Pateiksime pamąstymą šia tema, paremta keleto iš mūsų didžiųjų žmonių – Vydūno, Oskaro Milašiaus, filosofų Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos intelektualinėmis biografijomis bei lietuviškosios minties bei mentõs istorija.
Pradėkime nuo Stasio Šalkauskio. Nesu jo filosofijos žinovas, nors skaitęs beveik viską. Man artimesnė būtų kitokia nei „grynojo proto“ filosofija - tokia, kurioje esama dvejonės, egzistencinės kančios, poezijos ūko. Krištolinis aiškumas yra gražus, bet šaltas. Nebent artėti prie Šalkauskio „vis apsukui“, jo paties tarsi neminint, per visą lietuviškos minties panoramą. Kai pagalvoji – jau daugiau pusė amžiaus praėjo nuo Stasio Šalkauskio mirties, o kalbėti apie lietuvišką filosofiją labai sunku - lyg ji yra, lyg jos nėra. Vieni aiškina, kad ji dar labai jauna – toji naujųjų laikų, daukantiškoji Lietuva, kiti išvis žiūri skeptiškai. Kaip čia iš tikrųjų, kur atskaitos taškai, kur čia būtų Šalkauskio vieta?
Kažkas yra pasakęs, jog yra tautų, kurios neturi filosofijos, bet turi labai stiprią poeziją, ir toje poezijoje yra eilučių, vertesnių už išsamius traktatus. Ir atvirkščiai. Šitai turbūt teisybė - taip, matyt, ir yra.
Galima tą patį pabandyti nusakyti ir kita kalba, būtent kaip priešpriešą tarp esmės ir formos - tą universaliausią priešpriešą, iš kurios nuaustas pasaulio margumynas. Vakaruose filosofija visų pirma suvokiama kaip tam tikra sistema, mokykla ir pan., t. y. kaip forma, baigta ir daugiau ar mažiau tobula. Jei šitaip, tokiu matu matuosime, tai savo filosofijos mes neturime. Klasikinis pavyzdys - Vydūnas. Vadiname jį filosofu, bet atsiprašinėdami kaip provincialai. Arba įvardijame jį mąstytoju, bet taip, lyg mąstytojas būtų žemiau nei filosofas.
Šitoks žiūrėjimas vien per formos langelį yra neteisingas – tai rodo anas paradoksas tarp poezijos ir filosofijos. Skaitai tokią Radhakrišnano „Indijos filosofiją“ ir stebiesi beviltiškomis Kembridžo absolvento pastangomis įsprausti į europietiškas lentynėles tą gyvą, galingą, almančią iš Rigvedų šaltinių minties energiją, išsiskaidančią išties į daugybę srautų ir srovių, bet niekad neprarandančią vientisumo, atminties ryšio su versme, su esme, niekad netampančią baigtine, niekad nesustingstančią į formą, į ledą, į mirtį. Todėl Logoso europiečiui indiškoji mintis yra nepasiekiama, kaip toji šventoji ir paslaptingoji Sarasvati upė, kurios niekas dabar neranda – vien negyvą akmenuotą slėnį, - bet kuri arijų palikuonims tebėra gyvesnė už gyvybės vandenį. Rytų žmogus žino, kad forma yra mirtis, tą žino ir lietuvis – mūsų kalboje žydėti yra žiedėti (Benedetto Croce yra pasakąs, kad užrašytas eilėraštis yra nužudytas). O esmės pasaulis europiečiui nepasiekiamas.
Jo pastangos jį įvardyti - bergždžios, nes „kalbėjimas apie dao yra tik kalbėjimas apie dao“. Todėl jam prieinamas tik dzenbudizmas, toksai europeizuotas mahąjanos variantas, redukuotas iki sąmonės lygmens.
Tad skeptiškai žiūriu kad ir į Vacio Bagdonavičiaus mėginimą Vydūną įsprausti į europietišką etažerę, į Radhakrišnano pasiūlytą schemą - Vydūną reikia skaityti tarp eilučių, klausyti jo esmės klausa...
Ar ne simboliška, kad pirmasis jaunojo Šalkauskio (ir apskritai prabundančios Lietuvos minties) kūrinys vadinasi „Tarp dviejų pasaulių“? Ir kad Atgimime šitoji savęs lokalizacija vėl tapo aktuali? (prisiminkime diskusijas dėl Vytauto Didžiojo universiteto.)
