Pedro Calderóno de la Barcos „Gyvenimas – tai sapnas“ – sapnas, mokantis gyventi

Gruodžio 16 d., šeštadienį, 19 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žiūrovai turės galimybę išvysti Baroko teatro šedevru laikomą kūrinį – Pedro Calderóno de la Barcos dramą „Gyvenimas – tai sapnas“. Pjesę iš ispanų kalbos šio teatro užsakymu išvertė šviesaus atminimo Aurelijus Katkevičius, pirmą kartą šį veikalą LNDT Didžiojoje salėje 2000 m. pastatė režisierius Gintaras Varnas.

Sigizmundas – Laurynas Jurgelis, „Gyvenimas – tai sapnas“, rež. G.Rimeika.<br>D.Putino nuotr.
Sigizmundas – Laurynas Jurgelis, „Gyvenimas – tai sapnas“, rež. G.Rimeika.<br>D.Putino nuotr.
Rosaura – Aistė Zabotkaitė, Klarinas – Vygandas Vadeiša.<br>D.Putino nuotr.
Rosaura – Aistė Zabotkaitė, Klarinas – Vygandas Vadeiša.<br>D.Putino nuotr.
Bazilijas – Algirdas Dainavičius.<br>D.Putino nuotr.
Bazilijas – Algirdas Dainavičius.<br>D.Putino nuotr.
Klotaldas – Simonas Dovidauskas.<br>D.Putino nuotr.
Klotaldas – Simonas Dovidauskas.<br>D.Putino nuotr.
Astolfas – Povilas Jatkevičius, Estrelja – Žygimantė Elena Jakštaitė.<br>D.Putino nuotr.
Astolfas – Povilas Jatkevičius, Estrelja – Žygimantė Elena Jakštaitė.<br>D.Putino nuotr.
„Gyvenimas – tai sapnas“, rež. G.Rimeika.<br>D.Putino nuotr.
„Gyvenimas – tai sapnas“, rež. G.Rimeika.<br>D.Putino nuotr.
„Gyvenimas – tai sapnas“, rež. G.Rimeika.<br>D.Putino nuotr.
„Gyvenimas – tai sapnas“, rež. G.Rimeika.<br>D.Putino nuotr.
„Gyvenimas – tai sapnas“, rež. G.Rimeika.<br>D.Putino nuotr.
„Gyvenimas – tai sapnas“, rež. G.Rimeika.<br>D.Putino nuotr.
„Gyvenimas – tai sapnas“, rež. G.Rimeika.<br>D.Putino nuotr.
„Gyvenimas – tai sapnas“, rež. G.Rimeika.<br>D.Putino nuotr.
„Gyvenimas – tai sapnas“, rež. G.Rimeika.<br>D.Putino nuotr.
„Gyvenimas – tai sapnas“, rež. G.Rimeika.<br>D.Putino nuotr.
„Gyvenimas – tai sapnas“, rež. G.Rimeika.<br>D.Putino nuotr.
„Gyvenimas – tai sapnas“, rež. G.Rimeika.<br>D.Putino nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Daiva Šabasevičienė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Dec 11, 2023, 2:33 PM

Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams šia drama susidomėjo jaunųjų teatro menininkų karta. Spektaklio režisierius Gediminas Rimeika, scenografas ukrainietis Olesis Makukhinas, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, šviesos dalininkas Julius Kuršis, choreografas Paweł Sakowicz. Vaidina Laurynas Jurgelis (neseniai jam paskirta Jaunojo kūrėjo premija), Aistė Zabotkaitė, Algirdas Dainavičius, Simonas Dovidauskas, Povilas Jatkevičius, Vygandas Vadeiša ir Žygimantė Elena Jakštaitė. Spektaklio prodiuseris – Meno ir mokslo laboratorija.  

Ispanų dramaturgas, poetas, rašytojas Pedro Calderón de la Barca (1600–1681) – vienas iškiliausių Ispanijos aukso amžiaus baroko rašytojų. Jis gimė Madride, kur praleido didžiąją gyvenimo dalį. Jo tėvas Diego Calderónas buvo bajoras, tarnavęs karaliams Pilypui II ir Pilypui III. Calderónas mokėsi Madrido jėzuitų kolegijoje, vėliau – teisę Salamankos universitete. 1620–1622 metais jis laimėjo kelis poezijos konkursus, skirtus šventojo Izidoriaus garbei, o kaip dramaturgas debiutavo 1623 m. birželio 29 d., kai karaliaus rūmuose buvo suvaidinta jo pjesė „Amor, honor y poder“ (Meilė, garbė ir galia“). 

