Dėl šio produkto ne tik Žemaitijoje, bet ir toli už Lietuvos ribų Plungės rajono Stalgėnų kaimą dar sovietmečiu imta vadinti naminukės sostine.
Tiesa, Minijos slėnyje puoselėjamas stalgėniškių receptas nėra legalus. Todėl čia užsukantys vokiečiai veltui ieško kaimo krautuvėlės, kur lauktuvėms nusipirktų pagarsėjusio gėrimo.
Po Stalgėnus pasižvalgęs akylas prašalaitis pastebėtų keistą derinį: prie kiekvienos nuošalesnės sodybos liūliuoja javų laukelis. Kaip gėlių darželis, kuriuos po langais tebepuoselėja tvarkingos žemaitės. Stalgėniškiai sako, kad tokia tradicija čia įsitvirtino senovėje.
Kai žinai, kad stalgėniškiai naminukę gamina tik iš rugių ar kvietrugių, ateina mintis, kad ta tradicija susijusi su alkoholiniu gėrimu.
„Aukštaičiai gamina alų, o žemaičiai - naminę. Tik aukštaičiams leista alaus išsivirti saviems reikalams, o žemaičiams naminukės - ne. Kol tokie įstatymai, niekas jums Stalgėnuose nepasakys, kas tie „Stalgėniškės“ meistrai.
Nepasakys, bet svečią pavaišins, įpils taurelę po kelionės. Kaipgi atrodytų, jei „Stalgėniške“ Stalgėnuose nepavaišintų. Juk tai kulinarinio paveldo gaminys“, - drąsiai apie kaime nelegaliai puoselėjamą tradiciją kalbėjo Stalgėnų bendruomenės pirmininkė Margarita Staupelienė.
Moteris tvirtino, kad per šventes ar prieš Seimo rinkimus čia užsukantys politikai džiaugiasi stalgėniškių degtine, prisižada įteisinti jos gamybą, tačiau išvažiuoja ir savo žodžius pamiršta. Todėl šios tradicijos puoselėtojai lieka kaip nelegalūs degtindariai.
Pirmieji žinią apie Stalgėnų naminukę plačiai paskleidė Plungėje gyvenę sovietinės armijos dalinio kariškiai. Gėrimą labiausiai vertino rusų tautybės karininkai.
Stalgėniškiai pasakoja, kad už litrą jų pagaminto gėrimo karininkas ne tik sumokėdavo 5 rublius, bet ir tapdavo bičiuliu.
O jei važiuodavo į namus Rusijoje, būtinai lauktuvėms veždavo „Stalgėniškės“.
Ne tik į namus traukiniais ar lėktuvais karininkai gabeno degtinę. Pasakojama, kad, grįždami iš dalinio ar raketų bazės Plokštinės miške, jie savo viršininkams Maskvoje kaip suvenyrą veždavo dešimtis litrų Stalgėnų naminukės.
Priklausomai nuo kelionės transporto, būdavo pasirenkama ir tara „Stalgėniškei“. Vietos gyventojai pasakoja, kad vieno karininko prašymu reikėjo į mineralinio vandens „Vytautas“ butelius supilstyti ir metaliniais kamšteliais užkimšti 10 litrų naminės. Mat kariškis su dviem draugais lėktuvu skrido atostogų į Maskvą. Tokia tara atrodė tinkamiausia, kad jos turinys neužkliūtų karininkų bagažo tikrintojams.
Kariškiai sakydavo, kad nuo šios naminukės kitą rytą po išgertuvių niekada neskaudėdavo galvos. Kaimo žmonės pasakoja, kad dėl to Stalgėnų pavadinimą žinojo net ir tie Rusijos karininkai, kurie Lietuvoje nė karto nebuvo lankęsi.
„Mano sūnus norėjo iš vieno sovietų dalinio nusipirkti kariškių visureigį. Nuvažiavo pas dalinio vadus netoli Maskvos ir, išdėstęs reikalą, ištraukė Stalgėnų naminukės butelį.
Karininkas net delnais suplojo, kad jam teks dar kartą ypatingojo gėrimo išgerti. Rusas atvykėliui prisipažino, kad kartą tarnybos draugų buvo pavaišintas Stalgėnų namine ir visiems draugams gyrė jos skonį ir stiprumą. Kariškis prisipažino apie tą naminukę žinojęs tik tiek, kad ji vadinama kaimo, kuriame gaminama, vardu“, - linksmą sovietmečio laikų istoriją prisiminė Rietavo gyventojas Vytautas.
„Sovietmečiu su buteliu mūsų naminukės galėjai bet ką pasiekti. Vilniečiai viršininkai kitokių lauktuvių iš mūsų ir nenorėdavo“, - nugirdęs rietaviškio pasakojimą, antrino į pokalbį įsitraukęs pagyvenęs stalgėniškis.
Sovietmečiu į Rusiją „eksportuojama“ „Stalgėniškė“ dabar galbūt nesunkiai rinką rastų ir Vakaruose. Stalgėnų kaimo žmonės ir patys stebisi, iš kur vokiečiai žino apie jų gaminamą gėrimą.
Vieną šeimyną aplankė svečiai iš Vokietijos. Paviešėję pas svetingus žemaičius užsieniečiai ėmė ruoštis į namus ir prabilo apie lauktuves namiškiams. Tuomet vienas svečių paklausė, ar kaime yra krautuvėlė, kur galima nusipirkti lietuviškų šakočių ir „Stalgėniškės“.
