Spektaklį taip pat kūrė režisierius Antanas Obcarskas, dailininkas Vitalis Čepkauskas, režisierius-asistentas Rokas Lažaunykas. Choro vaidmenį atliko Aidas Ašmonas, Vesta Bartašiūtė, Urtė Janavičiūtė, Kamilė Maksvytytė, Laura Marija Rinkevičiūtė, Aistė Rocevičiūtė, Rokas Siaurusaitis ir Sibilė Zavadskytė. Kūrinys – apie žmonijai gresiantį išnykimą, skurtas laikantis tvarumo principų. Tačiau, nežiūrint įvairių įpareigojančių aplinkybių, kūrėjams pavyko sukurti įtaigų, meninį kūrinį, apie kurį kalbamės su Gyčiu Ivanausku.
– Šiandien teatras dažnai demonstruoja gyvuliškąją žmogaus pusę, bandydamas įžvelgti jo sielos šviesulius. Tu siūlai kitą variantą – mes regime atvirą sielą, kuri tiesiog gyvena kūne. Teatre tai – labai reta. Ar Tu pats kada nors galvojai apie sielos ir kūno koreliaciją? Ar Tu pats kartais regi tą dvasinį lauką, kuris kūryboje tarytum materializuojasi?
– Vaidindamas daugiau ir neturiu į ką atsiremti – tik į intuiciją ir sielą. Aš nežinojau, kaip kuriamas vaidmuo, tos mokyklos aš neturėjau, įstojau tiesiai į antrą kursą. Aš nežinojau, kaip formuojamas personažas. Kiek esu sukūręs vaidmenų, viskas įvyko per nuojautą, intuiciją, atvirumą, atsidavimą režisieriui, su režisieriaus pagalba. Ta mano mokykla ir liko tų režisierių rankose, nes jie mane ir vedė per visą šį kelią.
Aišku, po tiek metų praktikos (Gytis Ivanauskas profesionalioje scenoje vaidmenis kuria jau dvidešimt penkerius metus – D. Š.), šiek tiek supranti, kaip gimsta vaidmuo, bet aš visą laiką kliaunuosi tuo, kas mane veda. O kas veda – nežinau: tikėjimas ar kažkokios duotybės? Esu įsitikinęs, kad, pavyzdžiui, neįmanoma išmokti būti geru žmogumi: arba esi geras, arba ne. Kaip ir „Pjesėje gyvenantiems išnykimo laikais“. Tai, ką mes paveldime, nuo mūsų nepriklauso. Tai mes perduodame vieni kitiems, ir ta informacija keičia mūsų atomus ir mūsų DNR.
Ir nežinai, kodėl vienas gimsta trokšdamas karo, dar nesuvokdamas, bet trokšdamas gyvuliškai, instinktyviai, o kitas, kažkodėl tampa geru žmogumi. Kodėl labai tvarkingoje ir kultūringoje šeimoje vienas iš dviejų vaikų kartais yra visiškas niekšas? Kas tai nulemia? Ar per mažas tėvų dėmesys tuo metu, ar vis dėlto chromosomos, kurių mes nesuprantam ir, ko gero, niekada nesuprasime.
– Taip, genetiškai žmogus paveldi labai daug, bet ir tolesnis gyvenimas, jo išsilavinimas, tradicijos gali smarkiai jį pakeisti.
– Kodėl tuomet kai kurie maži vaikai nori padegti šunį arba nugalabyti paukščiuką? Juk tai – gyvuliški instinktai. Aišku, nuo pat mažens labai svarbu, į kokias rankas patenki. Mano geros rankos buvo mano tėvai.
Jeigu augi gerose rankose, kažko blogo ir negali būti. Vaikystėje aš taip pat turėjau visokių klystkelių, galėjau greit nusivalkatauti. Prisimenu savo vaikystę nuo kokių trejų metų, kai nešiau į parduotuvę priduoti pieno butelius.
– Sunku patikėti.
