Lietuvoje beveik visai nežinoma moteris, sulaukusi 91-erių ir šių metų gegužės 19-ąją tyliai užgesusi savo namuose Arkanzaso valstijos Litl Roko mieste, daug metų Amerikoje kėlė didžiulį susidomėjimą.
Apie ją nuolat rašė didžiausi JAV laikraščiai ir žurnalai, jos nuotraukos puošė „Time“, „Life“ ir kitų leidinių viršelius, jos portretą pradėjo, bet nebaigė tapyti pats Salvadoras Dali.
Kas buvo toji moteris, sulaukusi tokio susidomėjimo Amerikoje? Jos gyvenimo istorija primena pasaką apie Pelenę - lietuvio angliakasio duktė, kažkada Čikagoje tapusi „Mis Lithuania“, apsuko galvą vienam turtingiausių JAV žmonių - garsiojo Rockefellerių klano palikuoniui Winthropui Rockefelleriui, ketvirtajam iš penkių Johno Rockefellerio jaunesniojo sūnų, turtingiausiu XX amžiaus žmogumi laikyto Johno D.Rockefellerio anūkui.
Daugybe vardų ir pravardžių žinoma Barbara - Jievutė Paulekiūtė (kai kur minima ir Paulekaitė) gimė 1916 metais Pensilvanijos valstijos Noblstouno mieste. Jos tėvas Julius Paulekis, gimęs netoli sienos su Lenkija esančiuose Akmenynuose, emigravo su šeima į Ameriką, kur kaip dauguma emigrantų lietuvių sunkiai dirbo anglių kasyklose.
Apie 1920-uosius, susitaupiusi maždaug porą tūkstančių dolerių, šeima grįžo į Lietuvą ir apsistojo namelyje Kalvarijos pakraštyje.
Čia, Kalvarijoje, Paulekiai išgyveno apie ketverius metus, vėliau, nusivylę ūkininkavimu, 1924-aisiais išvyko atgal į Ameriką. Šis namas yra išlikęs, jame kažkada gyveno šios šeimos giminaičiai. Jau pokario metais aplankyti čia gyvenančių žmonių atvažiuodavo Barbaros artimieji. Čia lankėsi ir Ievutę užauginusio Petro Nevecko brolis Antanas Neveckas.
„Taip jau atsitiko, kad, sugrįžę iš Kalvarijos į Ameriką, Paulekiai neilgai gyveno kartu. Teigiama, kad Ievutės tėvas daug gėrė, todėl motina jį paliko ir išsikėlė į Čikagą, rajoną netoli garsiųjų skerdyklų. Čia ir J.Paulekis dirbo gaisrininku.
1925 metais Paulekiai oficialiai išsiskyrė. Jievutės motina ją ir seserį Izabelę išsivežė pas giminaičius“, - pasakojo marijampolietis inžinierius Vytautas Gaulia.
V.Gaulia nemažai žino apie garsiosios lietuvės gyvenimą Amerikoje. Po Jievutės tėvų skyrybų jos motina įsidarbino čiužinių fabrike, ištekėjo už dailidės Petro Nevecko, kuris ir užaugino Jievutę ir jos seserį. P.Neveckas buvo V.Gaulios motinos dėdė.
„Mano tėvams Neveckai siųsdavo siuntinius, gaudavome nemažai laiškų, nuotraukų. P.Nevecko brolis Antanas apie 1936 metus buvo atvykęs iš Amerikos į Lietuvą. Jis čia laivu atsiplukdė įspūdingą lengvąjį automobilį „Ford“, visą mėnesį važinėjo po Lietuvą, viską fotografavo. Jį vežiojo mano tėvas“, - pasakojo V.Gaulia.
Netrukus V.Gaulios tėvai gavo „šipkartę“ - iškvietimą į Ameriką, tačiau nuvažiavo tik iki Klaipėdos - pamačiusi audringą jūrą, V.Gaulios motina Stasė atsisakė vykti per Atlantą. Neveckai ir vėliau ne kartą kvietė giminaičius į Ameriką, tačiau šie ten nebuvo nuvykę.
