Šiandien Lietuvos viešojoje erdvėje vyksta aiškiai matoma kova tarp vadinamųjų „valstybininkų“ ir „pilietininkų“. Įvardijimai kilo ir vartojami dažniausiai kaip įžeidžiantys ar pašiepiantys žodžiai, įgyjantys įvairiausių prasmių.
Žvelgiant iš šalies, ši kova gali pasirodyti kaip vien žiniasklaidos ar kai kurių visuomenės veikėjų ir politikų pučiamas burbulas, norint į save atkreipti plačiosios publikos dėmesį. Tačiau idėjos ir įvardijimai turi keistą galią pertvarkyti politinę tikrovę. Todėl atsiradusioji perskyra yra ženklas, kad Lietuvos politinės tikrovės struktūra kinta.
Galima net tikėtis, kad ši priešprieša yra naujo viešojo ir politinio Lietuvos pavidalo užuomazga.
„Valstybininkus“ atrado „pilietininkai“, taip apsibrėždami patys. Turbūt tuščias reikalas būtų vardyti kaltinimus, kuriais yra apipilti vieni ir kiti. Kalbama, kad valstybininkai esantys „valdomos demokratijos“ atstovai, o štai pilietininkai – neatsakingi ir veikiantys pagal priešiškų valstybių interesus.
Antai Algimatas Šindeikis valstybininkų oponentus yra įvertinęs kaip „populistus“. Pilietininkai savo ruožtu kaltina valstybininkus noru privatizuoti valstybę, tai yra grupei žmonių perimti į savo rankas svarbiausius politinius sprendimus. Egidijus Aleksandravičius valstybininkus vadino „biurokratiniu-ekspertiniu elitu oligarchijos rankose“.
Nepaisant kaltinimų ir siekiant suvokti, kas šiandien vyksta Lietuvoje, būtina atrasti abiejų grupių vietą bendrame istoriniame ir vertybiniame kontekste.
Valstybininkai ir pilietininkai yra elito grupės, nesunkiai identifikuojamos pagal klasikines demokratijos vertybines kategorijas.
Valstybininkai netiki, kad geriausias demokratinės valstybės valdymas yra daugumos piliečių balsas. Jie yra realistai, gana skeptiškai žiūrintys į idėją, kad kiekvienas žmogus ne vien gali, bet ir sprendžia apie savo ir valstybės gyvenimą remdamasis protu ir bendro intereso supratimu. Jie labiau nei liaudimi pasitiki elitais, kurie turi reikiamos patirties, yra įrodę ištikimybę valstybei. Liaudžiai turi būti sudarytos geros sąlygos dirbti ir gyventi, kuo mažiau verčiant ją įsitraukti į politinių sprendimų priėmimą. Valstybininkai neabejotinai yra hierarchinės demokratijos šalininkai ir jiems turėtų būti artima monarchinės demokratijos idėja.
Neatsitiktinai pastaraisiais metais suaktyvėjo paieškos Lietuvos valstybės karalių palikuonių, kurie ir šiandien turėtų teisę į sostą, jei toks būtų. Sunkiai įsivaizduojama, kad Lietuvoje atsiras demokratinė monarchija, tačiau nuoseklus valstybininkas neabejotinai turi bent apsvarstyti šią idėją.
Pilietininkai, kuriems šiandien aktyviausiai atstovauja Pilietinės demokratijos institutas, kai kurios visuomeninės organizacijos, labiausiai apsibrėžia per valstybininkų kritiką. Tačiau šioje kritikoje yra labai aiškios jų pačių vertybės. Pirmiausia – pasitikėjimas kiekvieno žmogaus gebėjimu ir pareiga aktyviai įsitraukti į politiką. Politinis veikimas, šalia kitų užsiėmimų, turi tapti kiekvieno žmogaus kasdienybės dalimi, galbūt net svarbiausia.
Pilietininkai nepasitiki jokiais elitais ir mano, kad geriausi sprendimai galėtų priimami visiems piliečiams sprendžiant tiesiogiai: dėl valstybės lėšų panaudojimo, valstybės vidaus ir užsienio politikos krypčių. Todėl pilietininkai linkę nepasitikėti bet kokiu liaudies atstovavimu, Seimu ir kitomis rinktomis valdžiomis, jose įžvelgdami galimą liaudies ar „piliečių“ apgavystę. Pilietininkų veikimo būdas yra kontrolė ir nepasitikėjimas valstybės institucijų galia spręsti piliečiams svarbius klausimus. Valstybė jiems pirmiausia yra piliečių reikalai ir rūpesčiai. Visos kitos valstybės problemos, tarp jų ir užsienio, yra antrinės.