– Taip. Trejų metų buvau kokių penkiasdešimties centimetrų (juokiasi), nes ir vėliau klasėje visą laiką buvau mažiausias, kūdžiausias... Atsimenu tą jausmą, kai mane tėvai išleido pirmą kartą. Stovėjo mūsų namas, už jo – gatvė, už kurios – parduotuvė.
Pamenu, kaip prisaikdino: „Kai prieisi gatvę, pažiūrėk į kairę, jeigu nėra mašinų, pažiūrėk į dešinę. Jeigu nėra mašinų, gali pereiti gatvę.“ Ir einu su tais „rekščiais“ – toks tų laikų megztas krepšys, nešu tuščius buteliais, pasižiūriu į abi puses, tada atsisuku į langus, kuriuose – tie du paukščiukai, mane stebintys tėvai. Aš pasitikrinu ir pereinu gatvę. Ir šitas jausmas liko visam gyvenimui. Saugančios rankos ar akys... Tėvai visą laiką yra už manęs. Ir aš niekada nenuklydau, nors tėvai man leido viską daryti. Bet visą laiką buvo įjungtas saugiklis.
– Ši „trečioji akis“ mane prižiūri ir teatre kuriant vaidmenis, ir bendraujant su žmonėmis. Einant gyvenimo keliu visą laiką žinau, kad už nugaros kažkas mane saugo. O kas – nežinau.
– Nors ne vienas Tavo vaidmuo jau šiandien tapo lietuvių teatro istorija, visi jie skirtingi, bet juos vienija labai stipriai išreikštas Tavo dvasinis pasaulis. Tai – Kurtas (Marius von Mayenburg, „Ugnies veidas“, rež. Oskaras Koršunovas, 2000), Meilužis, jau miręs (Jean-Luc Lagarce, „Tolima šalis“, rež. Gintaras Varnas, 2001), Gabrielis Skalis (Marina Carr „Portija Koglen“, rež. G. Varnas, 2002), Romeo (William Shakespeare, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, rež. O. Koršunovas, 2003), Rodijonas Raskolnikovas (Fiodor Dostojevskij, „Nusikaltimas ir bausmė“, rež. G. Varnas, 2004), Berniukas (Timothee de Fombelle, „Švyturys“, rež. G. Varnas, 2005), Snautas (Tomasz Spiewak, „Soliaris 4“, rež. Grzegorz Jarzyna, 2021). Tarp šiandien vaidinamų spektaklių stipriausia Tavo asmenybės išraiška – spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“.
– Gyvenime stengiausi nedaryti to, kas man neįdomu arba jaučiau, kad tai „ne mano“. Neprievartavau savęs, už didesnius pinigus nedariau to, kas man „nelipo“. Tikėdamas tuo, ką darau, stengiausi tam atsiduoti. Mano pagrindinis ramstis – tikrumas, atsidavimas ir tikėjimas.
– Iki teatro Tu ir dailės, ir šokių būrelius lankei. Su menu jau buvai susidūręs.
– O kas nusprendžia, ar žmogus linkęs į humanitarinius, ar tiksliuosius mokslus?
– Taip, kartais mažus berniukus leidžia į futbolą, kad jie iškrautų savo energijos perteklių, nors vaikai būna muzikalūs ar labai įdomiai besireiškiantys dailėje.
– Futbole aš taip pat buvau. Lankiau ir krepšinį, ir dziudo. Turėjau didžiulę prabangą – galėjau rinktis, ką noriu. Ne finansinę prabangą, bet pasirinkimo. Pabuvau dziudo – neprilipo, pabuvau futbole – neprilipo. Vėliau – šokių būrelis... Daug ką pabandžiau, ir akivaizdžiai matėsi, kad nesu nei sportininkas, nei matematikas. Visą laiką linkau į menus: man patiko dainuoti, deklamuoti eiles, dalyvauti šokių konkursuose.