„Aš visada žinojau, kad Petras Neveckas su žmona užaugino garsiąją lietuvaitę Jievutę ir jos seserį Izabelę. Vieną kartą po ilgų ruošimosi metų P.Neveckas pagaliau susirengė aplankyti Lietuvos. Jis atvyko į oro uostą, bet taip jaudinosi, kad į lėktuvą įsėsti nesuspėjo - neatlaikė jo širdis, ten pat jis ir mirė“, - prisiminė V.Gaulia.
P.Neveckas su Jievutės motina Amerikoje ūkininkavo, turėjo apie 200 hektarų ūkį. Šiame ūkyje, atvykęs į Ameriką, lankėsi ir tuometis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas. Apie šį išskirtinį įvykį rašė Amerikos ūkininkų laikraštis „Farmer of America“, kurį šeima nuolat siuntė giminaičiams į Lietuvą.
Jievutė Paulekiūtė, žavi liekna blondinė, jau paauglystėje nusprendė pasikeisti vardą - ji tapo Eva Paul. Būdama 17 metų, 1933-iaisiais, mergina dalyvavo Čikagoje surengtoje Pasaulinėje parodoje ir čia buvo išrinkta „Mis Lithuania“. Netrukus ji įstojo į Šiaurės Vakarų universitetą („Northwestern University“), o po pusantrų metų pradėjo savo, kaip modelio, karjerą.
Sulaukusi 23-ejų, Bostone per Kalėdų vakarėlį 1939-aisiais ji sutiko Richardą Searsą, kuris dirbo JAV diplomatinėje tarnyboje Vašingtone, vėliau buvo paskirtas JAV valstybės ambasados sekretoriumi Prancūzijos sostinėje Paryžiuje.
Jievutė Paulekiūtė - Eva Paul 1941-aisiais ištekėjo už R.Searso ir tapo Eva Sears. Tuo metu ji jau pradėjo sukinėtis aukštuomenėje, dalyvaudavo įvairiausiuose vakarėliuose, tarp draugų buvo žinoma kaip Bobo.
Bostone ji rūpinosi karo pabėgėliais, o Los Andžele pradėjo kino karjerą - 1944-1945 metais nusifilmavo net septyniose kino juostose, daugiausia - vesternuose, iš kurių žinomiausios - „Tabako kelias“, „Ta naktis su tavim“, „Blogas žmogus pasienyje“. Vėliau su vyru ji persikėlė į Paryžių. Į jį buvo grįžusi ir po daugelio metų, jau pradėjusi devintąją dešimtį.
Tačiau laimės su R.Searsu ji neatrado - 1947 metais Bobo, visiems prisistatydavusi kaip Barbara Sears, išsiskyrė ir grįžo į Niujorką, kur kartu su seserimi Izabele apsigyveno kukliame bute 3-iojoje aveniu.
Jau netrukus jos gyvenimas apvirto aukštyn kojomis - tai lėmė viename Niujorko restoranų įvykęs susitikimas, o po kiek laiko - ir vedybos su garsiojo Rockefellerių klano atstovu Winthropu. Tuo metu ketvirtąją dešimtį pradėjęs W.Rockefelleris Amerikoje buvo vadinamas geidžiamiausiu jaunikiu.
JAV turbūt nebuvo nė vieno leidinio, kuris šiai naujienai nebūtų skyręs pirmųjų puslapių. Visa Amerika klausė - kas gi ta Barbara, Jievutė, Eva, Bobo, sugebėjusi apsukti galvą vienam turtingiausių JAV vyrų?
Vestuvių dieną, 1948-ųjų vasario 14-ąją, jai buvo 31-eri, jam - 35-eri. Ji jau laukėsi kūdikio - po septynių mėnesių gimė Winthropas Paulas Rockefelleris jaunesnysis, kurį motina vadino mažybiniu Viniuko vardu - taip užrašyta ir ant nuotraukų, atsiųstų giminaičiams į Lietuvą.
