Ignalinoje gimęs Lietuvos pašto darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Petras Rutkauskas gyventi į sostinę atsikraustė vos baigęs mokyklą – 1962-aisiais.
Nors pirmasis vyro pomėgis – pašto ženklų kolekcijos, pažinti miesto istoriją jam padėjo ir senoviniai atvirukai, kuriuose įamžinti Vilniaus vaizdai.
- Ar nebuvo baisu iš mažo miesto kraustytis į sostinę?
- Nebuvo, nors viską teko padaryti pačiam, tėvai niekuo negalėjo padėti, kai išvykau mokytis į Vilnių. Kol aš radau pagrindinį Vilniaus universiteto pastatą! Žinojau į kurią pusę eiti, tačiau ilgokai klaidžiojau visai ne ta linkme, kol galiausiai jį pasiekiau. Nelabai ir žemėlapių tais laikais buvo.
Po mokslų čia likau dirbti. 23 metus dėsčiau matematiką Vilniaus universitete.
Į paštą 1990-aisiais mane atvedė pomėgis – kolekcionavimas. Buvau filatelistų sąjungos prezidentas. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvai reikėjo savo pašto ženklų. Mane pakvietė dirbti į Ryšių ministeriją – reikėjo užkurti pašto ženklų gamybą ir pristatyti juos į Lietuvą.
- Ne kartą esate surengęs senų atvirukų parodas. Kaip atsirado pomėgis juos kolekcionuoti?
- Kolekcionierius pas save priglaus ir lygintuvą, ir seną laikrodį, ir knygą. Jei patenka retesnis, įdomus daiktas, kolekcininkas jo neišmes.
Pašto ženklas – meno kūrinys, bet jis dažniausiai būna nupieštas – mažame plote reikia sudėti daug informacijos. Atvirukai – fotografuoti.
Jei nori pamatyti, kaip anksčiau atrodė miestas, žmonės, atvirukas pasako kur kas daugiau nei pašto ženklas.
Todėl mano pomėgis kolekcionuoti pašto ženklus išaugo ir į atvirukų rinkimą.
Mane domina visi atvirukai, kurie buvo išleisti iki Antrojo pasaulinio karo.
Esu parodoms davęs atvirukų su Vilniaus vaizdais, maldos namų atvaizdais bei tokių, kurie skirti sveikinti įvairiomis progomis.
- Kaip skiriasi jūsų atvirukuose įamžintas Vilnius nuo šiandienos miesto?
- Pirmieji atvirukai su Vilniaus vaizdais pasirodė 1897 metais. Labai daug dalykų, kurių jau nebelikę arba jie šiais laikais yra neatpažįstami, matyti ikikariniuose atvirukuose. Tačiau kartais iš pirmo žvilgsnio pasakyti, kas pasikeitė, neįmanoma.
Kartais pasiimu seną atviruką, fotoaparatą ir einu įamžinti kokios nors Vilniaus vietos iš to paties taško – man įdomu palyginti, kas ir kaip pasikeitė.
Atsistojęs prie Katedros varpinės kartą fotografavau Gedimino prospektą. Palyginęs su senu atviruku pamačiau, kad kažkas ne taip, pasirodo – pastato, kur įsikūrusi Lietuvos mokslų akademija, anksčiau nebuvo.
Būna, kad perki aukcione atviruką, ant kurio matyti Aušros vartai, tačiau užrašyta, kad tai – sinagoga.
- Kurios miesto vietos pasikeitė mažiausiai?
- Senamiestyje mažai kas pasikeitę, išskyrus tai, kad namų stogai dabar yra pakelti, ten įrengti stoglangiai.
Netgi dabartinis Gedimino prospektas nėra smarkiai pasikeitęs – juk jis nutiestas 1850 metais, beveik viskas, kas buvo pastatyta, čia ir tebestovi.
- Kokiais būdais galima išsaugoti miesto istoriją?
- Kai kas sako, kad muziejų pas mus yra per daug. Tačiau, manau, kad kiekvienas rajonas turi turėti muziejų, kuriame būtų kaupiama ir rodoma tos vietovės istorija.
Vilniuje neturime muziejaus, kuriame būtų eksponuojamos senos miesto nuotraukos, surinkti faktai apie jo įkūrėjus. Legendų apie Vilnių yra įvairių, mums labiausiai patinka pasakojimas apie geležinį vilką, tačiau netgi istorikai ginčijasi dėl kai kurių faktų.
Lengviausiai surinkti drobes, darbo įrankius, menininkų darbus, tačiau reikia ir dokumentų apie miesto istorijas.
- Ilgai dirbote įmonėje Lietuvos paštas. Kaip keičiasi žmonių požiūris į laiškus ir laiškininkus?
- Laiškininku nesu dirbęs, tačiau esame darę eksperimentus – visus direktorius išvarydavome nešioti korespondencijos, kad šie suprastų, koks tai darbas.
Šiais metais ir pats trumpam buvau tapęs laiškininku. Pastebėjau, kad į laiškininką žiūrima nepagarbiai. Žmonės mano, kad laiškus gali nešioti bet kas ir tai yra žemiausios kategorijos darbas. Tačiau laiškininkai turi būti atidūs, sąžiningi ir ištverti didelį fizinį krūvį.
Laiškininko darbas per daug nesikeičia. Keičiasi tik korespondencijos svoris.
Anksčiau darbuotojai išnešiodavo tik žmonių vieni kitiems rašytus laiškus ir laikraščius.
Dabar – dominuoja reklaminiai lankstinukai, sąskaitos, dokumentai, pranešimai.