1625–1635 m. Calderónas tarnavo Ispanijos kariuomenėje Italijoje ir Flandrijoje. 1635-aisiais mirus Lope de Vegai, Calderónas tapo žymiausiu to meto ispanų dramaturgu. 1636–1637 metais Pilypas IV įšventino jį į Šv. Jokūbo ordino riterius, užsakė jam keletą dramų karališkajam teatrui naujai pastatytuose Buen Retiro rūmuose. 1640 metų pavasarį jis prisijungė prie kunigaikščio Gasparo de Guzmano suburtos raitelių kuopos, dalyvavo Katalonijos kampanijoje, pasižymėjo narsumu prie Taragonos. Pablogėjus sveikatai, 1642 metų vėlyvą rudenį Calderónas pasitraukė iš kariuomenės, po kurio laiko jam buvo paskirta speciali karinė pensija.

1647 m. Calderónui gimė sūnus Pedro José, kurio motina netrukus mirė, tad kūdikį globojo Calderóno sūnėnas. 1650 m. Calderónas tapo Šventojo Pranciškaus ordino tretininku, vėliau galutinai įstojo į kunigų luomą – 1651-aisiais buvo įšventintas ir tapo San Salvadoro bažnyčios Madride kunigu.

Calderónas parašė apie 220 pjesių, iš jų apie 120 – pasaulietinių, apie 80 – autosakramentalių. Į lietuvių kalbą išverstos komedijos „Dama vaiduoklė“ (La dama duende, parašyta 1629), „Meile nežaidžiama“ (No hay burlas con el amor, parašyta apie 1632), „Gyvenimas – tai sapnas“ (La vida es sueno, parašyta apie 1632–1635), „Didysis pasaulio teatras“ (El gran teatro del mundo, parašyta apie 1645).   

Drama „Gyvenimas – tai sapnas“ – filosofinė alegorija apie žmogaus gyvenimo menkumą, vadinama geriausiu Ispanijos aukso amžiaus dramos pavyzdžiu. Pagrindinės pjesės temos – garbė, konfliktas tarp laisvo pasirinkimo ir likimo, sapno ir tikrovės ryšiai, tėvo ir sūnaus priešprieša, turinti paralelių su klasikinėje mitologijoje vaizduojama Saturno ir Jupiterio kova.

Mintimis apie svarbiausias spektaklio temas ir kūrybines idėjas dalijasi režisierius Gediminas Rimeika ir aktoriai Laurynas Jurgelis bei Aistė Zabotkaitė.

Režisierius Gediminas RIMEIKA: „Gyvenimą – tai sapną“ perskaičiau daugiau nei prieš dešimt metų. Ši pjesė mane labai paveikė. Ja susižavėjau kaip alegorine drama. Čia ryškus dviejų pasaulių – sapno ir realybės – susikirtimas. Šioje Pedro Calderóno pjesėje veiksmas vyksta Lenkijoje! Ispanas rašo apie Lenkiją.

Tuomet pradėjau suvokti ir Shakespeare’ą, rašiusį apie Daniją... Įsigilinimai į šiuos kontekstus praplėtė žinias apie tų laikų teatro kultūrą. Šie dramaturgai rašė apie labai aktualius dalykus. Vieni iš jų kritikuodavo šalį ar kokį nors aukštuomenės asmenį, kartais pjesėje pakeisdami jo lytį, pažiūras... Tai man paliko didžiulį įspūdį. Iki šiol manau, kad tokio lygio dramaturgų daugiau neatsirado. Tai – dramaturgijos aukso amžius.   

„Gyvenimo – tai sapno“ grožis, pirmiausia, yra kalderoniška tiesa. Šio kūrinio visi personažai pakėlę akis į dangų, bet iš tikrųjų grimzta į žmogiškąsias problemas, kurios nusėda tarp rūmų sienų ar pastato fasado... Pjesėje labai ryškus kontrastas tarp save aukštinančio, bandančio prisilyginti Dievui žmogaus ir žemiškos realybės. Iš tikrųjų šis karalius yra lygiai toks pats, kaip ir jo sūnus, įkalintas bokšte. 