Viniukas nuo kraujo vėžio mirė prieš dvejus metus, 2006-ųjų liepos 16-ąją. Jo tėvas, Bobo vyras, du kartus buvo išrinktas Arkanzaso valstijos gubernatoriumi, jis mirė 1973-iaisiais.
Bet iki tol dar buvo įspūdingos vestuvės Floridoje, Palm Biče, kuriose dalyvavo Vindzoro kunigaikštis su kunigaikštiene, Anglijos premjero Winstono Churchillio sūnus lordas Randolphas ir kitų garbingų svečių. Nuotaka vilkėjo rausvą suknelę, kuriai aprašyti spauda irgi skyrė daug dėmesio.
Vestuvėse jaunosios tėvai nedalyvavo - paaiškinta, kad jie negali atsitraukti nuo ūkio darbų, nors šią Pelenės istoriją aprašiusi spauda gana ironiškai užsiminė, kad tuo metu „savo fermoje jie raugė sūrius“. Bobo sesuo Izabelė buvo vyriausioji pamergė, jaunikio brolis Lawrence'as - vyriausiasis pabrolys.
Jaunajai milijonierius padovanojo žiedą su 1,5 karato deimantu platinos apsode, per ceremoniją juodaodžių choras ant žolės giedojo spiričiuelus. Po vestuvių jaunieji išsinuomotu automobiliu išvyko medaus mėnesio.
Tačiau idilė netruko ilgai - prasidėjo nesutarimai, jaunojo tėvai ir giminės priekaištavo sūnui, kad išsirinko sau tikrai netinkančią žmoną. Vos po dvejų vedybinio gyvenimo metų jaunavedžiai apsigyveno atskirai, 1951-aisiais Bobo su sūneliu persikėlė į tėvų ūkį Louelyje, Indianos valstijoje, o 1954-aisiais išsiskyrė oficialiai.
Vėliau spauda rašė ir apie tai, kad vieną 1952 metų dieną, jau prasidėjus skyrybų procesui, Bobo, užėjusi pas vyrą kartu su savo sekretore, rado jį lovoje su kitu vyru. Skandalas tada nebuvo paviešintas, sekretorei už tylėjimą pažadėjus iki gyvenimo pabaigos kas mėnesį mokėti po 1200 dolerių.
Apie šias skyrybas vėl rašė beveik visi to meto laikraščiai ir žurnalai. Bobo reikalavo pasilikti sūnų, Rockefelleriai prieštaravo. Daug ginčytasi dėl pinigų, kurie turėjo atitekti Jievutei ir jos sūnui Winthropui.
Moteris reikalavo 10 milijonų JAV dolerių, buvęs vyras sutiko mokėti tais laikais fantastišką 5,5 milijono sumą - du milijonus grynaisiais, o likusius - fondų akcijomis. Kalbama, kad vėliau ši suma vis dėlto išaugo iki pageidautų 10 milijonų dolerių. Tuo metu tai buvo didžiausia kada nors Amerikoje išmokėta skyrybų kompensacija.
Po skyrybų buvęs Jievutės vyras persikėlė į Arkanzaso valstiją, 1956 metais antrą kartą vedė, o 1966-aisiais buvo išrinktas šios valstijos gubernatoriumi. Juo buvo perrinktas ir antrajai kadencijai.
Bobo daugiau nebuvo ištekėjusi. Ji su sūnumi persikėlė į Niujorką, kur Winthropas jaunesnysis baigė pradžios mokyklą. Vėliau jis išsikraustė į tėvų ūkį, ėmė jam vadovauti. Viniuku motinos vadintas sūnus dažnai lankydavo tėvą, tapo gubernatoriaus padėjėju, bet susirgo kraujo vėžiu ir sulaukęs 57-erių mirė.
