Scenarijų paėmė iš realaus gyvenimo
Ši netikėta premjera „Meno“ teatre turėtų sulaukti ne tik jaunimo, bet ir vyresniosios kartos panevėžiečių dėmesio.
Scenarijaus autorė ir režisierė, teatro aktorė Elona Karoblytė į sceną perkėlė atkarpėlę Panevėžio gyvenimo septintajame dešimtmetyje, todėl atpažinti veikėjus nebus sunku.
Scenarijų ji rašė remdamasi tikrais savo pačios paauglystės metų išgyvenimais, o personažais pavertė panevėžiečiams anuomet gerai žinomus asmenis ir savo kiemo draugus.
Spektaklio „Respublikos gatvės vaikai“ scenarijaus autorė E.Karoblytė legendinę personą Šiaudinienę pasitelkė vaizduojamai sovietmečio tikrovei sustiprinti.
Ši moteris – Aldona Šiaudinienė išties gyveno prieš kelis dešimtmečius. Apipinta legendų per ilgą laiką ji pavirto tiesiog Šiaudiniene.
E.Karoblytė tikisi, kad atsiras žmonių, kurie šią keistuolę gerai pažinojo, todėl atėję į teatrą gal dar kokių nors detalių papasakos.
„Iki šiol nėra buvę scenarijaus, taip priartėjusio prie realaus gyvenimo. Bet čia nėra tikslių istorinių faktų. Greičiau tai nedidelė laiko atkarpa, atspindėta jaunatvišku žvilgsniu, tarsi užfiksuota anuomečių paauglių jausmų dokumentika“, – prieš pirmąjį pasirodymą aiškino kūrėja.
Žiūrovai pamatys pažįstamus žmones
Senieji panevėžiečiai, sovietmečiu gyvenę Respublikos gatvės rajone, nesunkiai atpažins vežiką, ledų pardavėją Lenočką, įgaliotinį, operatorių, žydą laikraštininką.
Kai kuriuos veikėjus scenaristė sulipdė iš dviejų asmenų ir scenoje nedavė jiems konkretaus vardo.
„Todėl, kad jie dar gyvi ir šiandien miesto gatvėmis vaikšto“, – šypsojosi E.Karoblytė.
Vežikas septintajame dešimtmetyje miesto gatvėmis arkliu žmonių ir daiktų nebevežiojo, bet spektakliui jo reikėjo, tad autorė jį atsikėlė iš šiek tiek ankstesnio laiko.
Įkvėpimas – iš sovietinių filmų
Antros kartos panevėžietė 48 metų E.Karoblytė augo Respublikos gatvėje, šalia „Garso“. Tai buvo senas, pilkai tinkuotas žydų namas, besijungiantis su „Rambyno“ viešbučiu. Į jį pokariu sovietų valdžia sugrūdo septynias šeimas.
Vėliau tas ir greta stovėję seni namai buvo nugriauti ir pastatytas „Upytės“ viešbutis.
Kad jauniems aktoriams būtų lengviau įsijausti į vaidmenis, suvokti, kaip mąstė sovietmečiu gyvenę paaugliai, kokie draudimai galiojo tarybinio režimo metu, ko žmonės baiminosi ir iki kokio lygio būdavo priversti veidmainiauti, režisierė jiems parūpino pažiūrėti dokumentinių filmų.
„Mes net į pasimatymus kitaip eidavome“, – netolimo laiko skirtumus prisimena E.Karoblytė.
Skandalingosios Šiaudinienės personažą kūrusiai 36 metų aktorei Alionai Kuriakinai režisierė atnešė šios moters nuotraukų. Jas gavo iš Kraštotyros muziejaus.
Kad vaidmuo būtų įtikinamesnis ir autentiškesnis, režisierė iš senų panevėžiečių rinko prisiminimus apie spalvingą miesto personą. Nė viena iš Šiaudinienės personažo lūpų sklindanti frazė – neišgalvota.
Komunistų panosėje žygiavo su kryžiumi
Šiaudinienė Panevėžyje garsėjo kaip psichine negalia prisidengusi gudri kovotoja prieš komunistinį režimą. Esą apsimetusi kvaile, ji rėždavo viešai kalbas, agituodavo atsigręžti į Dievą, nebodavo rožančiumi užtvoti ir kokiam pareigūnui.
Šiaudinienė miesto gatvėse dažniausiai pasirodydavo stumdama ratelius, ant kurių buvo uždėta skardinė vonelė, o joje įguldytas kryžius.
Moteriškė be skrupulų garsiai šaukdama vainodavo komunistus ir netikinčiuosius.