Jau tada išryškėjo toji būtinybė – būti laike ir erdvėje, situer, kaip pasakytų Milašius. Jau tada buvo apčiuoptas tas esminis mūsų savimonės taškas. Jau tada begimstanti ir beatgimstanti jauna kultūra sunerimo, pajutusi šios pastangos subtilybę, tą lietuvišką laimę ir nelaimę - būti ant ribos tarp nokti ir nykti, toje subtilioje būsenoje tarp amžinos žalumos ir pražydėjimo, tarp rūtos ir žiedo.
Vėliau ši gaivališkoji nuojauta apsilpo, užgožta kasdienybės triūso, virto paviršutiniu svarstymu – ar galima sintetinti kultūras, ar kultūra gali gimti vien pagal gyvojo organizmo dėsnius, ir pagaliau viską nutraukė karo viesulas. Vis dėlto galima kalbėti apie lietuviškąją kultūros filosofijos mokyklą, nors tuomet Europoje kultūros filosofija, kaip atskira disciplina, buvo tik begimstanti. Beje, tai įsirašo į Osvaldo Spenglerio „Vakarų saulėlydžio“ kontekstą, nes tik senstančiai kultūrai atsiranda savirefleksįjos poreikis; jaunai, dinamiškai kultūrai šitai neaktualu. Lietuvoje tas poreikis, kaip sakiau, buvo tapsmo priežasčių pagimdytas, tačiau kartu veikė mūsų kultūrai būdingas dipolis jaunas-senas (prisiminkime Vladimiro Toporovo posakį apie lietuvių kalbą: „pati sau tėvas ir sūnus“). Šiaip ar taip, Vytauto Didžiojo universitetas buvo, atrodo, vienintelis tarp Europos universitetų, turėjęs kultūros filosofijos katedrą. Tad taškas buvo apčiuoptas, ir sužadintos kaip akupunktūroje nervų skaidulos perdavė impulsą kitoms kartoms, gaivindamos mintį ir jos „tiltininkus“, užtikrindamos kultūros tęstinumą.
Lietuva yra ne tik tarp Rytų ir Vakarų, Lietuva yra tarp esmės ir formos. Per šių sąvokų žaismę, jų sankryžų amalą galime išvysti visą kultūrų pasaulio slinktį bei kraštovaizdį. Esmė yra pirmiau nei forma, kaip Platonas visada yra šiek tiek anksčiau nei Aristotelis. Forma ne gimsta, bet randasi iš esmės, tarsi joje glūdėtų; šis lietuviškas žodis čia nepaprastai tinka. Esmė esti, esmė yra amžina, amžinai žalia, forma – laikina, mirtinga. Esmiškos žmogaus atžvilgiu kultūros yra vidinio, etinio kosmo, Ethos‘o kultūros. Tačiau jos niekad neįsibūtina per formą, nes turi savąjį egzistencijos būdą: esà turi savo kelius. Tokia yra ir lietuviška kultūra -esõs kultūra, esanti ties pat pražydėjimo riba, bet niekada jos neperžengianti, nepatirianti „prabangos liūdnos – subręsti“ (Milašius). Jos amžinumas – jos statiškumas, glūdėjimas, prisirišimas prie tam tikro kraštovaizdžio, girios, kurioje radosi, kuri ir yra amžino žalumo gamtinė apraiška („Glūdi kur rados...“ – Vaižgantas).
Kitos krypties, išorės, „žvaigždėto dangaus“ (Kanto įvaizdžiu) kultūros adoruoja formą. Jų vektorius - ad astra. Tai faustiškojo žmogaus (Spengleris), begalybių, begalinių tolių troškimas, kurį galima traktuoti kaip esmės sublimaciją, esmės kaip prarastojo rojaus ilgesį, per formos savižudybę stengiantis vėl išsivaduoti, išsiveržti iš jos gniaužtų.
Kažkada, dar Europos kūdikystėje, šitasai rojinis esmės pojūtis nebuvo užgožtas formų pasaulio žavesio, jų griūties (Heraklito panta rei). Indoeuropos žmogus dar atminė amorfinę girių prietemą ir vėsą, tačiau keliaujant vis artyn Viduržemio jūrų grožybių, kalnų ir formų pasaulis vis labiau apžavėjo šviesiaplaukį Orfėją. Jau nuo Anaksimandro, anot Heideggerio, graikų filosofija nukrypo nuo būties į būtybę, t. y. nuo esmės į jos apraišką.
