Ką gi, pamaniau, jei yra tokių žmonių, ir dar užimančių atsakingus postus – vadinasi, ne viskas prarasta.
Vadinasi, lietuvių kalbai pavojus negresia, ji neišnyks, ji gali gyvuoti – tik daugiau tokių kalbininkų.
Tačiau džiaugtis teko neilgai – po kelių dienų mistinė būtybė, pasivadinusi “Valstybine lietuvių kalbos komisija” (matyt, niekaip neišdrįstanti prisistatyti tikruoju vardu ir pavarde) lrytas.lt portalui atsiuntė atkirtį – su šiurkščiomis, vaikui gėdą darančiomis klaidomis (ne lietuvių, bet anglų kalbos), tikrovės neatitinkančiais teiginiais apie britų kalbos politiką ir įstabiai įžūlia demagogija, jog Valstybinė lietuvių kalbos komisija nėra baudžianti institucija, kad jos pastangomis norminama bendrinė kalba padeda tiksliųjų mokslų šakoms, ir kad interviu pašnekovė „kūrybinę ir netgi žodžio laisvę nepagrįstai priešina kalbos taisyklingumui“.
Tačiau apie viską iš eilės. Pirmiausia, apie tai – kad anglų kalbos žodis „Queen“ (karalienė) rašomas ne „Qween“. Tą žino bet kuris vaikas, mokantis eilėraštuką „Pussy cat, pussy cat, where have you been“. Keista, jog to nežino kalbos komisijos atstovai, neva labai puikiai išmanantys britų kalbos politikos gaires – beje, neaišku, kokia kalba ir iš kur jie informaciją apie tas gaires rinko, tačiau akivaizdu, kad ne iš originalaus šaltinio. Nes teigdami jog “[anglų kalbos] standartizuota atmaina (Standard English, Qween [sic!] English) palaikoma ne teisinėmis priemonėmis, bet prestižiniais žodynais (pirmiausia „Oxford“ ir „Merriam–Webster“) ir rašybos bei tarties žinynais, kuriais vadovaujasi viso pasaulio redaktoriai“ pasako lygiai pusę tiesos.
Mat, kažkodėl nepriduria, jog „Oxford English Dictionary“ ir „Merriam-Webster“ žodynai yra nepaprastai dinamiški, nuolat atnaujinami, nuolat papildomi naujadarais iš gatvės, o tam, kad naujas žodis juose atsidurtų pakanka, jog jis būtų pavartotas viešojoje erdvėje (grožinėje ar specialiojoje literatūroje, žiniasklaidoje, ir – o siaube – internete su visais jo forumais, „blogais“ ir kitais neformalumais) apie dešimtį tūkstančių kartų.
Tai, turint galvoje angliškai kalbančio pasaulio dydį, yra vieni niekai. Tokios sampratos kaip „svetimybė“, „barbarizmas“ ar „skolinys“ „Oxford English Dictionary“ ir „Mirriam-Webster“ sudarytojams neegzistuoja. Todėl juose žaibiškai greitai atsiduria aktualūs šnekamosios kalbos naujadarai – „frenemy“, „bromance“, „defriend“, „chillax“ ir panašūs.
Tad galima teigti, kad „Oxford English Dictionary“ laikosi principų, visiškai priešingų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuostatoms (priešingu atveju ji seniausiai turėjo legalizuoti plačiai vartojamą priešdėlį „da-“ – „dasipirkti“, „dasižaisti“). Todėl itin ciniška, kad OED pavyzdys laiške pasitelkiamas pagrįsti Komisijos pozicijai.
Toliau - apie melagingą teiginį, kad Komisijos pastangomis tobulinama mokslinė kalba ir kad nuolat konsultuojamasi su mokslo sričių specialistais.
Daug neišsiplėsiu, tik pasakysiu, kad tiksliųjų mokslų atstovai iki šiol dar neatsigauna nuo neseniai prievarta pradėto diegti priesagos “–antis“ keitimo priesaga “-anamas“.
Teko girdėti chemikų replikas, išvydus kalbininkų pataisytus straipsnius, kuriuose „aktyvinantis reagentas“ buvo negrįžtamai ir nediskutuojamai pakeistas „aktyvinamu reagentu“, tačiau jų čia nekartosiu, nes jos – necenzūrinės.