Neišdrįsę savo krašto gėrimu vaišinti užsieniečių, šeimininkai sumišo: šakočių parduotuvėje nusipirkti ne problema, bet kaip pasakyti, kad „Stalgėniškę“ ne tik gaminti, bet ir šlakelį jos laikyti namuose ar gabenti yra nusikaltimas?
„Visos tiesos negalime sakyti, bet ir meluoti nesiimsiu. Teko vokiečiams padovanoti „Stalgėniškės“ šlakelį suvenyriniame lietuviškos degtinės buteliuke“, - prisipažino viena kaimo mokytoja, prašiusi neskelbti jos pavardės. Pedagogė įsitikinusi, kad žinią apie Stalgėnų naminukę Vakaruose paskleidžia uždarbiauti išvykę lietuviai.
Šiandien apie Stalgėnų naminukę net dainų sukurta. Susidaro įspūdis, kad apie šį gėrimą žino visi, bet kur jis verdamas, net rajono policija nesuuodžia.
„Stalgėnai nuo caro laikų garsėjo naminės gamyba. Seni žmonės pasakoja, kad net didžiulės baudos tuomet neatgrasydavo stalgėniškių nuo šio amato.
Dabar gamintojų gretos gerokai praretėjusios. Tai lemia ekonominiai ir socialiniai svertai. Senieji gamintojai išmirė, jaunimas išvažiuoja mokytis ar dirbti į užsienį, daugelis turi normalų darbą ir uždarbį, todėl užsiimti neteisėta veikla rizikuoja retas. Sakyti, kad Stalgėnuose yra daugiau degtindarių nei kur kitur Žemaitijoje, nebūtų teisinga“, - remdamasis statistikos duomenimis teigia Plungės policijos komisariato prevencijos poskyrio viršininkas Vacys Višinskis.
Tačiau rizikuojantys baudomis ar viešaisiais darbais šio amato technologijas yra gerokai ištobulinę. Plungės pareigūnai pastebi, kad pastarąjį dešimtmetį aptiktose nelegaliose gamyklėlėse jie rasdavo net kalvystės šedevrų - meistriškai nukaldintų degiklių, kurie naudoti naminukės katilams kaitinti buitinėmis dujomis. Mat šios, skirtingai nei anksčiau naudotos malkos, dega be dūmų, todėl miške varyklą rasti sunkiau.
Pastarąjį sykį naminukės sostinėje varykla sunaikinta prieš trejetą metų. Jo savininkas tebuvo užraugęs vos pusę tonos pusgaminio. Toks raugo kiekis buvo gerokai mažesnis, nei kitose rajono vietovėse sunaikintose varyklose, kur gamyba buvo sukama vos ne pramoniniu būdu - su automatizuotu valdymu, vėsinimo sistemos įrengimu natūraliame vandens telkinyje.
„Stalgėnus naminukės sostine imta vadinti ne dėl čia pagaminamo nelegalaus gėrimo kiekio, bet dėl plačiai paplitusių dainų apie varyklas ir Stalgėnų degtinę. Galima sakyti, kad naminės sostinės vardas kaimui teko tik dėl šių dienų liaudies folkloro“, - svarstė V.Višinskis.
Apie dideliais kiekiais ir parduoti varomos naminukės gamintojus Stalgėnuose atsiliepiama nelabai pagarbiai. Sakoma, kad šie teršia gerą „Stalgėniškės“ vardą, nes jų gaminio kokybė labai prasta.
„Jei nuo „Stalgėniškės“ rytą skauda galvą, žinokite, kad vaišinotės namine, gaminta pramoniniu būdu. Taip kaime kalba vyrai. Sakoma, kad degtindaris turbūt naudojo specialus fermentus didesniam alkoholio kiekiui išgauti.
Be to, yra nesąžiningų žmonių, kurie įvairiomis cheminėmis priemonėmis panaikina gėrimo kvapą, norėdami įtikinti, kad jų gaminys esąs labai aukštos kokybės. Tačiau tikra ruginė naminukė kvepia skrudinta duona, yra skaidri.
Norintys paįvairinti „Stalgėniškę“, jai dažyti ir suteikti išskirtinį skonį ar kvapą naudoja specialias medžiagas. Dažniausiai jų važiuoja pirkti į Rietavo turgų. Čia šių priedų - didžiulis pasirinkimas“, - apie senąjį savo kaimo amatą pasakojo M.Staupelienė.
Naminukės sostinės gyventojai neslepia, kad dėl senojo verslo retkarčiais pasijunta sekami - virš miškingų Minijos pakrančių ir ūksmingais miškais apaugusių Žemaitijos kalvų ratus suka sraigtasparnis. Stalgėniškiai mano, kad teisėsaugininkai žvalgosi miškuose paslėptų naminukės varyklų.
Tačiau senojo amato meistrų tokios teisėsaugininkų operacijos neatgraso. Stalgėniškiai postringauja, kad geriausios kokybės naminukės galima nusipirkti tik iš pažįstamo, patikimo meistro, kuris vos sykį per metus ryžtasi jos prisivarvinti. Neva tik tokia „Stalgėniškė“ esanti tikroji, nes pagardinta dar ir doze rizikos.
