Tarp jų buvo aktyvus šios Vokietijos parapijos narys Hartmutas Hainkė su žmona Ursula. Jie ir inicijavo dviejų parapijų draugystę. Per trejus metus jau buvome susitikę triskart – Hanoveryje vykusiose Bažnyčios dienose (Kirchentage), į kurias iš Kėdainių evangelikų liuteronų parapijos vykome net septyniese, ir porą kartų Kėdainiuose, kuomet pas mus lankėsi svečiai iš minėtosios parapijos. Šįkart buvau pakviestas dalyvauti Hachmiuleno evangelikų liuteronų parapijos šeimų šventėje, susitikti ir pabendrauti su parapijos nariais.
Vykdamas į svečius maniau, jog viešnagės planas yra daugmaž aiškus: apsilankysiu vienoje kitoje jau pažįstamoje šeimoje, sekmadienį dalyvausiu pamaldose, po jų galbūt teks papasakoti apie Lietuvą, Kėdainių evangelikų liuteronų parapiją. Vis dėlto jau pirmąją dieną laukė staigmena.
Vos už kelių kilometrų nuo Hachmiuleno yra Flegeseno kaimas ir parapija, kurioje po Antrojo pasaulinio karo tarnavo iš Kėdainių kartu su parapija pasitraukęs kunigas dekanas Paulius Tittelbachas. Būtent šiame kaimelyje pirmąjį viešnagės vakarą buvo surengtas susitikimas su Flegeseno ir gretimų vietovių žmonėmis.
Labiausiai nudžiugau bažnyčios raštinėje išvydęs šioje parapijoje tarnavusių kunigų nuotraukas, tarp kurių buvo ir pokario metais daryta kunigo Pauliaus Tittelbacho fotografija. Susitikimo metu žmonės domėjosi ne tik Kėdainių evangelikų liuteronų parapija ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia, bet ir politine ekonomine mūsų šalies situacija.
Sekmadienį, birželio aštuntąją, teko dalyvauti Hachmiuleno šv.Martino bažnyčioje vykusiose pamaldose, kuriose pirmajame plane buvo ne parapijos kunigė Fraukė Kesper-Weinrich, o parapijiečiai, nes būtent tądien vyko šeimų šventė, į kurią buvo susirinkęs nemažas būrys – apie šešiasdešimt suaugusiųjų ir vaikų.
Tiesa, pamaldos vyko ne pagal tradicinę, įprastą liturgiją, o atrodė labiau panašios į parapijos giesmių šventę, kurioje buvo skaitomas Dievo Žodis, po kurio parapijos kunigė pasakė pamokslą, o pamaldoms baigiantis visi drauge meldėmės Viešpaties maldą. Po pamaldų vaikai, o su mažesniais vaikais ir jų mamos bei tėvai, spalvino ir klijavo dėlionę primenančias detales, kurios, šventei baigiantis, buvo sujungtos į vieną didelį, spalvotą kryžių.
Vaikai, besirengiantys Konfirmacijai, buvo parengę vaidinimą apie Gailestingąjį samarietį, grojo Hachmiuleno pučiamųjų orkestras, parapijietės vaišino savo pagamintais naminiais pyragaičiais, sausainiais ir tortais, o vyrai prižiūrėjo kepsnines, ant kurių kepė dešrelės. Trumpai tariant, kiekvienas parapijietis buvo už kažką atsakingas ir kuo galėdamas prisidėjo prie parapijos šventės, kuri priminė Kirchentagą (žinoma, ne dalyvių skaičiumi ir trukme, o savo dvasia).
Beje, tą dieną šventės dalyviai išgirdo ne vieną, o keletą pamokslų, nes į ją buvo pakviestas keliaujantis pamokslininkas (sakytojas), kuris laiko veltui neleido, o skelbė Dievo Žodį. Ir tądien, kaip ir prieš tai vykusiame susitikime Flegesene, teko pasakoti apie Lietuvą, mūsų Bažnyčią ir parapiją.
Galiausiai, išardžius sceną, palapines, suolus, stalus ir stendus (vienas iš jų buvo skirtas Kėdainių evangelikų liuteronų parapijai ir Kėdainių vaikų globos namams „Saulutė“), nutilus šurmuliui, klebonijos sodelyje prie stalo susirinko aktyviausios šeimos, daugiausiai prisidėjusios rengiant šventę. Mažesnieji vaikai suposi sodelyje įrengtose supynėse, didesnieji gainiojo kamuolį, o parapijos tarybos nariai ir entuziastai dalijosi įspūdžiais, aptarė ateities planus, vaišinosi lietuviška duona ir sūriu.
Tiesa, kad į jų parapiją nežiūrėčiau „pro rožinius akinius“, vienas iš parapijiečių prasitarė, kad prieš savaitę „eilinėse“ sekmadienio pamaldose dalyvavo vos šeši žmonės. Šiaip ar taip, tačiau entuziazmo jų kunigei tikrai nestinga – užuot dejavusi dėl sunkios situacijos, koneveikusi sekuliarizmą, liberalizmą ir visus kitus „-izmus“, atitraukiančius žmones nuo bažnyčios, moteris suka galvą, kaip juos sudominti ir įtraukti į parapijos gyvenimą. O ir geranoriškų pagalbininkų, reikalui esant, atsiranda.
Vakare drauge su parapijos kunige Frauke, jos vyru Bernhardu, penkiolikmečiu sūnumi Raineriu, rankose laikančiu Vokietijos vėliavą, ir dešimtmete dukra Ana (beje, abu įvaikinti) susėdome svetainėje ir televizoriaus ekrane stebėjome Europos futbolo čempionato rungtynes tarp Vokietijos ir Lenkijos rinktinių. Paklaustas, kurios šalies futbolininkams linki tapti čempionais, Bernhardas atsakė labai nestandartiškai: tiems, kurie bus to verti.
Per keletą dienų patyriau daug įspūdžių, tačiau labiausiai širdį palietė atsitikimas paskutiniąją viešnagės dieną. Ankstų rytą į kambarį užsuko kunigės sūnus Raineris. Prieš išeidamas į mokyklą (moksleivių vasaros atostogos Vokietijoje gerokai trumpesnės negu pas mus), vaikinas norėjo ne tik atsisveikinti, bet ir paaukoti Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčiai dešimt eurų. Ne iš pertekliaus, nes šeima gyvena gana kukliai ir „atliekamų“ pinigų neturi, o iš savo asmeninių santaupų. Ir ne todėl, kad mama ar tėvas būtų pamokę, o savo noru.