Mūsų santykis su forma yra keistokas: tai rodo jau pats šio žodžio lietuviškas atitikmuo skvarma(s) = „forma, pavidalas“ („Įdėk varškę į skvarmą, ir gausi sūrį“; „sviestą skvarmuoti“, t. y. formuoti gabalais - žr. Lietuvių kalbos žodynas). Nedaug turime tokių sudėtingų lietuviškų žodžių su šitiek konstrukcinių elementų – priebalsių, ir tik su pora balsių. Forma mums - tarsi kažkas išoriška, uždėta, tarsi kažkas, kas svetima, kas veržia ir varžo. Esmė spraudžiama į formą, pavidalas formuojamas (skvarmuojamas) prievarta. Nors kita vertus, formos grožis, atrodo, jaučiamas: skvarmingas = „išlakus, išvaizdus“ („auginti skvarmingus ir aukštais kamienais medžius“ - Daukantas, žr. LKŽ).
Išvis forma, formos kūrimas mums yra problema. Ką daro mūsų žmogelis, jei jam atlieka laisvalaikio? Eina į mišką ir, atsinešęs kokią šaką, ją kiek paskvarbęs, padaro meną – gyvatę kokią ar dar ką. Nauja forma nekuriama, nekovojamą su „medžiaga“, t. y. medžiagos prigimtis neprievartaujama, o prie jos prisitaikoma, stengiamasi ją atspėti. Tai būtų viena pusė – silpnas, neišvystytas formos jausmas, tarsi kokia baimė jo akivaizdoje. Iš kitos pusės, idealiu atveju, ten, kur esame sukūrę tobulą formą, pvz., audinių raštuose, ji yra auginama. Būtent šitaip apibūdina kūrybos procesą senovės audėjos; lygiai taip iš vieno geometrinio modulio auginami vestuviniai šiaudelių sodai, lietuviškosios mandalos. Taip pasiekiama gyva sąsaja tarp esmės ir formos, esmės neprievartaujant, ne „kovojant su medžiaga“, o ją atskleidžiant, atspėjant, žodžiu - auginant.
Deja, senieji audinių raštai - be dainų, kurios yra gal tobuliausioji lietuviškojo formos jausmo viršūnė - dabar jau praradę prasminį ryšį, esmės ir formos sąsają, prasmę. Likęs vien estetinis vizualinis klodas, o prasminis - prarastas. Galbūt tik latviai, kurie išvis stipresni už mus formos srityje, šitai yra išlaikę (turiu galvoje Lielvardės juostas). Bet ir čia nereikia supaprastinti - prasmės motyvas nereiškia primityvaus „o ką tai reiškia“, bet yra ta subtilioji sąsaja tarp esmės ir formos, pusiau pasąmoninė, kuri tebeglūdi mūsų kalboje, kaip kad ryšys lietuviškame žodyje tarp garso ir prasmės.
Grįžkime prie Šalkauskio. Betgi visą laiką apie tai ir kalbamės, tik tarsi ratu eidami. Būtent per formos prizmę išryškėja Šalkauskio kaip filosofo tragizmas. Kai domiesi tokiais žmonėmis, tokiais mąstytojais - Šalkauskiu, Maceina, o ir ankstesniais - Vydūnu, Milašiumi (prie jų, paisant esmės logikos, galima priskirti ir Čiurlionį), gali atsekti tam tikrus dėsningumus. Suvedus į formulę tai atrodytų šitaip: esmę galima suvokti tik iš jos išėjus; būnant, esint esmėje, susivokti sunku. Esmės žmogui būtina pasivaikščioti, būtina kiek išeiti iš savęs - nors viena koja. Bet tik tam, kad vėl sugrįžtum atgal, tačiau jau su pilna sąmone, prabudęs, „sąmonės šviesoj“, anot Vydūno. Atskirų mūsų mąstytojų likimas, jų intelektualinės kelionės šitai patvirtina. Štai Vydūnas iki 40-ies beveik nerašė, bet užsiėmė savęs pažinimu - per ligą, per saviauklą, per senolių atmintį (Vydūno motina buvo kilusi iš senosios Ašmantų giminės, jos netgi senelis ir senelė buvo Ašmantas ir Ašmantaitė, ir šeimos genealogija buvo žinoma vos ne iki XVI amžiaus. Jau pati pavardė, dviejų sandų – aš ir mant- jungtis, jei tikėti prielaida apie mūsų vardų darybos principus [1 ], nurodo į mintį, mintijimą).
