Tačiau pasaulyje Osho judėjimas vadinamas sekta ir manoma, kad už akylai saugomų tvorų ir sienų vyksta nevaržomos sekso orgijos. Ten apsilankę pasižada „nepašvęstiesiems“ nieko nepasakoti. „Mes pasirašėme pasižadėjimus, kad apie seminarus ir jų metodiką niekam nepasakosime, nes tai - paslaptis“, - gynėsi Ž.Padaiga. Nekalbūs buvo ir kiti Lietuvos politikai.
Paslapties skraistę praskleidė 34 metų laisvai samdomas žurnalistas iš Vokietijos Oliveris Kuhnas, į svarbiausią Osho centrą Indijoje, Pūnos mieste, nuvykęs iš ciniško žurnalistinio smalsumo.
Kasmet šiame pagrindiniame Osho centre apsilanko daugiau kaip nei 100 tūkst. žmonių. 1974 m. įkurta ašrama (hinduistų dvasinio mokytojo namai ar vieta, kur jis gyvena su savo mokiniais) dabar pertvarkyta į dvasinių išgyvenimų parką, meditacijos klubą naujųjų laikų turtuoliams. Oazę kapitalizmo aukoms, kurios turi skausmingai suprasti, kad vidinės tuštumos neįmanoma užpildyti pinigais.
Pirmasis žingsnis į Osho pažinimo kelią - AIDS testas: mažas bakstelėjimas, gydytojas paėmė kraujo iš Oliverio piršto. Tik tuo atveju, jei testas bus neigiamas, vokietis galės įžengti pro juodo marmuro vartus. Įėjimas primena japoniškų viešbučių SPA: čiurlena nedidelis krioklys, marmuras, chromuotas plienas, išpuoselėtas sodas.
Pagaliau Oliveris įleidžiamas į vidų. Tučtuojau paaiškėjo: dėl aprangos čia griežčiau nei angliškame internate. Privalu nusipirkti vyno raudonumo dieninę togą ir baltą - vakarinę. Pietūs kainuoja 8 eurus (apie 28 litus). Mėsainis išvalo finansinę čakrą dviem eurais (7 litais). Oliveris nusprendė - nušvitimas yra įkandamas.
Jis laukė oficialaus supažindinimo su Osho centru. Plakatai siūlė tokius kursus kaip „Intuityvus taro“, „Atsiverti intymumui“ ar „Tantros magija“, kainuojančius po 50 eurų (apie 170 litų) už dieną.
Tą dieną, kai paprastu lankytoju apsimetęs žurnalistas O.Kuhnas atvyko į centrą, naujokų buvo dešimt. Tarp jų - daili meksikietė, miela švedė ir ispanė. O visa spindinti senbuvė australė Saminda (tai reiškia „Tėkmė“) naujus atvykėlius vedė per erdvų sklypą.
Pro juos praslinko vyras, įsisegęs ženkliuką „Tylintis“. Taip jis rodė, kad nenori būti kalbinamas. Centre yra baseinas (suprantama, į vandenį galima lipti tik vilkint vyšnių spalvos maudymosi kostiumą), keletas vegetariško maisto restoranų ir įspūdinga piramidė vakariniams susitikimams.
Yra ir kelionių agentūra, interneto kavinė, knygynas („Osho International“ kasmet visame pasaulyje parduoda 4 mln. knygų 53 kalbomis). Pastatytas ir guru mėgstamas „Rolls-Royce“. Netoliese - antkapis, ant kurio parašyta: „Niekada negimęs. Niekada nemiręs. Tik svečiavosi Žemėje“.
Naujokai bėgo paskui Samindą į kambarį, kuriame pirmą kartą patyrė, kas yra Osho meditacijos technika. „Dabar pirmą kartą išsilaisvinsite iš savo ankstesnės patirties, - pasakė Saminda. - Turime pašalinti barjerus: proto kontrolę, emocines blokadas, religijų ir normų spaudimą“. Taigi šlamštą, kuriuo mus apvertė šiuolaikinė civilizacija.