Trumpai tariant, pilietininkų protėviai padėjo įvykdyti Prancūzijos revoliuciją, o jų broliai kitose šalyse šiandien organizuoja profsąjungas, rengia ilgalaikius streikus ir kovoja prieš ekonominę globalizaciją. Valstybininkų protėviai baisėjosi revoliucijomis, bet kokiomis valstybinėmis suirutėmis bei maištais ir jų metu tarnavo valdantiesiems kaip reakcionieriai. Ir vieniems ir kitiems yra ką prikišti. Tačiau pagrindinis šiandien kylantis klausimas – kodėl priešprieša tarp valstybininkų ir pilietininkų tapo tokia pastebima ir svarbi?
Kovojant už Lietuvos nepriklausomybę ir žlugus Sovietų Sąjungai, formavosi pasaulėžiūrinės, kartu ir politinės orientacijos, kurios klostėsi ant ašies Rytai–Vakarai. Vakarietiška ateitis ir europinės vertybės buvo priešpriešinamos sovietinei praeičiai ir vertybėms. Gana ilgą laiką tai buvo aiškūs orientyrai. Tačiau Lietuvai įstojus į NATO ir ES, mes tapome „Vakarais“. Todėl vakarietiška orientyro pusė tapo nelabai aiški, o gyvenimas vien atsiribojant nuo (po)sovietinių įtakų gal ir reikalingas, tačiau mažai produktyvus.
Galiojusi orientacijų ašis prarado prasmę dar ir todėl, kad Lietuvos politinės partijos ir visuomeninės organizacijos, sprendžiant iš jų deklaracijų, yra provakarietiškos. Pagal tai, kurlink pakrypusios partijos ar žmonės, labai sunku spręsti apie jų vertybes ir pozicijas. Lietuvoje tarsi neliko realių prieštarų, įsitikinimų, dėl kurių būtų verta kovoti. Pasaulėžiūrų įtampos dabartiniame politiniame ir visuomeniniame gyvenime yra tarsi išlaužtos iš piršto ir imituojamos, nes juk jų turi būti. Kitaip nevyktų demokratinis politinis gyvenimas. Tai žino kiekvienas daugiau ar mažiau išprusęs viešojo gyvenimo veikėjas.
Realių prieštarų ir pozicijų silpnėjimą pastebi daugelis žmonių. Jiems viešasis gyvenimas tampa vis panašesnis į pragmatinių sandėrių lauką, pridengtą bendriausių vertybių grimasomis. Grimasos gali linksminti ar stebinti, bet jos sunkiai įtikina.
Netsitiktinai šiame pasaulėžiūrinių priešpriešų vakuume ir iškilo valstybininkų ir pilietininkų konfliktas. Tai yra tikras konfliktas. Niekas negalėtų suabejoti, kad jis būtų imituojamas, gelbstint šalį nuo politinių idėjų ir vertybių bado. Priešprieša sugebėjo nuožmiais priešais paversti ankstesnius ideologinius ir asmeninius draugus. Ji padalijo žiniasklaidą. Juk niekam ne paslaptis, kad pilietininkų pozicijas palaiko portalas alfa.lt, LNK televizija ir dienraštis „Lietuvos žinios“, o valstybininkus remia dienraštis „Lietuvos rytas“ ir, kaip kalbama, visuomeninio transliuotojo vadovybė.
Konfliktas yra toks tikras, kad kas nors jį galbūt įvertintų kaip silpninantį valstybę. Iš tiesų, jis išjudina dalykus, kurie per Nepriklausomybės laikotarpį apsidengė nuobodybės ir suvienodėjimo dumblu.
Klaidinga būtų teigti, kad valstybininkai rūpinasi valstybės reikalais, o pilietininkai užsiima vien kova su valstybininkais. Abiems rūpi valstybės reikalai, nors juos jie supranta skirtingai.
Valstybininkai ir pilietininkai veikiausiai sutartų dėl daugelio dalykų vertinimo. Pavyzdžiui, Rusijos agresijos prieš Gruziją. Tačiau klaidinga manyti, kad valstybininkai ir pilietininkai yra išaugę iš provakarietiško Lietuvos politikos ir pasaulėžiūros sparno.
