Iš ten greitai yrėsi į paviršių, gatves, kuriomis praeivių srautus stumia šviesus jūros vėjas arba išlydo į niurnančią upę taukų vasaros karštis ir, kai išėmęs kelis eurų banknotus gatvės pardavėjui kiši piniginę atgal už diržo į kelnes, manai, tavo lyties slėpinys yra toks jautrus, jog negali nepajusti, kaip kišenvagės plaštaka šliaužia vėsia papilve, piniginės oda dar spėja lengvai sudrėkti kirkšnyje nuo prakaito išslysdama...
Tikrini turimą turtą – neregimai čiupteli už nieko, staiga supranti, jog vakare tau nebeliko lašo vyno mieste, kuriame jį geria ne taurėmis, ne buteliais – statinėmis, tavęs nesvaigins žvarbus tamsiaodės moters alsavimas, tvoskiantis Afrikos karštį į tavo kaistantį dubenį, mitrūs ilgi pirštai įsikabins į tamsą ir ištirps nepalietę vietos, kurioje šiandien kažkas jau buvo ir paliko visiškai tuščia.
Naktis bus šviesi kaip sausas pajūrio smėlis, su keliais aštriais akmenukais, primenančiais nelaimingą nuotykį ir troškimus, kurių turi kiekvienas į miestą užsukęs žmogus, išskyrus Meksikos indėnų gentį, per Atlantą pasileidusią be prigimtinių lūkesčių ir susitvenkusių ateities vilčių.
Todėl šis miestas laikosi iš lūkesčių, kelių burtažodžių ir pinigų, kurie suplaukia čia kartu su upėmis žmonių net iš šalių, kurių gyventojai nė neregėję upių, bet įveikę mažiausiai Gibraltarą. Ir jūros sūrymo jie nebeatskiria nuo vandenyno – pabodusi Viduržemio šalių virtuvė.
Be proto užsupa lengvi laiviūkščiai, blaškydami alkio mintis. Nuo odos jie nusibraukia druską, kraują ir tikisi naujo gyvenimo, veido, prisimena, kaip neleisdavo sau susapnuoti šios vietos, nes jos visai nepažįsta – Barselona.
Kai Antonio Gaudi palindo po tramvajumi 1926 metais, jo kūno iškart nepažino – vargšas elgeta – netyčia trumpam įsiliejo į nežinomųjų būrį, kurie dabar bando tau įsiūlyti garsiausių dizainerių akinius, išdėliotus tiesiai ant grindinio, dulkėtoj drobulėj, kuri iškart virsta maišu, vos netoli pasirodo policija. Likę prašo išmaldos šiurpiai apnuogintais strampais, baugina liga, kuri vos nepražudė Leonelio Andreso Messi, Barsai jėgą suteikiančio hobito.
Jį sutiksi prie garsiausios miesto bažnyčios, pasiryši prašyt autografo – suprasti, kad Leo Messi būti nori visi – čia tik mėlyna ir granato spalva. Marškinėliai ir pavardė ant japono moksleivio nugaros.
Paprašai padaryti porą kadrų, įsiamžinti prie garsiausios bažnyčios – ją šiemet turėtų pašventinti popiežius, galbūt tuomet čia susirinks visi miesto elgetos, nes dabar jų nesimato – pinigų reikia pačiai bažnyčiai, jie niekaip nesibaigia, neranda sau pabaigos danguje ir ant žemės jos vidurius vis dar mūrija vyrai, bandantys betoną, metalą ir akmenis grąžinti atgal į gyvąją gamtą, į įprastas-kintančias formas: žiedynus, jūros kriaukles, kaulus ir koralus.
Dalis jų nežino, ką daro – Šv.Šeimynos bažnyčią su aukštai plazdančia Katalonijos vėliava pamatę Somalio piratai paslepia ginklus, nes abejoja, ar egzistuoja tokia karalystė, kuri galėtų taikiai pasiūlyti išpirką už pagrobtą krovinį. Šis sutiktas laivas plaukia be garso, gali įtraukti lengvai į savo tylą ir neišleisti du šimtus metų, kol nepabaigs statyti bažnyčios, tad kūnai piratų bus seniai pavirtę į dulkes ant šventųjų skulptūrų paviršiaus.
Kitos bažnyčios šliejasi prie pat namų, už sienos girdėti, kaip vyksta mišios arba ispaniškų gitarų vakaras. Jei sienos nebūtų tokios sunkios ir storos, praleistų visas miesto paslaptis. Staiga sužinotum, kad čia nebuvo jokios Viki, Kristinos, Penelopės ir Scarlett – tik Woody Alleno vaizduotė įstrigo vienoj iš siauručių gatvelių.
Rytais jas visas nuplauna nuo šiukšlių ir vėmalų – trys olandės studentės gerokai padaugino cava, „Mojito“, „Caipirinha“ – visos jūrų gėrybės atgijo jų galvose, apsiraizgė savo čiuptuvais, ėmė durti spygliais ir pelekais į vidurius, pribaigė žnyplėmis kažkur ant biraus pajūrio smėlio. Jos vos neapaugo moliuskais kaip pirklių mediniai laivai, kurių vietose dabar pririštos jachtos.
Visos trys pagalvojo, kad mirs taip ir nemačiusi stebuklingo fontano – šviesa, vanduo, muzika pramuša sąmonės lukštą, išlieja emocijas, šiam sapne viskas vyksta kitaip negu sudėta į „Facebook“: nuo rūmų bemat nusiriti laiptais, nes nori būti šalia ir klausytis, galbūt pralaukei gyvenimą, nori viską filmuoti, sudėti į atmintį skaičiais, kad galėtum vėliau išvesti savo formulę laimei, džiaugsmui ir pergalei, kaip 1992-aisiais (va ten tai buvo! Laisvės fakelas! Kova, susiveržus kumščius taikos vėliava, – be mūsų krepšinio žvaigždžių jie buvo niekas, be mūsų ji subyrėjo). Grateful Dead.
Tik spalvotos šukės. Ant sienos. Vėl Gaudi genijaus darbas – keli namai ir bažnyčia – štai visas miestas; vienas žmogus jau uždirbo tiek, kiek pavogti niekas negali. Dar Miro ir Picasso – brendi per mėlyną melancholiją į jo rožinį laiką, randi užtepliotą Velazquezo drobę „Meninos“, išsineši jos gabalėlį – įmagnetintomis žirklėmis savo muziejuje atkirpo Pablito – lipdyk prie šaldytuvo durų sugrįžęs.
Sulipo viso pasaulio šedevrai: iš Paryžiaus – Mona Lisa, šalia miršta Maratas, klykia Munchas ir miega Klimtas, gulintis virš vandens lelijų (Monet), ir dar keli, kurių neprisimenu, dažnai nežinau, ko trūksta šiame paveikslėlių pasaulyje, nenutuokiu, kurio miesto magnetas dabar mane traukia savo spalvotomis šukėmis. Gyvenimas ant Barselonos stogų vasarą?
Dabar tirpsta kovas ir sniego kalnai kalnuose, funikulierius neveikia ir ūkanos draudžia matyti peizažą. Kur horizontas? Ten?! Vasara veržiasi iš kaistančios Afrikos – turistų vėliau bus daugiau, karštis sutirština sapnus, troškimą vėl patirti tą patį tik triskart ryškiau. Argi ne, Barselona?
