo galima atlikti jo himną „Te Deum“ solistams, chorui ir orkestrui (vėl aliuziją į Beethoveno Devintosios finalą – „Odę džiaugsmui“), užbaigtą likus metams iki mirties ir dar spėtą išgirsti viešai atliktą Vienos „Musikverein“ Auksinėje salėje.
Taip ir įsivyravo ilgus dešimtmečius po Brucknerio mirties. XXI a. tokia praktika vis dažniau kritikuojama ir įsitvirtino tradicija atlikti Devintąją tiek, kiek jos liko sukurta jos sutvėrėjo ir užbaigti trečiosios dalies atsisveikinimu.
Antono Brucknerio Devintąją simfoniją bus galima išgirsti Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerte „Smuiko žvaigždė Vadim Gluzman Lietuvoje“, kuris įvyks 2023 m. lapkričio 9 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius.
Prieš koncertą, 18.15–18.45 val., Lietuvos nacionalinės filharmonijos antro aukšto fojė apie A. Brucknerio Devintąją simfoniją plačiau pasakos muzikologė Jūratė Katinatė. Bilietus platina Vilniaus kongresų rūmų kasa ir Bilietai.lt.