Šie dalykai mane labai žavi, tokios pozicijos pasigendu kitoje literatūroje. Man labai patinka susidurti su aukštesniais dalykais. Šiame kūrinyje archetipinės tiesos, problemos, meilės troškulys, garbės klausimai yra amžinos problemos, kurios niekada iki galo nebus išspręstos. Calderónas labai talentingai tai sugebėjo atskleisti.

Baroko laikotarpio filosofija labai įdomiai susisieja su moderniam pasauliui rūpimais klausimais. Apskritai, modernizmui būdingi baroko dėsniai. Jau Calderóno laikais arklys įjodavo į sceną, o aktorius, išėjęs į avansceną, sakydavo tekstą autoriaus vardu. Barokinio teatro spektakliams būdingi šokiai viduryje spektaklio, – visai kaip dabar. 

Calderónas visa tai sudėjo į kūrinį, o man buvo įdomu gyvai sukurti tą pasaulį. Neblogai pažindamas kitus aktorius, mačiau, kaip daugelis iš jų tarsi trokšta tokių vaidmenų, kurių niekas nepasiūlo. Teatre dažniausiai vaidmenys paskirstomi pagal tipažus, todėl nusprendžiau pasiūlyti aktoriams kitą pasaulį, kuriame išryškėtų įdomūs, Calderóno sukurti personažai.     

Gal mano režisūrinis „ėjimas“ nėra gerai išbandytas praktikoje, bet savo aktorine tiesa, su kurios pagalba suvokiu ir apmąstau pasaulį, stengiuosi išanalizuoti ir atrakinti šį Calderóno kūrinį. „Gyvenimas – tai sapnas“ daugiau aktorinis, nei režisūrinis spektaklis, kuriame vaidmenys skleidžiasi įdomiau, negu pati istorija, bet toks yra mano kelias. Siekiu aktorius ne „uždaryti“ dar viename režisūriniame sprendime, bet atskleisti juos per jų pačių autentiškai perteikiamą tekstą, pasitelkiant jiems patiems priimtiną plastiką. Būtent aktoriai kuria „Gyvenimo – tai sapno“ istoriją ir pasakoją ją žiūrovams. 

Aktorius Laurynas JURGELIS (Sigizmundas): Sakoma, kad reikia atsargiai svajoti, nes svajonės pildosi. O jeigu leistume sau pafantazuoti? O jeigu... O jeigu mums atsitiktų tai, apie ką mes niekada net neišdrįsome pasvajoti?  Kažkas tokio didingo ir neaprėpiamo, stipriai pakylėto ir nesuvokiamo blaiviu protu? Tai, matyt, galėtų atsitikti tik sapne. 

O jeigu tas sapnas atrodytų toks tikras, kad pradėtume juo tikėti kaip nauja realybe? Ir jei tame sapne viskas pradėtų atrodyti kur kas tikriau, negu ten, kur mes esame pabudę? O toji realybė, kur mes nemiegame, pradėtų atrodyti nyki ir bespalvė? Ką reikėtų rinktis tada? Kaip reikėtų elgtis tada? Galbūt bandyti kuo ilgiau sapnuoti tą sapną, kuriame pildosi svajonės? Kaip elgtis tame sapne? Dorai? Garbingai? Ar galbūt nepaisyti nieko ir tapti visiems per galvas lipančiu tironu? O gal rinktis saugų kelią ir atsisakyti sapnuoti tai, kas tau nepriklauso? Kiekvienas galėtų atrasti savąjį būdą. 

Taip pat ir mano vaidinamas personažas Sigizmundas ieško savosios tiesos ir teisingiausio jam kelio spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. Įdomu kelti klausimą, kas pasidarytų su žmogumi, jei jis per vieną akimirką staiga gautų viską: valdžią, dėmesį, statusą visuomenėje, nuo jo priklausytų valstybės likimas. Ar jis liktų žmogumi? Ar gavęs tokias privilegijas veltui, jų nenusipelnęs, jis netaptų žvėrimi? Ar jis liktų žmogiškas ir ar jam rūpėtų kitų žmonių likimai, ar jis rūpintųsi tik savimi ir savo troškimais? 

