Pažintis su šia unikalia vieta įtraukta į projekto „Plungė – Lietuvos kultūros sostinė“ programą. Būrį ekskursantų po šią vietovę lydėdami Žemaičių Kalvarijos Bazilikos vikaras kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas bei šio miestelio vidurinės mokyklos mokytojas Bronius Kleinauskas papasakojo įdomių nutikimų ir iš dvasinio, ir iš pasaulietiškojo Žemaičių Kalvarijos gyvenimo.
Atlaidai sutraukia tūkstančius
Šiandienės Žemaičių Kalvarijos vietoje buvęs kaimas pirmą kartą paminėtas Gardės vardu, po to vadintas Naująja Jeruzale, Žemaičių Kalvarija, sovietmečiu buvo perkrikštytas į Varduvą (pagal čia tekančio upelio pavadinimą). Atgimimo laikais vietovei vėl sugrąžintas Žemaičių Kalvarijos pavadinimas.
XVII a. prasidėję Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai greitai išpopuliarėjo, buvo sujungti su Kalvarijos Kalnų atlaidais ir XVIII a. tapo visuotiniais, kurie vykdavo dvi savaites, į juos plūsdavo maldininkai iš įvairių Lietuvos vietų. Šis populiarumas neišnyko ir mūsų dienomis.
„1939 m. buvo švenčiama atlaidų rengimo 300 metų sukaktis, vyko didelės jubiliejaus iškilmės. Spauda labai gražiai nušvietė renginį, daug rašė „Žemaičių prietelius“. Tais metais viena atlaidų diena buvo skirta katalikėms moterims, jų organizacija tada aktyviai veikė visoje Lietuvoje. Registracijos dokumentuose nurodyta, jog tą dieną į atlaidus susirinko 44 tūkst. katalikių moterų – visas šiandienis Mažeikių miestas.
Senieji gyventojai yra pasakoję, kaip moterys ėjo kalnus naktį – sustojo eilėmis po šešias, pasiėmė žvakes ir išėjo, o kartu su jomis ir vyskupas. Kelio ilgis – 4,5 km, kai pirmosios grįžo į pradžios tašką, minia žmonių tebelaukė, kad galėtų išeiti. Kitur aprašoma, kad dėl didžiulio žmonių antplūdžio lūždavo lieptai, vietos gyventojų sodybų tvoros. Tarpukariu į atlaidus susirinkdavo iki 100 tūkst. žmonių, dabar jų būna 50-70 tūkst., bet tikslus skaičius nėra žinomas“, - pasakojo vikaras A. Sabaliauskas.
Ilgo kelio išvarginti maldininkai grįždami turėdavo pereiti mediniu tilteliu per Cedrono upeliuką. Perspėdavo, kad daugiau šimto žmonių ant jo lipti negali, bet argi kas juos skaičiuodavo?
„Tiltas tada buvo daug siauresnis ir ilgesnis už šiandienį, sulipus dideliam būriui jis sugriūdavo. Bet būdavo labai gera įgriuvus, nes vis vien eidavo į upelį mazgoti rankų ir skaudančių kojų, praustis veidų. Tradicija išliko iki šiol, žmonės brenda į upelį, semiasi vandens į buteliukus ir prausiasi. Upelio vanduo švarus, jame vėžiai gyvena“, - kalbėjo mokytojas B. Kleinauskas.
Būsimo vyskupo išdaigos
Žemaičių Kalvarija praeityje buvo tam tikras švietimo centras, čia veikė dominikonų vienuolyno mokykla, kurioje mokslų vaikystėje sėmėsi ir būsimasis žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Galima tikėti, galima ne, tačiau M. Valančiaus ,,Namų užrašuose“ aprašyti mokyklos laikų atsitikimai savaip nuspalvina ir paties vyskupo, ir tuometinės Žemaičių Kalvarijos gyvenimą.
- Stovime toje vietoje, ant Jono kalno, kur M. Valančius, dominikonų mokyklos mokinys, nusileido po neįtikėtino, užrašuose aprašyto, skrydžio. Namų užrašuose jis aprašo tokį epizodą. Buvęs ruduo, upė labai patvinusi. Motiejus ėjęs į mokyklą, kai suskambo į pamokas kviečiantis skambalas. Tuo momentu siautė didžiulė vėtra ir smarkiai lijo. M. Valančius rašo turėjęs stiprų drobe aptrauktą lietsargį.
Išskėtė jį, o vėjo sūkurys pagavo lietsargį kartu su juo pačiu. Nuo ano gandralizdžio ant Žvirzdo kalno, kur yra koplytėlė, vėjas nešė jį virš karčemos, kuri ir dabar tebestovi, virš ištvinusio Varduvos upelio, atskraidindamas ant švento Jono kalno, prie ketvirtosios koplyčios. Dėkodamas Dievui, kad liko gyvas, vėjui nešant jį tokį didelį atstumą, jaunasis Valančius užėjo į šią koplyčią pasimelsti. Tačiau kaip tik tuo metu pro šalį ėjusi pamaldi davatkėlė pamatė, kad lyg tai vėjas koplyčios duris atidarė, ir iš lauko pusės jas užkabino. Vargšas Motiejus tol beldėsi, kol jį kažkas išgirdo ir išleido, - M. Valančiaus Namų užrašų epizodą atpasakojo vikaras A. Sabaliauskas.