Bobo visus tuos metus išsaugojo lietuvių kalbą. JAV, Čikagoje, gyvenantis žurnalistas Edvardas Šulaitis, kelis kartus susitikęs su garsiąja lietuve, sakė, kad moteris gerai kalbėjo lietuviškai, tačiau lietuvių veikloje beveik nedalyvavo, o lietuviai Amerikoje ja mažai domėjosi.
E.Šulaitis kalbėjosi su Bobo 1964 metais Čikagos Pasaulinėje parodoje, kur ji buvo atvykusi su sūnumi ir lydima kitos garsios lietuvės, Holivudo aktorės Rūtos Kilmonytės-Lee.
„Mes ruošėmės su ja daugiau pasikalbėti, norėjau apie ją parašyti, bet tada nebuvo laiko ir sąlygų. Ruošiausi ją kalbinti ir vėliau, bet sužinojau, kad Barbara persikraustė į Paryžių, tad tas ilgesnis pokalbis taip ir neįvyko.
Su lietuviais ji bendravo nedaug, artima jos draugė buvo tik žinomo Lietuvos poeto Juozo Tysliavos žmona Valė Tysliavienė, „Vienybės“ laikraščio darbuotoja“, - prisiminė E.Šulaitis.
Kad garsioji lietuvė buvo nepamiršusi lietuvių kalbos, pasakojo ir V.Gaulia. Jo motinai Jievutė rašydavo laiškus ir pasakodavo apie savo gyvenimą.
„Jievutė viename laiškų aiškino, kad lietuviškai supranta ir kalba, tačiau rašyti jai sunku - tad jos diktuojamus laiškus mašinėle spausdindavo kažkokia pažįstama.
Viename laiške motinos ji klausė, ar ši dažnai jodinėja, nes Bobo nusipirkusi puikų arabų veislės žirgą ir jodinėja. Kitame laiške Jievutė pasakojo, kad pas savo tėvus dažnai skrenda nuosavu lėktuvu, ir klausė, ar mano motina Stasė skraido. Mamai, pas daraktorius pasimokiusiai vos dvi žiemas, šie klausimai sukeldavo tik šypseną“, - pasakojo V.Gaulia.
Išsiskyrusi Barbara Sears Rockefeller dar ilgai gyveno savo prabangiame bute Niujorke, Manhatano rajone. Ji gana dažnai dalyvaudavo įvairiuose aukštuomenės renginiuose, madingai rengėsi, mėgo prabangą.
Tačiau pamažu Niujorkas jai įkyrėjo, kažkada buvusią garsią moterį beveik visi pamiršo, tad 1998 metais, sulaukusi 82-ejų, ji pardavė savo butą už 12 milijonų dolerių ir persikraustė į savo jaunystės miestą Paryžių.
„Man labai trūksta mano draugų. Aš turiu butą Paryžiuje prie pat Prezidentūros, bet kažkodėl čia, Niujorke, gyvenu tikrai per ilgai. Žmonės čia neįdomūs, dauguma mano draugų mirę, man nuobodu“, - 1998-ųjų balandį laikraščio „The New York Times“ žurnalistui sakė Bobo aiškindama, kodėl apsisprendė išvykti į Europą.
Tačiau ir Paryžiuje jai nebuvo lemta likti iki gyvenimo pabaigos - sužinojusi, kad vienintelis sūnus, jos Viniukas, serga leukemija, Bobo po septynerių Paryžiuje praleistų metų grįžo į Arkanzasą ir čia, Litl Roke, liko iki paskutinių savo dienų, beveik dvejais metais pergyvenusi savo sūnų. Mirė apsupta marčios ir gausaus būrio anūkų - jų susilaukė net aštuonių, taip pat vienos proanūkės.
„The New York Times“, „Washington Post“, „Los Angeles Times“ ir daugelis kitų didžiųjų JAV leidinių apie Bobo mirtį gegužę informavo pirmuosiuose puslapiuose.
Šios nepaprastos, bet mūsų šalyje nežinomos lietuvės istorijai Amerikos dienraščiai vėliau skyrė didžiulius straipsnius vėl primindami į pasaką panašią istoriją, kaip lietuvė Pelenė virto princese.
