„Valstybininkas“ yra mechaninis rusiško „gosudarstvennik“ vertalas, į lietuvių kalbą perkeliantis kažką nuo pasišiaušusios rusiško dvigalvio erelio imperinės auros. ES tautų kalbose dažniausiai šis žodis neverčiamas, bet vartojamas rusišką tarimą užrašant lotyniškais rašmenimis. Kita vertus, anglų kalbos žodynuose kataloguojamas žodis „statist“ (valstybininkas) yra orientuotas išimtinai į rusiškos tikrovės nusakymą. Taigi kyla klausimas – kokiu pagrindu šis žodis sklandžiai (bent tam tikru istoriniu momentu) prigijo lietuviškoje terpėje?
Orus, pagarbus, oficialus šio žodžio vartojimas lietuviškuose diskursuose, be jokios abejonės, yra aidas nuo rusiškos tikrovės subrandinto mentaliteto ir specifinių imperinės sielos polėkių, yra šitokio mentaliteto apraiškų projekcija mūsų padangėje, gal ir perkuriant, iš dalies modifikuojant kai kuriuos atskirus aspektus.
Taigi, kaip atrodo bent man, ironiškas šio žodžio traktuotė visai nekenkia vakarietiško pavyzdžio demokratijos gyvybingumui ir valstybingumo raiškai, o tai, jog lietuviai labai greitai ir masiškai pasigavo tokią gaidą – sveikintinas dalykas. Galbūt net yra taip, jog sutirštintas sarkazmas šiuo atveju kaip tik blokavo vadinamųjų valstybininkų susitelkimą, neleido skirtingų vertybių paradoksalaus supanašėjimo pagrindu atsirasti daugiau ar mažiau organizuotam padariniui.
Kaip galėjom stebėti, valstybininku iš pradžių neretai buvo linkęs savo laisva valia pasivadinti tas senosios nomenklatūros atstovu, kuris užėmė aukštą padėtį taip pat ir naujojoje nomenklatūroje (neva scenoje dekoracijos keičiasi, o toks amžinas dalykas kaip valstybė bemaž nekinta, taigi reikalingi labai patyrę, gražiai pražilę valstybingumo žyniai).
Kita vertus, pasivadindamas valstybininku, forsuodamas šį užkeikimą, pats save neretai bandė pateisinti tas naujųjų laikų prasikalėlis, kuris naudojosi realiais valstybės ištekliais, dažnai pažeisdamas formalias demokratines procedūras, dangstė savanaudiškumą iškiliais žodžiais, buvo linkęs valstybės ideologemą priešpastatyti konkretaus žmogaus tikrovei.
Tačiau neatmeskime iš anksto ir to, jog čia galime sutikti dar vieną, tarkime, idealisto, kuris fetišizuoja valstybės idėją dėl entuziazmo pertekliaus, pavyzdį (vis dėlto labiau teorinė nei praktinė galimybė).
Kaip matome, šiuo žodžiu galima pažymėti ir buvo žymimos mūsuose nevienodos sąmonės konfigūracijos. Dar kvailiau yra kalbėti apie kokią nors vadinamųjų valstybininkų organizacinę vienybę.
Mitą apie valstybininkų organizuotumą, neva prilygstantį ložės ar panašaus darinio raiškai, sukūrė tie pastarųjų oponentai, kurie pastaruoju metu kažkodėl dar yra vadinami „vanagais“ (iš to kaip pastarieji smaginasi, užkaista vartodami žodį „vanagas“, didžiuojasi tokiu įvardijimu, esu linkęs spręsti, jog taip pasivadino jie patys, vedami susireikšminimo kompleksų).
Savo ruožtu toks mitas atsirado neatsitiktinai, bet buvo savotiškas signalas, rodant į priešingą pusę, telktis visiems vadinamųjų valstybininkų priešams, apskritai tapo mobilizaciniu raginimu.
Iš tiesų, jeigu žiūrėsime į šiandieninį politinių įtakų peizažą, tai „valstybininkai“ yra kažkas panašaus į vadus be kariuomenės arba neorganizuotas jaunimas, o vadinamieji „vanagai“ – tai, šiaip ar taip, sugniaužtas kumštis.