Būdavo, su savo vežimėliu su-stoja sankryžoje ir ima visas iš eilės lekiančias mašinas žegnoti.
Po to, kai kartą per spalio revoliucijos metinių demonstraciją Šiaudinienė stojo eisenos priekyje ir, nešina kryžiumi, pražygiavo pro partijos šulų pilną tribūną, saugumas ją prieš svarbesnes progas kelioms dienos išgabendavo iš miesto.
Rūpinosi ir alkanais vaikais
Pačioje spektaklio pradžioje Šiaudinienė skambina į švietimo skyrių ir aiškina, kad viename name rado paliktus alkanus vaikus, bei reikalauja jais pasirūpinti.
Toks faktas gyvas vyresniųjų panevėžiečių atmintyje. Vienų kvaile ligone, kitų gudria apsimetėle vadinta keistuolė prireikus mokėdavo sutvarkyti dar ne tokius svarbius reikalus.
Kai miesto vykdomojo komiteto šulai pasišovė nuo Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios nupjauti kryžių, Šiaudinienė užsiropštė pastoliais, apsikabino kryžių ir rėkė ant viso miesto neleisianti komunistams naikinti religinio simbolio.
Sklandė gandai apie keistą būtybę
Įsigyventi į vaidmenį A.Kuriakinai padėjo Šiaudinienės nuotraukos ir surinkti prisiminimai apie jos vartotus posakius, elgesį.
Visiškai tiksliai atkartoti Šiaudinienę aktorė ir režisierė nesistengė. E.Karoblytės manymu, keistuolė moteris buvo gana ryški anų dienų asmenybė, ji atliko svarbų vaidmenį miesto gyvenime. Spektaklyje jos vaidmuo – lyg fonas anuometei santvarkai.
Pati A.Kuriakina miesto legenda buvusios moters nėra mačiusi, tačiau prisiminė mokykliniais metais apie Šiaudinienę girdėjusi įvairiausių kalbų.
„Sklandė gandai, kad ji yra kažkas tokio, ko reikia bijoti, nuo ko bėgti, tarsi ji būtų kokia mistinė būtybė“, – pasakojo aktorė.
Teko Šiaudinienę pamaitinti ir priglausti
Kai A.Kuriakina pasakė savo mamai, kokio vaidmens imasi, ši apsidžiaugė, kad į sceną bus perkelta labai įdomi, miesto gyvenimui, be abejonės, didelę įtaką anuomet dariusi moteris.
Motina aktorei papasakojo, kad Šiaudinienė kartą yra nakvojusi ir jų sodyboje, buvusioje apie 25 kilometrus už Panevėžio.
Tą kartą Šiaudinienė lankė kažkokią šventą vietą netoli aktorės senelių vienkiemio. Iki autobusų stotelės nuo ten buvę 5 kilometrai.
Šiaudinienė pasibeldė į langą, bet namiškiai iš pradžių bijojo duris atverti.
Per stiklą įžiūrėjusi, kad troboje kūrenasi ugnis, nekviesta viešnia nė nesiruošė toliau eiti, klestelėjo po namo langais ant suolo.
Tada močiutė atkabino duris, Šiaudinienę įsileido vidun ir kartu su šeimyna pakvietė prie vakarienės stalo. Keistoji viešnia elgėsi kuo gražiausiai, kalbėjo protingai ir nė karto nenusišnekėjo.
Leniną verba išplakdavo
Po to pabendravimo aktorės artimieji nebegalvojo, kad Šiaudinienė yra pakrikusio proto, manė ją tik apsimetinėjant kvaila.
„Kai žmogus ne toks, kaip kiti, jo arba bijo, arba nekenčia. Ji man greičiau – simbolis Lietuvos gynėjos, nes tai, ką girdėjau apie ją pasakojant žmones, perša būtent tokį įvaizdį.
Leniną su verbomis plakė, komunistus nuolat žegnojo, į neva neprotingas kalbas įpindavo labai prasmingų, sovietų santvarką pajuokiančių frazių“, – sakė A.Kuriakina.
Po premjeros viena garbaus amžiaus žiūrovė, į spektaklį atlydėjusi anūkę, priėjo prie A.Kuriakinos ir pasakė, kad tikroji Šiaudinienė kalbėjo kiek lėčiau ir dažniau žegnodavo aplinkinius.
Spektaklyje – senojo „Garso“ istorija
Radijas groja rusišką septintojo dešimtmečio muziką. Scenoje – sovietinių laikų telefono būdelė, pilkos namo sienos ir kinui rodyti skirtas balkšvo audinio ekranas.