O kas taip nusprendė? Juk ne tėvai man nurodė būti stomatologu (nes ten geri pinigai, geras pajamų šaltinis ir garantuota finansinė ateitis). Kas tai nulemia – genai ar atomai, kuriuos kažkas kažkada perdavė? Nors tėtis buvo futbolininkas, bet tuo pačiu ir komediantas, kompanijos siela. Mama – anglų kalbos mokytoja, vėliau – psichologė, bet ji visą laiką ką nors mezgė, kaip sakoma, „buvo prie meno“. Tas „prie meno“ mūsų šeimoje buvo visą laiką.
Matyt, iš ten toks ir esu. Iš pradžių aš net mokiausi statybų inžinerijos, bet labai greitai supratau, kad tai ne mano. Į aktorinį taip pat įstojau tam tikra prasme netyčia, nes niekada nesvajojau būti aktoriumi, bet jau po poros savaičių supratau, kad tai – mano. Kai tai supranti, tik tuomet gali tam atsiduoti. Neseniai su aukšta temperatūra vaidinau „Lokį“. Buvo trisdešimt aštuoni ir penkios. Pasakiau sau: jeigu mirsiu, tai bent jau scenoje. Kažkada buvau net apie tai pagalvojęs – scenoje arba diskotekoje, kur daug muzikos. Aš einu ir darau – nes man rūpi.
– Ne sugalvotos, o išjaustos intonacijos spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. Ypač jautriai nuskambėjo žodžiai apie mirštančius šikšnosparnius, nors tuo pačiu prisipažinai, kad tau jie šlykštūs. Kalbėdamas žiūrovams tu tarytum pasitikrini, kad jie atviri tavo paradoksų pilnai kalbai.
– Iš pradžių galvojome apie įvairius spektaklio žanrus, net apie kabaretą, kur per formą galima išlengvinti sunkią temą. Tas kelias, kurį pasirinkome paskiausiai, mano manymu teisingiausias. Viską sprendėme per asmenines patirtis. Kalbant temomis, kurios tau nelabai rūpi, jų neišgyvenant spektaklio sukurti neįmanoma. Kalbėti apie išnykstantį planetoje augaliuką – viena, bet kalbėti apie tą patį augaliuką, susiejant jį su asmeninėmis netektimis – kas kita. Tuomet kuriasi universali, visiems atpažįstama istorija. Pamenu, kai mažas būdamas miegodavau tėvų lovoje per vidurį.
Ir vieną rytą jie man papasakojo, kaip naktį kažkas pradėjo cypti po lova. Tėtis užmetė rankšluostį, į kurį įsisuko šikšnosparnis. Jie manęs nežadino ir nerodė, nes jis tikrai buvo baisus. Tą rankšluostį permetė per langą ir šikšnosparnis paryčiais atsikabino ir nuskrido. Tai – mano istorija. Kai spektaklyje pasakoju apie uolą, tai prisimenu tą laiką, net patalynės spalvą ir faktūrą, kuomet įvyko tas įvykis. Aš apjungiu konkrečią dramaturgiją su savo asmeniniu gyvenimu... Šiandien – nei šikšnosparnio, nei mamos, nei tėčio – tik peizažas, kurį piešiu iš savo asmeninių patirčių.
Spektaklį kuriu per vaizduotę, tikėjimą. Kartais net sau pasipaišau, kaip tas šuns vandens dubenėlis atrodo, ir toji rozetė, į kurią vaikystėje bandžiau pirštus įkišti.
– Ar ne baisu bus spektaklio metu mamas laidoti daug kartų? Kalbate apie Tavo ir režisieriaus mamas, įvardindami ir jų vardus, pavardes.
– Priartinus situaciją prie konkrečių dalykų – prie Aldonos, prie Virginijos, žiūrovai gali atpažinti ir savo asmenines patirtis. Mūsų mamos yra kaip dalis visų mirštančių mamų, dalis visų rūšių, visų motinų, kurios kažkada kam nors suteikė gyvybę. Abstrakčiai vaidinti neįmanoma. Įdomu tai, kad visi vaizdai labai aiškiai surezonuoja, išryškėja visas peizažas. Anksčiau taip nėra buvę. Tarkim, kaip pasakoju apie Virginiją Kelmelytę, labai aiškiai prisimenu vietą, kurioje ją mačiau. Antanui tuomet buvo šešiolika. Viską, ką pasakoju šiame spektaklyje, matau gyvai ir labai tikiu tuo. Šis tikėjimas kalbą paverčia įtaigia.