Tačiau tai dar ne viskas. Dvasininko perpasakotą istoriją pratęsė mokytojas B. Kleinauskas. „Kai M. Valančius įlėkė į klasę, ten jau buvo trečia pamoka, lotynų kalba. Vienuolis Klimavičius iš bato aulo išsitraukė bizūną ir klausia: na, blozne (mat Motiejus buvo smulkaus sudėjimo), kur buvai? Šis bandė aiškinti, kas jam atsitikę, tačiau argi kas patikės tokia istorija? Ir rėžė jam šešis rimbo kirčius. Po daugel metų, vyskupu būdamas, rašė, kad atsimena tuos nekaltus šešis kirčius, - sakė B. Kleinauskas.
Vėliau, susitaręs su dar dviem bendramoksliais, norėjo atkeršyti mokytojui. Porą kartų privertė jį išsitepti juodais suodžiais baltą abitą, trečią kartą pasodino ant įkaltų į kėdę vinių. Galų gale dėl prastų santykių su mokiniais mokytoją pakeitė kitu.
„Štai koks buvo būsimasis vyskupas“, - reziumavo šiandienės Žemaičių Kalvarijos mokyklos mokytojas. Vėliavas – į 56 metrų bokštus B. Kleinauskas priminė kiek vėlesnį atsitikimą, kaip vienuoliai Žemaičių Kalvarijoje ruošėsi kongresui. Miestelio bažnyčia turi du bokštus, ant vieno kryžiaus reikėjo iškelti Lietuvos, ant kito – Bažnyčios vėliavą.
„Vėliavoms iškelti reikėjo samdyti žmogų, galintį užlipti ant kryžiaus ir jas pritvirtinti. Man teko bendrauti su tuo žmogumi, dabar jau mirusiu Žemaičių Kalvarijos gyventoju Jomantu. Sakė, iš pradžių galvojęs, kad vienuoliai, jauni vyrai, patys susitvarkys. Bet anie nesiryžo ir kreipėsi į Jomantą. Šis buvo trumparegis, todėl lipti aukštyn jam nebuvo jokių problemų, nes matė tik tai, kas visiškai arti. Prieš tai sulygo, kad už darbą jam sumokės 100 Lt. Bet nukelsime patys, sakę vienuoliai, nes nenorėjo mokėti antro šimto litų. Šventė praėjo – vėliavos plevėsuoja. Vieną vakarą Jomantas žiūri, kad vienuoliai prietemoje su kažkokiais kabliais bando patys vėliavas nukabinti. Nieko jiems nesakė. Ketvirtą dieną vienuoliai atėjo prašyti, kad nukabintų“, - pasakojo B. Kleinauskas.
Vikaras A. Sabaliauskas pateisino tokį vienuolių atsargumą, mat bokštų aukštis siekia 56 m, o tais laikais kokių nors specialių priemonių lipti aukštyn nebuvo.
Gamtininko patarimas
Žemaičių Kalvarijoje gausu gandralizdžių, juose perintys gandrai visiškai nebijo koplyčių lankytojų ir atlaidų dalyvių, visa jėga plyšaujančių dūdų. Ir ekskursijos metu ant buvusio priešgaisrinio bokšto stovėjęs gandras smalsiai žvelgė į ateivius. Beveik kaip senųjų laikų gaisrininkas, nuo šio bokšto į visas puses žvalgydavęs, ar kur nekyla gaisras.
B. Kleinauskas prisiminė istoriją ir apie gandrus. Stovėjęs kadaise nudžiūvęs ąžuolas, kurio stuobryje buvo įkeltas gandralizdis. Baimindamiesi, kad tas bebaigiantis sutrūnyti stuobrys nenuvirstų, žmonės patys jį pašalino, o jo vietoje įkasė stulpą su gandralizdžiu viršuje.
„Žmonės įkėlė gandralizdį, tačiau gandrai neskrenda, ir gana. Tuo metu Žemaičių Kalvarijoje lankėsi profesorius Česlovas Kudaba. Mes ir teiraujamės, kas atsitiko: perėjo gandrai, o dabar nebeperi. Mokslininkas klausia, ar mes tą stulpą pastatėme tokio aukščio, kokio ir stuobrys buvo. Niekas, žinoma, to nežiūrėjo. Profesorius patarė įsivaizduoti, kokio aukščio stuobrys buvo, panašiame aukštyje ir stulpą nutrumpinti. Jau kitą pavasarį gandrai įsikūrė“, - pasakojo mokytojas.
Istorijoms apie Žemaičių Kalvariją tikriausiai pabaigos nebūtų – apie tai, nuo ko kilo upelio Varduva pavadinimas, apie Smirdinčia vadintą gatvelę, kurioje gimė ir augo nemažai garsių Lietuvos veikėjų, čia veikusią „Saulės“ pradžios mokyklą ir apie klupsčiomis po keletą kilometrų šliaužiančius, matyt, svarbius įžadus davusius maldininkus...