Tik paskui atsiranda poreikis palyginti, patirti save tarp kitų, iškeliauti kaip tam pasakų Joneliui už devynių kalnų, devynių upių. Be šito mūsų žmogus negali, tai savotiškas „Jonelio kompleksas“. Vydūnas keliauja per Vokietijos universitetus, šio bei to mokydamasis vasaros atostogų metu - be jokios sistemos; už tai nebūtų pagirtas kartezianiečio, bet tai visai būtų suprantama ir logiška Vivekanandai. Paskui sugrįžta - į save, ir pradeda rašyti knygeles, nebe tokias, kaip anksčiau, kur dar nedaug Vydūno ir daug teosofijos. Tos jau išties jau vydūniškos knygelės yra „Gimdymo slėpiniai“, „Tautos gyvata“ ir, žinoma, „Sąmonė“. Savo ankstyvųjų knygelių (jas galima atpažinti iš pabaigoje, užsklandoje įrašyto OM) jis, atrodo, nevertino dėl epigoniškumo ir teosofų įtakos. (Beje, Vydūnas griežtai protestavo, kai jį vadindavo teosofu - yra neatremiami įrodymai). Tik vėlesnėse, čia suminėtose knygose, jis prabyla pilnu balsu, ten jau skleidžiasi lietuviškosios esmės gelmės.
Pažvelkime į Oskarą Milašių - irgi ta pati kelionė. Būdamas dar vaikas, iškeliauja - ne tik fiziškai, bet ir intelektualiai. Tyrinėtojai skirsto jo kūrybą į šešėlio ir šviesos periodus - taip atrodė, beje, ir jo jubiliejinės parodos plakatas: Milašiaus portreto pozityvas ir negatyvas. Moraline prasme toks skirstymas teisingas - prisiminkime kad ir jo „Beždžionės šokį“, taip išraiškingai Petro Venslovo skaitomą, poeto kelionę iš nuopuolių bedugnės per septynias vienatves (2) per įvesdinimą meilėn (3), į Šviesą, į dieviškosios Meilės sodus, kurie yra tarsi vaikystės sodo Čerėjoje atspindys.
Tačiau mes iš savo lietuviškojo taško galime įžiūrėti, kad šitasai atgimimas keistu būdu susijęs su Lietuvos atgimimu, su lietuviškosios istorinės savimonės restauracija Milašiaus asmenyje bei kūryboje.„Pastogėje“ (4) esu rašęs apie Čerėjos sodų mergaitės ir Lietuvos keistą tapatybę, kur tarsi tarus Talita cumi (5), vaikystės svajų angelas tampa Lietuvos, kaip amžinosios gaivõs, pirmapradžio tyrumo įvaizdžiu.
Yra dar ir trečiasis šio virsmo iš šešėlio į šviesą lygmuo - metafizinis, kai paveiktas jį ištikusios 1916 metų mistinės vizijos, Milašius atsisako savo poezijos („Dieve, kaip žmogiška, pernelyg žmogiška...“) ir pradeda rašyti „Slėpinius“, „Ars Magna“. Šie kūriniai tarsi be žanro - t. y. juose visai nesirūpinama forma, kalbama tiesiog apie esmę. Tačiau tai ne ezoterika: tiesiog jų sąmoningas amorfiškumas yra toks, kad autoriui prireikė parašyti komentarus (tiksliau, jį privertė tai padaryti draugai), savo apimtimi didesnius už pačius kūrinius. Nusivylimas žmogaus galiomis formos srityje, per formą, yra kartu atsigrįžimas į tiesioginį esmės sakymą, į esmės pasaulį, ėjimas Dievop per esmę.
Būdinga, jog šitai sutampa su lietuvybės ieškojimais. Visa tai leidžia Milašiaus lietuviškumą įvardyti kaip metafizinį.
Pažiūrėkime šituo žvilgiu ir į Antano Maceinos nueitąjį kelią. Jaunasis Maceina, po pasipraktikavimo akademinėse nuobodybėse („Tautinis auklėjimas“, „Pedagogikos pagrindai“), tarsi kokio susidrausminimo, „brahmačarijos“, po pašalinimo iš seminarijos, šalia socialinio ir etinio užsiangažavimo („Socialinis teisingumas“, „Buržuazijos žlugimas“) susidomi ir lietuviškos savimonės pagrindais bei rastimi („Kultūrų sintezė ir lietuviškoji kultūra“).