Oliveris kartu su kitais mokėsi „dinaminės meditacijos“, kurią sudaro kvėpavimo technika, laukinis šokis ir visiškas atsipalaidavimas. Jie turėjo neritmiškai kvėpuoti. Skamba paprastai, bet tai padaryti nelengva, nes instinktyviai vėl pradedi kvėpuoti ritmingai. Netvarkingai šnopuoji, kol ima svaigti galva.
„Saminda pasiūlė pažaisti poromis, - prisiminė vokietis. - Aš turėjau kvėpuoti, o mažoji meksikietė - mėgdžioti mano kvėpavimą. Pirmą kartą teko neritmiškai kvėpuoti prieš jauną moterį. Neįprastas intymumo jausmas. Žinoma, tai malonu. Taip naujokai visiškai integruojami“.
O Saminda šaukė: „Turite rasti savo vidurio tašką! Centras yra maždaug trys centimetrai žemiau jūsų bambos“. Kvėpavimo pratimo su dailia kaip iš paveiksliuko meksikiete metu Oliveriui atrodė, kad jo vidurio taškas pasislinkęs dar truputėlį žemiau.
„Negalima nieko išstumti, ypač - savo poreikių“, - visuomet sakė šio judėjimo pradininkas Osho. Daugelio kultūrų papročių suvaržymai sukelia nereikalingas blokadas, kurių tiesiog būtina atsikratyti. Vyrams šis teiginys tampa aiškus ypač greit. Jaunas indas žiūrėjo į švedę, tarsi norėtų savo blokados nusikratyti čia pat, ant savo porininkės.
Kitas pratimas su partneriu. „Mes su švede turėjome mėgdžioti vienas kito šokio judesius, - prisimena Oliveris. - Ar tikrai šoksiu taip moteriškai? Man tas pat. Mes tuoj pat stipriai apsikabinome - Osho centre tai daroma dažnai ir su malonumu. Dar reikia į ausį šnibždėti žodžius: „Man patinka tavo aura, mieloji“. Susitariame dar pašokti vakare. Tada man jau metas į kitus kursus - „Atsiverti pojūčiams“.
„Kelias į emocijas eina per jūsų kvėpavimą“, - aiškino mokytoja. Ir vėl pratimas poromis. Šįkart reikėjo kvėpuoti labai giliai. Oliveris žiūrėjo į gležnos šveicarės, vardu Rita, akis.
„Skamba galbūt keistai, bet visą minutę žiūrint į Ritos akis ir giliai įkvepiant į savo čakrą, manyje iš tiesų kažkas pakilo. Tai neturi nieko bendra su seksu, tik su kvėpavimu. Seksas, kaip aiškino Osho, negali būti savitikslis, vien - kaip išsilaisvinimo priemonė“.
Tačiau pietauti į restoraną Oliveris nuėjo su švede. Osho svajojo Budos ramybę suderinti su graikišku gyvenimo džiaugsmu. Rezultatas - vegetariškas maistas iš plastikinių indų. Švedė svajingai žvelgė į savo ryžius su daržovėmis. „Jaučiuosi kur kas sąmoningesnė“, - prisipažino ji.
Po pietų Oliveris sužaidė dzeniso partiją. Taip oficialiai vadinamas teniso ir dzeno mišinys.
Kalbant sąžiningai, tai atrodo lyg įprastinis tenisas. Samas, linksmas barzdotas amerikietis, - dzeniso treneris. Jis niekada nesibara, net jeigu kas nors nuolat muša tik į tinklelį. „Tau gerai sekasi“, - kartojo jis vokiečiui. Matyt, tai dzeno dalis.
Tada Oliveris buvo nuvestas prie mylimiausio Osho medžio į „medžio sesiją“. Reikėjo švelniai apkabinti migdolo medį. Tada laukti, kad jis ką nors pasakytų. „Man jis negailestingai tylėjo“, - neslėpė vokiečių žurnalistas.
Osho nustatė, ką privalo pasiekti jo mokiniai: arba visiškai sąmoningai gyventi, arba visiškai objektyviai, tarsi stovint iš šalies, žiūrėti į savo kūną. Meditacijos turinčios padėti peržengti savo kūno ribas. „Jeigu tu tikrai protingas, - sakė Osho, - savo protą paliksi ten, kur palikai savo batus“.