Žinoma, čia būtina pabrėžti, jog ne paskutinės reikšmės faktoriumi tokiam sėkmingam vienos pusės susitelkimui tapo tai, ką labai banaliai galima pavadinti „oligarchijos pinigėliais“. Galima žiūrėti iš vieno ar kito taško, tačiau sunku bus paneigti, jog rimtos pajėgos pradėjo telktis ir buvo sutelktos aplink keliems turtingiausiems šalies žmonėms priklausančius dienraščius ir interneto portalus.
Nesiruošiu čia plėtoti jokios sąmokslo teorijos, nepulsiu toliau įrodinėti, kad neva aprašytu būdu buvo įgyvendintas iš anksto sumanytas valdžios perėmimo planas. Dar daugiau, - esu įsitikinęs, jog ne vienas iš vadinamųjų „vanagų“ yra ne tik patyręs žurnalistas, gerai išmanantis profesijos reikalus, bet ir subjektyviai įtikėjęs savo nelygstamu teisumu žmogus.
Pastarieji lyginant su pirmaisiais („vanagai“ su „valstybininkais“) yra labiau įkvėpta, apsėsta tiesos patoso pusė, yra labiau azartiški ir pikti viešosios nuomonės formuotojai, dažnai sėkmingai realizuojantys lietuviškos pasakos siužetą „pjausime tą, kuris silpniau sucyps“.
Tačiau sunku nepastebėti ir to, jog jų pusiau pergalingos veiklos rezultatai objektyviai yra labiausiai palankūs kaip tik minėtiems turtuoliams - didiesiems spaudos mecenatams. Tikiu, jog taip atsitinka savaime, be detalaus išankstinio suderinimo, kai veiksmų eigą vairuoja tarsi ir atsitiktinė smulkmenos (nežymūs mimikos kryptelėjimai, subtilios gestų nuorodos, nepasakyti, be nujaučiami žodžiai ir t.t.).
Nepulsiu dėl to labai priekaištauti, tačiau vieną dalyką leiskite pasakyti labai aiškiai – tokia veikla tikrai neturi nieko bendro su, kaip skelbiama, pilietinės visuomenės ugdymu, o yra pilietinę visuomenę dezorientuojanti ir demoralizuojanti veikla.
„Vanagai“ yra labiau azartiški ir pikti nei, tarkime, išsivedėję valstybininkai. Tačiau, kaip atrodo man, vanagai labiausiai atkreipia dėmesį kaip tik savo savotišku asketizmu - šiuo atveju tobulu humoro jausmo išsižadėjimu.
Prieš kurį laiką nusiuntęs straipsneli į interneto dienraštį, kur suka lizdą pripažintas, žinomas „vanagas“, susilaukiau didžiausios nemalonės dėl, kaip atrodo, visai nekaltos šypsenos, nepikto šaržo potėpių. Leiskite pacituoti pastraipą iš neišspausdinto straipsnelio: „Be jokio loginio ryšio, bet aiškiai norėdamas įsiteikti laiminčiajai pusei dar pasakysiu, jog taurių ir nušvitusių veidų vanagiški profiliai labai derėtų ant kokios nors didingos imperijos auksinių monetų.“
Reakcija į šią nekaltą pašaipėlę buvo neįtikėtinai nenormali.
Rožių karais, kaip žinoma, yra vadinami XV a. antrojoje pusėje Anglijoje vykę pilietiniai kara dėl valdžios tarp dviejų valdančiosios dinastijos atšakų. Lankasterių šeimos herbo simboliu buvo raudona rožė, o Jorkų – baltoji rožė.
Kita vertus, lemiamose kovose Lankasteriai kovėsi po raudonojo drakono vėliava, o Jorkai – su baltojo šerno simboliu (taip, regis, mutavo rožės heraldika).
Nežinau lig šiolei, ką turėtų reikšti raudonojo drakono simbolis, tačiau palyginti artimas ir suprantamas lietuvio sielai yra chtoninis šerno prasmėvaizdis. Kalbant be jokių gudrybių, visiems suprantama, jog šernas yra laukinė kiaulė.
Kita vertus, juokais paklausiu, galbūt šiandien Lietuvoje dar ir baltuoju šernu simboliškai gali būti vadinama ta įstaiga, kuri šiaip jau vadinama „Stumbro“ degtinės gamykla ir yra finansinė „vanagų“ atrama. Prisiliuobęs „baltosios“ žmogus, kaip žinoma, neretai sukiaulėja laukiniu pavidalu. Aš pats labiau mėgstu alų...