Žvelgiant į šiandieninę pasaulio situaciją aiškiai matosi, kad žvėrių yra, ir tai baisu, nes tai ne sapnas, o realybė, su kuria reikia kasdien susitaikyti. Šio spektaklio herojus Sigizmundas išgyvena viską: tremtį, tapimą atskalūnu, sužvėrėjimą gyvenant atstumtojo gyvenimą oloje, bandymą suprasti, kas yra žmogus, bei pagaliau tapimą tikruoju princu. Tai įdomi, žaisminga, somnambuliška kelionė.

Aktorė Aistė ZABOTKITĖ (Rosaura): „Gyvenimas – tai sapnas“ – nuostabus kūrinys, pirmiausia teksto požiūriu. Tai yra teksto teatras, toks, koks jis buvo tuo metu, kai jį sukūrė. Dabar tokių nedaug, nes dramaturgijoje klesti minimalizmas. Pedro Calderónas de la Barca atvirkščiai – negaili 1000 ir vieno epiteto, išsireiškimo, posakio.

Pirmiausia, kaip aktorė, tiesiog mokiausi tekstą. Jo buvo labai daug, atrodė, kad bus sunku viską įsiminti, bet – nors ir keista – tai ko gero lengviausiai į mane „įsėdęs“ tekstas. Calderóno eilės pradėjo mokyti mane, o ne aš pradėjau jų mokytis. Jos pradėjo skverbtis į mano atmintį, padėjo kiekviename spektaklyje vis daugiau sužinoti apie Rosaurą ir apie mane – Aistę. Ir dabar dar Calderóno tekstas mane veda, atskleidžia man vis daugiau savo prasmių, reikšmių. Tai lyg daina, nuostabi pasaka, istorija –naivi, aistringa, skaudi, liūdna, švelni – visokia! 

Man labai patinka vaidinti „Sapną“. Jis truputį primena telenovelę, operą. Viskas truputį padidinta, viskas juoda arba balta, kiekvienas personažas tiek daug patiria – nuo skausmo iki didžiausios aistros. Ir žiūrovai turi galimybę tai stebėti ir išgyventi kartu, o gal ir pasijuokti iš tokio „ryškumo”. Bet šiame spektaklyje galima atrasti ir labai daug tikrumo, kurį sudėjome jau mes – kūrybinė komanda. „Sapnas...“ – ne tik tai, kas parašyta Calderóno, bet ir tai, kas sakoma mūsų lūpomis, į ką žiūrima mūsų akimis, kas vaizduojama pasitelkiant mūsų simbolių kalbą, mūsų priemones.

Tai yra nuostabi istorija, verčianti susimąstyti, ką vadiname gyvenimu, o ką – sapnu. Ar sapnas yra tik sapnu? O kas tada gyvenimas? Ar kartais gyvenimas neatrodo mažiau tikroviškas už sapną? Kada sapnuoji, o kada gyveni? Juk pramiegi beveik tokią pačią dalį savo gyvenimo... 

O Rosaura, Rosaura... Kurdama vaidmenį, pirmiausia su juo susitikusi, visada pastebiu, kokie mes skirtingi. O kuo toliau, tuo labiau su juo gyvendama suprantu, kad mes iš tikrųjų labai panašūs, ir suvokiu, kad susitikome ne atsitiktinai. Rosaura – dar viena mano spalva. Iš pradžių nesupratau jos: kaip gali žmogus taip aklai būti vedamas garbės, ja kliautis? Kodėl taip nori keršyti? 

Garbė Rosaurai yra svarbesnė net už meilę. Vis kūriau ją, klausiau, ką ji man sako, ir galiausiai supratau, kad šis vaidmuo atvėrė didelę dalį manęs. Nes aš, kaip ir daugelis iš mūsų, kartais negaliu atleisti, negaliu nusiraminti, noriu rėkti ir draskytis. Pyktis nėra blogas dalykas, jis rodo, ko nebegali iškęsti ir toleruoti kaip žmogus, rodo, kokiu keliu niekada neisi, labiau išgrynina tavo kelią. Pyktis – labai gryna emocija. Ir Rosaura pyksta, nebijo parodyti, kokia yra, nebijo būti tikra, nebijo būti pažeidžiama ir silpna dėl to, kad pyksta. Jai labai skaudėjo, ir ji nori atkeršyti, nori apie tai papasakoti.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.