„Aš taip pat pabandžiau vienomis kojinėmis kartu su amerikiečiu teisininku ir korėjiečiu bankininku keletą akimirkų atsiriboti nuo savo smegenų. Tol sukausi ratu aplink savo ašį, kol patikėjau, kad palikau savo kūną ir žiūriu į jį iš viršaus“, - apie savo eksperimentą pasakojo žurnalistas iš Vokietijos.
„Tu naudojiesi sąmone to nepastebėdamas, - gyvas būdamas mokė Osho. - Stebi tik išorinius daiktus. Kai užmerki akis, prieš tave nepaliaujamai teka sapnų ir vaizdinių srovė. Vienintelė visata, kurios žmogus vis dar negali atrasti, yra jo smegenyse“.
Ekstremaliausia meditacijos forma - „Mistinė rožė“. Tai trunka tris savaites. Pirmąją savaitę tik juokiamasi, antrąją - tik verkiama, trečiąją - tik tylima. „Man pasirodė, kad visą gyvenimą nieko iš tiesų nejaučiau, - po paskutinės meditacijos dienos tikino ispanė. - Pajutau, kad mano kūnas - mano instrumentas ir mielai pirmiausia išmokčiau juo groti“.
Osho technikos išlaisvina emocijas, kurios esą yra užspaustos mūsų civilizacijos normų ir draudimų. „Net mane, nelinkusį į ezoteriką, tai sušildė, - prisipažino Oliveris. - Bet nesugebėjau taip gerai atsipalaiduoti, kaip Paolo iš Italijos. Jis visus apkabino ir bučiavo, nes jautėsi kosminiu ryšiu susietas su broliais ir pirmiausia - seserimis.
Vakarais jie visi apsivilkdavo baltąsias savo togas ir prieblandoje slimpindavo į didžiąją marmurinę piramidę - į patį svarbiausią renginį „Baltoji Osho brolija“.
Ateidavo apie porą šimtų žmonių. Pirmojoje fazėje visi atsipalaidavę šokdavo. Po to visi rėkdavo: „Osho!“ Informacinėje brošiūroje rašoma: „Šauksmas turi išsiveržti iš pilvo lyg liūto riaumojimas. Atkreipk dėmesį, iš kur kyla šauksmas. Eik prie šio šaltinio“.
„Veblenimo“ fazė prasideda taip: „Tu sėdi, užmerki akis ir pradedi leisti beprasmius garsus. Leisk sau išreikšti viską, kas iš tavęs kyla, tik ne ta kalba, kurią tu moki“, - aiškinama brošiūroje. Oliveris pasakė beprasmį niekalą. Sukrečiantis vaizdas, kai šimtai žmonių tuo pat metu sako beprasmius niekalus, - lyg bepročių parlamentas.
Tuomet staiga nuskambėjo gongas. Visiška tyla. Tik dūzgė oro kondicionierius. Subraškėjo kažkieno keliai. Kažkas trakštelėjo.
Mokytojas ramiu meditaciniu balsu iš vaizdo ekrano paklausė: „Kaip jūs įsivaizduojate Dievą? Kaip seną vyriškį, sėdintį ant debesies?“ Tada jis ėmė kritikuoti religiją, esą ji yra tik galios įrankis žmonėms, kurie nenori priimti už save atsakomybės.
Osho centro mokytojas jungė vakarietišką psichoterapiją su rytietiškais atsipalaidavimo pratimais. „Neįtikėtina, koks jis charizmatiškas, - stebėjosi vokiečių žurnalistas. - Dabar galiu suprasti, kad mokiniai jį tikrai mylėjo“.
Naktimis Oliveris su kitais Osho centro lankytojais šokdavo po žvaigždėtu dangumi. „Tu buvai begėdiška maža mergiotė“, - vieną vakarą jis kikeno moteriai iš „Atgimimo“ grupės. Tada jie nuslinko į parko tamsą, kur turėjo kartu atsakyti į patį kosmiškiausią iš visų klausimų: „Einam pas tave ar pas mane?“