Prosovietiškai galvojantieji ar jaučiantieji toli nedingo. Jie drauge su „vakariečiais“, metaforiškai kalbant, lydosi tuose pačiuose valstybininkų ir pilietininkų katiluose. Nors kol kas nėra akivaizdu, tačiau veikiausiai ankstesnės stiprios, o šiuo metu susilpnėjusios įtampos tarp provakariečių ir prosovietikų persikelia į pilietininkų ir valstybininkų grupių vidų. Jei šios orientacijos stiprės, įgaus apibrėžtus pavidalus ir apibrėš savo vertybes, tai vidinės įtampos turėtų išaiškėti.
Konfliktas tarp pilietininkų ir valstybininkų yra tikra galimybė Lietuvos viešajam gyvenimui idėjiškai atsinaujinti. Tačiau tai sunkiai priimamas iššūkis šiuo metu aktyviai veikiančioms politinėms grupėms.
Žinia, jos pagal klasikinius apibrėžimus grupuojasi „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ skalėje. Labiausiai klasikinėms partijoms save priskiria konservatoriai ir socialdemokratai. Kristalizuojantis pilietininkų ir valstybininkų pasaulėžiūrai, dešinieji ir kairieji atsiduria greta kaip bendraminčiai, o ne kaip oponentai. Nors partijų viršūnės tarsi palaiko valstybininkų pusę, partijų viduje esama žmonių, aiškiai priimančių pilietininkų poziciją. Pavyzdžiui, profesorius Genzelis, nuolat kritikuojantis socialdemokratų nusigręžimą nuo paprasto žmogaus, aiškiai kalba kaip pilietininkas.
Kita vertus, natūraliai besiklostančios naujos įtampos skatina iš naujo apibrėžti, kas yra kairieji ir dešinieji. Valstybininkai šiandien Lietuvoje pagal klasikinius apibrėžimus yra arčiausiai „dešiniųjų“, bent konservatyvių dešiniųjų. Valstybininkai kalba apie valstybės interesą, apie stiprią valstybę ir ypatingą atsakomybę tų, kurie priima sprendimus. Valstybininkai remiasi požiūriu, kad dauguma piliečių nebūtinai priimtų geriausius sprendimus valstybei. Žvelgiant iš jų pozicijų, visi piliečiai nebūtinai turi žinoti viską, kas vyksta valstybėje.
Pilietininkai daug panašesni į kairiuosius. Jie yra „demagogai“ klasikine prasme, „liaudies vedliai“. Tie, kuriuos vadina „pilietininkais“, kalba apie žmonių pasaulį kaip savotišką klasių kovą, kai valdininkų klasė stengiasi engti liaudį (ar „piliečius“). Pastarieji yra raginami neapsnūsti ir ginti savo interesus bei demaskuoti valdančiųjų noro gyventi mažesniųjų sąskaita apraiškas. Todėl pilietininkai yra labai smalsūs, ypač tuo, kas susiję su įvairiais smulkiais žmonių prasižengimais, su žmogiškomis silpnybėmis. Jie domėsis, kas ir kaip yra vežiojamas į darbą, kas kiek uždirba, kas su kuo bendrauja, kas kur negražiai pasielgė.
Jei viešasis gyvenimas pasiduos šiems pokyčiams, tai galbūt galiausiai išsispręs vertybiniai paradoksai, ryškėję nepriklausomos Lietuvos politiniame gyvenime. Konservatyviausia partija iš tiesų buvo LDDP ir jos įpėdiniai socialdemokratai. Jie tarsi tęsia tradiciją, kurią sudaro per sovietinius dešimtmečius susiklostę veiksenos ir elgsenos įpročiai, tam tikra visuomenės struktūra ir piliečių bei valdančiųjų santykiai. Socialdemokratai mažai stengėsi ginti „paprastą“ žmogų, jo interesus prieš stambiuosius kapitalistus, sudaryti sąlygas smulkiam verslui ir panašių dalykų, ko tradiciškai tikimasi iš „kairiųjų“. Konservatorių partija tegalėjo remtis vertybių ir įpročių restitucija. Jie tegali žvelgti į tikrovę, kurią buvo užgožęs ar net perkeitęs sovietmetis ir puoselėti jos atstatymo viltį.
Ar sugebės tradicinės partijos persigrupuoti pagal aktualias vertybines ir pasaulėžiūrines priešpriešas, kurios šiandien ryškėja? Juk galime atsidurti tokioje viešojo gyvenimo erdvėje, kur valstybininkų pasaulėžiūros propaguotoju ir vedliu taps Rolandas Paksas, o pilietininkų – Viktoras Uspaskichas.