– Kas su Tavimi įvyksta vėl ir vėl viešai kalbant apie artimo žmogaus mirtį?
– Pradėjau manipuliuoti mirtimi ir mirties tema. Jeigu anksčiau nuo jos bėgau, ji mane labai žeidė ir skaudino, tai dabar įgijau tvirtus šarvus. Esu pakankamai stiprus žmogus. Manęs taip lengvai nenupūsi. O patirtys mane dar labiau grūdina. Kas buvo baisu ir skausminga, jau praėjo. Ši patirtis dabar man suteikia daugiau stiprybės. Per mirties „fazę“ pereinu, o jeigu reikia, ja ir pasinaudoju.
– Mirtį iš įvairių rakursų analizuoja įvairūs mokslininkai. Kaip giliai Tu analizavai anapusybės klausimus?
– Mane visą laiką saugo „trečioji akis“. Kai prieš kelis metus mirė mama, net keli žmonės rekomendavo kreiptis į psichologus, nes labai sunkiai išgyvenau jos netektį. Sau turėjau tik vieną atsakymą: niekas negali būti geresnis psichologas už mano mamą, kuri pagal profesiją ir buvo psichologė, o taip pat – ir geriausia mano draugė. Aš galėčiau papasakoti ir savo paslaptis, ir paatvirauti, bet nesuprantu, kaip gali visiškai svetimas žmogus patarti, kaip galėčiau susitvarkyti su savo mamos netektimi. Iš anksto žinau, kokio atsakymo susilauksiu. Kai per žarijas pereini basomis kojomis, tai arba sudegi, arba tampi dar stipresniu.
– Ar pasirinkęs tokį rizikingą vaidmens kūrimo kelią, pasitikėjai šiuo sprendimu?
– Spektaklį reikėjo sukurti per labai trumpą laiką, nes iš pradžių repetavo kitas žmogus. Su Antanu Obcarsku tai jau ketvirtas darbas („Batsiuviai“, „Boksas“, „Raganosiai“ ir „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“). Kai dirbi ne pirmą ir ne antrą kartą, tai žinai, kur eini. Nors perskaičius pjesę, dar labai ilgai svarsčiau. Tiesą sakant, jau į pirmąsias repeticijas atėjau „kitoks“: tikintis, pasitikintis, užtikrintas. Ne visada taip būna.
– Kas nulėmė tokį apsisprendimą?
– Pasiilgau prasmingesnio savęs įtvirtinimo scenoje. Esu sukūręs didelių vaidmenų, ir pasiilgau prasmingų išgyvenimų, nes tarp tų, kuriuos vaidinu įvairiuose spektakliuose, „ašinio“ vaidmens ir nėra. Norėjosi susigražinti tam tikrą lygį, nors pati tema, atvirai pasakysiu, stabdė. Spektaklio raktą suradome diskutuodami, kai supratome, kad viskas yra apie mus. O jeigu apie mus, tai reikėjo, kad taptų ir apie mus visus.
– Kuriant tokį misionierišką vaidmenį, kiek ir kodėl svarbi režisūra?
– Režisierius juk intonacijų nedėlioja. Antanas Obcarskas nėra iš tų režisierių, kuris „suriša rankas“, ir tu negali sakinio pasakyti natūraliai. Su šiuo režisieriumi gali ir padiskutuoti, ir suprasti, kur lik krypsta spektaklio visuma. Antanas yra filosofas, ir šio spektaklio kūrimo procese tai labai padėjo.
– Jau įvyko keli spektakliai. Atrodo, kad ir pauzes jau gali numatyti, ir žiūrovų reakciją.