Tačiau manęs jau niekas nebestebina nuo tada, kai vienai lietuvių kalbos redaktorei vadovaujantis „svetimvardžių rašybos taisyklėmis“ menotyros tekste apie olandų tapybą vietoj Adriano van de Velde’s atsirado „Adrianas Vanas de Velde“. Nepadėjo nė argumentas, kad juk nerašome „Vanas Gogas“.
Tačiau svarbiausias trečiasis dalykas – kūrybinės ir netgi žodžio laisvės neva nepagrįstas supriešinimas kalbos taisyklingumui.
Supriešinimas pagrįstas, ir dar kaip! Esu žmogus, kuriam lietuvių kalba – ir kasdienio darbo, ir kūrybos įrankis. Myliu ją, ir esu pasiryžusi iškabinti akis kiekvienam, kuris sako jog ji – pasenusi, neerotiška, subtili it vyža ar sniaukrojanti Vingių Jono intonacijom.
Mūsų kalba tokia nėra. Bet taip – ją tokia paversti siekia kai kurios represinės institucijos, žūtbūt kovojančios už „lietuvių kalbos grynumą ir išsaugojimą“. Literatūroje ta kova reiškiasi tuo, kad rašytojo Pegasui žūtbūt bandomas uždėti apynasris ir paversti jį išgaišusiu kuinu, nuolankiai tempiančiu įsivaizduojamos tradicijos ir nuolatos keičiamų taisyklių arklą – visai kaip garsiojoje Petro Rimšos skulptūroje.
Literatūroje esu naujokė, tad daug apie save nekalbėsiu, pasakysiu tik tiek, kad pribloškė užmojai, su kuriais kalbos tvarkytojai kišasi į grožinį tekstą. Vaizduojamojoje dailėje tai prilygtų rėmintojui, kuris paveikslui užteplioja figos lapelius, užtapo vaizduojamus simbolius, pripaišo blakstienas ir pakeičia drabužio spalvą.
Man pasisekė – dirbau su talentinga redaktore, tačiau formalių grūmojimų iš kalbos inspekcijos susilaukiau, ir, manau, susilauksiu dar ne kartą. Priimu juos išdidžiai, kaip kareivis mūšio, kurį verta kovoti, randus.
Tačiau užteks apie save. Nuo normintojų teroro kenčia ir kiti Lietuvos rašytojai. Pavyzdžiui, Renata Šerelytė, viename interviu pasakojusi, kaip iš jos romano „Mėlynbarzdžio vaikai“ buvo bandoma išravėti būdingą sovietmečio slengą („govorilka“ ir pan.), kurį ji sąmoningai pasirinko kaip meninės išraiškos priemonę.
Arba Danutė Kalinauskaitė, atskleidusi, kad jos tekste „kelnių klyną“ keitė „prorėža“ arba „antuku“.
Abi šios mūsų literatūros damos, tarp kitko, yra diplomuotos lituanistės ir neabejotinos žodžio meistrės. Tad jei jos renkasi „svetimybę“, matyt, daro tai todėl, kad būtent toks jų, kūrėjų, sumanymas. Betgi normintojai, pasirodo, žino už jas geriau – nes, pagal geriausias sovietizmo tradicijas, valdžia už individą turi nuspręsti.
Neduok Dieve, suteiksi jam kūrybinę laisvę! Juk ką tie rašytojai išmano. Kartais juk reikia ne tik taisyti, bet ir perrašyti, kaip vaizdingiau ir geriau lietuvių literatūrai. Neapykanta deminutyvams garsėjančio Mariaus Ivaškevičiaus tekstas prie jo padirbėjus vienai redaktorei mirgėjo būtent jais. Dar toliau žengė ponia, redagavusi Algimanto Zurbos tekstą, kuriame herojus, užvertęs moteriai sijoną, pasodina ją ant sniego – ji paprasčiausiai šį sakinį išbraukė, nes „juk šitaip nesveika“.
Paklausite, o kuo gi čia dėta kalbos Komisija ir Inspekcija, jei tekstus darko redaktorės?