Spektaklio pradžia netikėta. Keliolikai minučių dėmesį prikausto 1964 metais susukto dokumentinio filmo „Tarybų Lietuva“ fragmentai. Džiugus diktoriaus balsas skelbia puikius gamybos rezultatus Jonavos azotinių trąšų gamykloje.
Chemijos pramonės įrenginių vaizdus keičia siuvimo mašinų tarškėjimas, balsas už kadro giria „Nevėžio“ siuvimo fabriko moterų darbą.
Tai Respublikos gatvės vaikai sėdi senajame „Garse“ ir laukia meninio filmo pradžios. Būdavo, kad po pompastiškos sovietinės dokumentikos vaidybinio filmo ir nebeparodydavo.
Iš spektaklio sužinome, jog aname „Garse“ kadaise buvo didžiulė krosnis, ja šildydavo patalpas. Sušalę vaikai prieš seansą kišdavo prie krosnies rankeles pasišildyti.
Prisiminė net ledų kainas
„Nuėjau į kelių tarnybą, kur mano vyras dirbo, ir paprašiau iš jo atimti veltinius, kad nuo manęs nepabėgtų. Kurgi jis dings basas? Nebent su gazelka skuostų. Pasijuokė, durniai. Tai tada pati iš jo veltinius atėmiau“, – scenoje pasirodžiusios Šiaudinienės monologas žiūrovus verčia kvatotis.
Išskirtinis personažas – operatorius. Miesto gyvenimą fiksuojantis kino kūrėjas paaugliams rodo neva ką tik sumontuotą medžiagą.
Ant balto audinio šokinėja nespalvoti vaizdai iš suraižytos juostos. Tik ką pastatyti daugiabučiai J.Basanavičiaus ir N.Gogolio gatvėse, gegužės pirmosios paradas Lenino aikštėje, paruošiamieji darbai būsimo Tulpių kvartalo statybai.
Lengvas šurmulys per salę nuvilnija tuomet, kai pasirodo rusakalbė ledų pardavėja Lena – karininko iš Pajuosčio žmona.
Plombyras, šokoladiniai ir vaisiniai ledai. Žiūrovai šnabždasi, kad prisimena tokius ledus. Vaisiniai kainavę 6 kapeikas, būdavę popieriniame indelyje su popieriaus skridinėliu ant viršaus.
Paaugliai iš septintojo dešimtmečio Respublikos gatvės varto naujutėlį žurnalą „Jaunimo gretos“, o ten – pradedančiosios poetės panevėžietės Elenos Mezginaitės eilės.
Kokios tiesos pageidaujate?
Vežėją mažiau kas prisimena, bet sako žinoję, jog toks Panevėžyje buvęs. Pasikinkęs arklį kursuodavo įvairiais maršrutais lyg taksi, veždavo žmones iš stoties lig namų, su kroviniais ir be jų.
Vežėjas niekaip nenorėjęs užleisti vietos automobiliams. Sako, jo žmona nuvyko į Vilnių, į Komunistų partijos centro komitetą ir išsikovojo leidimą dar kurį laiką mieste arkliu važinėtis.
Žydas laikraštininkas po prekystaliu turi ir samanės butelaitį, ir spalvingų užsienietiškų žurnalų, ir geresnių cigarečių.
Eilinių pirkėjų jis piktokai klausia, kokios tiesos šie nori. Yra „Panevėžio tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, „Tiesa“. Jį apsupęs būrys vaikėzų šaukia, ar neturįs „Izraelio tiesos“.
Milicininkas nusivylė darbu
„Kai stojau į milicijos mokyklą, tikėjausi nusikaltėlius gaudyti, man niekas nesakė, kad su vaikais ir pusprotėm moterim teks kariaut“, – guodžiasi gerokai įkaušęs Respublikos gatvės įgaliotinis.
O vežimu gabenamas namo rėkia, jog nusispjaut jam ant saugumo, bet susigriebia peržengęs ribą.
Šiaudinienė, suktai šypsodamasi, deklamuoja: „Sėdėjau aš daržely,/sėdėjau tarp gėlių/ir gėlės man pasakė,/kad Leniną myliu.“
Šie vaizdai – tikras Respublikos gatvėje augusių vaikų gyvenimas. Scenoje jis tarsi ne vaidinamas, o gyvenamas toliau.
Naujas teatralų sumanymas panevėžiečiams spektakliu parodyti neseną miesto istoriją sulaukė ir kultūros rėmimo fondo palaikymo. Šiam spektakliui statyti „Menas“ gavo 8 tūkstančių litų paramą.