– Ne, stabilumo tikrai dar nėra ir nenoriu, kad jis atsirastų. Antraip, spektakliai taps štampais. Įdomu tai, kad keli spektakliai iš eilės kartais supainioja laikus: vidury spektaklio kartais susimąstai, ar tai sakei vakar, ar ir šiandien, ar nepraleidai vienos ar kitos temos apskritai. Kartais sunku atsekti, kurioje dienoje aš esu, bet po kelių sekundžių sąmonė sugeneruoja teisingą atsakymą. Kitaip sakant, šiame spektaklyje pats save „pakišinėji“ ir pats save turi gelbėti. Šio spektaklio negali vaidinti kaip tam tikro štampo. Aš jam ilgai ruošiuosi, į teatrą anksti ateinu.
– Kiek Tau svarbus spektaklio vaizdas, kostiumas?
– Joks kostiumas negali manęs užgožti. Kalbant rimtai, teatre yra bendras darbas, kai iš pradžių visi kalbasi, siūlo savo sprendimus. Niekada nebūna, kad tik paskutinę minutę sužinotum apie kostiumą. Jeigu, tarkim, atneštų lateksines timpas, tuomet ginčytumeisi. Tarkim, „Pjesėje...“ mes priėjome iki mirtininko kostiumo, kadangi kalbame apie mirtį ir labai daug gvildename, kiek yra jos stadijų. Kostiumas padeda visai loginei gradacijai, padeda išsidėlioti emociją. Kostiumas visada papildo ir vaidmenį, ir bendrą spektaklio piešinį. Su oranžiniu kostiumu šiame spektaklyje aš atrodau kaip jonvabalis. Vienintelis šviesos šaltinis šiame gyvenime.
– Kaip pasikeitė Tavo teatro nuostatos per dvidešimt penkerius metus, – per laiką, kai Tu teatre?
– Dabar bent jau mažėja tas sovietinis statusų žaidimas, kai režisierius kažkodėl jaučiasi viršesnis už kitus. Nors dar yra režisierių „gestapininkų“. Matau, kaip teatre atsiranda visai kita kultūra. Ją akivaizdžiai pademonstravo užsienio režisieriai. Pirmiausia, pamačiau pagarbą tam, ką jie daro. Jie kuria ne sau, ne savo, o visiems priklausantį kūrinį. Režisieriaus – sumanymai, o spektaklis – visų.
Per šį laiką įgijau patirties ir brandos, bet džiaugiuosi, kad nepamečiau to aštuoniolikinio Kurto (iš „Ugnies veido“) jautrumo, atsidavimo, pasitikėjimo, nėrimo žemyn galva. Oskaras Koršunovas buvo mano teatrinės šeimos pirmoji ranka. Jis „nupaišė“ pasitikėjimą, su kuriuo einu ir per kitų režisierių rankas. Iš pradžioje mane vedė jis, vėliau – Gintaras Varnas. Tai, kad jie leido man jais pasitikėti, buvo didžiausia dovana.
– Mums, žiūrovams, šiame spektaklyje labai padėjo sceninis minimalizmas. O kaip Tu jauteisi?
– Šio spektaklio tvarumo sąlygos buvo būtinos: minant dviračio pedalus įkraunama dviračio baterija, o jos sukaupta energija apšviečia vaidybinę aikštelę. Palapinė, kuri atkeliavo iš Ukrainos karo fronto, iš pradžių atrodė perteklinė, bet kai ją realiai pastatė, ji labai padėjo. Ir tas karo kvapas: palapinė išties skleidžia aktyvų kvapą. Ji tarytum prieglobstis, lyg mano minėtoji uola su šikšnosparniais. Tas šiuolaikinių technologijų sugretinimas su patirtimi – purvu, krauju, ir gražūs jauni žmonės, kurie mina energiją kaupiančius dviračius – tai yra dviejų polių, gyvybės ir mirties, susidūrimas. Ir visa tai yra čia pat mūsų.