Taip, tačiau vargu ar ryžtųsi redaktorės šitaip nuožmiai darkyti, jei nebūtų šių institucijų įbaugintos. Beje – ir finansinėmis baudomis, kurios skiriamos leidykloms už netaisyklinga kalba išleistas publikacijas.
Sutikite, nė viena su leidykla bendradarbiaujanti redaktorė nenori, kad toks „pakvitavimas“ būtų atsiųstas už „jos“ tekstą. Todėl ir stengiasi. Uoliai ir baimingai. Dažnai – be jokio malonumo, tik nuolankiai skėsčiodamos rankomis.
Pabaigai juokingas nutikimas – iš pernykštės „Metų knygos“ apdovanojimų ceremonijos.
Kartu su kita nominante, Egle Paulina Pukyte sėdime scenoje. Paskelbiama, jog bus teikiamas Kalbos inspekcijos prizas ir už „taisyklingiausią kalbą“. Sakau: „O, tai gal tau?“ – nes juk Eglė Paulina yra Nacionalinio diktanto nugalėtoja, pripažinta „raštingiausia lietuve“. „Ką tu, – šypsosi ji. - Mano knygoje per daug svetimybių.“
Kostiumuotas tipelis įtipena į sceną ir gestapininko, atsiprašau, kalbos inspektoriaus, žvilgsniu nužvelgia rašytojus. Prizą jis įteikia dailininkui Mariui Jonučiui – už vaikišką knygelę, kurioje daugiausia – paveiksliukai. Teksto ten mažai. Bet užtat jis – taisyklingas! Atitinkantis visus lietuvių kalbos standartus! Jų šiandien, beje, neatitiktų nei Donelaitis (archaizmai), nei keturvėjininkai (nenorminė kalba, blogas stilius - vėjas juk negali būti vėjavaikiškas), nei Škėma (svetimybės), nei… Neatitiktų niekas – na nebent gal TV serialų dialogai, parašyti negyva, medine kalba. Taip, kaip niekas nešneka.
Tad jei šiandien ir yra iškilusi grėsmė lietuvių kalbai ir literatūrai – tai tik dėl pernelyg uolių normintojų maniakiškų pastangų vietoj natūraliai augančio ir besivystančio kalbos medžio sukurti kažkokį kruopščiai genimą ir karpomą (kad tik, neduokdie, neišdygtų kokia savarankiška šakelė), labai prižiūrimą, neva labai tradicinį ir archaišką „bonsai“ tipo medelį.
Visi žinome, kokie tie bonsai gajūs – pakanka mažiausio skersvėjo. O dėl tradiciškumo – tai būtų puiku, jei laiko mašina kalbininkus nugabentų 200 metų atgal. Manau, išgirdę tuometę lietuvių kalbą, jie patirtų infarktą. Bet nereikia ir laiko mašinos – lai ponai ir ponios iš inspekcijų ir komisijų paskaito kad ir išlikusius lietuviškus 1863 m. sukilėlių tekstus. Ir susimąsto – ką gi jie puoselėja? Autentišką kalbos tradiciją? Vargu. Veikiau savo kuriamą kalbos simuliakrą, savo darbo vietas ir savo galios pojūtį.
Derėtų prisiminti gerą patarlę – „prievarta mylimas nebūsi“. Galbūt todėl tokios, į tramdomuosius marškinius įvilktos kalbos, kalbos be polėkio, be žaidimo ir bodisi jaunimas?
Tad diskusija iš tiesų aktuali – ypač, Knygų mugei artėjant. Galbūt išdrįs garsiai prabilti ir kiti lietuvių rašytojai. O gal jiems mazochistiškai miela matyti savuosius tekstus nuolat prievartaujamus kalbos „normintojų“?
Ką gi – tuomet pirmyn, vilkti nuolankų naujosios lietuvių literatūros jungą, kaip tas Rimšos arklelis. O aš – už sparnuotą Pegasą. Žvengiantį iš gaivališko mėgavimosi gimtąja kalba, spiriantį netikėtomis, kabutėmis nesurakintomis metaforomis, ironiškai prunkščiantį svetimybėmis, o svarbiausia – laisvai šuoliuojantį, nebijantį klysti ir eksperimentuoti. Skaitytojai ir istorija ir taip atsirinks.