Vėliau iškeliauja iš Lietuvos, idant fiziškai ir intelektualiai dalyvautų gėrio ir blogio grumtynėse kaip Europos žmogus. Tai visų pirma jo svarioji trilogija „Cor inquietum“, skirta Antikristo problemai, t. y. negatyviam žmogaus ir Dievo santykiui. Kita trilogija („Saulės giesmė“, „Didžioji padėjėja“, „Dievo avinėlis“), tyrinėtojų nuomone, turėjo atspindėti pozityvųjį žmogaus ir Dievo santykį, vaduojantis iš karo siaubo (palyginkime su Milašiaus kelione iš šešėlio į šviesą). Kad čia nebūta vien intelektualinės mankštos, o padiktuota ir egzistencinės būtinybės, rodo A. Jasmanto poezija, dar mažai tyrinėta šiuo požiūriu.
Tačiau ir intelektualinėje plotmėje galima įžiūrėti dramatišką lūžį - štai neparašoma antroji „Religijos filosofijos“ dalis, kadangi filosofo nebetenkina tomistinė, logos'iška Dievo buvimo įrodymų formulė („Dievas kaip pirmasis Judintojas“). Senoji dilema tarp Dievo kaip esmės (kaip šviesos – tai rodo šaknies die- indoeuropinė semantika) ir Dievo kaip formos („Tas, kurs yra“ - Jahvė) čia iškyla visu aštrumu. 70-metis filosofas suranda savyje jėgų pasukti platoniškąja, esmiškąja kryptimi, kuri artimesnė jo lietuviškajai prigimčiai (taip Levas Tolstojus palieka namus ir iškeliauja - tris dienas prieš mirtį).
Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė“ yra ne tik iškiliausio mūsų laikų lietuvių filosofo gulbės giesmė, bet ir visos mūsų kultūros savotiška viršūnė. Labai svarbus šios knygos priedas „Filosofija ir lietuvių kalba“, kurią turėtų būti skaitęs kiekvienas Lietuvos inteligentas. Čia vėl grįžtama, tik nauju lygmeniu, prie lietuviškosios tematikos, tik jau universalioje plotmėje, skleidžiant giliausią mūsų kultūros slėpinį - nenutrūkusį, kaip kitose kalbose, rojinį ryšį tarp žodžio garso ir žodžio prasmės. Maceina pirmasis atspėja lietuviškame žodyje slypinčią sprogstamąją jėgą, atveriančią visai naują galimybę, naują mąstymo kokybę - mąstyti tiesiog per patį žodį (Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas), per tiesioginę jungtį su Pradžių Pradžia.
Taigi, vėl du lygmenys - etninis ir intelektualinis, tautinis ir universalusis, vėl ta pati minties kelionė ratu - iš savęs grįžimas į save.
Ar būta Maceinos biografijoje kūrinio, atitinkančio Milašiaus fizinį sugrįžimą lietuvybėn? Taip, tai mažai žinoma (nes parašyta vokiečių kalba) studija „Liaudies daina kaip tautos sielos išraiška“ (6), kurioje giliai, gal giliausiai nei iki šiol mūsų raštijoje, atskleista lietuviškų dainų gelmė, jų vieta mūsų kultūroje. Daina, naudojantis Spenglerio terminologija, čia išnyra kaip mūsų kultūros prafenomenas, kultūros sielos provaizdis - toks, kokia graikams buvo nuoga marmurinė statula, arabams - arabeska, o Vakarų Europai – Bacho muzika. Todėl daina mums yra daugiau nei etnika, mūsų santykis su poetiniu folkloru visai kitoks nei kitų Europos tautų.
Tad susipažinti su šia Maceinos studija būtina ne tik besigilinantiems į mūsų etniką, bet ir į lietuviškąsias kultūros universalijas. Jau minėjau, kad prie šito filosofas sugrįžta gyvenimo pabaigoje, tik dar gilesniu pagrindu.
Ar šitoji schema - kelionė į save, iš savęs išeinant ir vėl sugrįžtant - tinka ir Stasio Šalkauskio intelektualinei biografijai? Aišku, schema lieka schema, galima ja ir netikėti, tačiau tam tikri dėsningumai akivaizdūs. Ar būta Šalkauskio biografijoje domėjimosi etnika? Pasirodo, taip. Šis iš prigimties universalistinio mąstymo žmogus, augęs ir gyvenęs miestuose, kuriam dažnai kaip priekaištas buvo nurodomas tam tikras aristokratizmas (prisiminkime Prano Dovydaičio ironiškąjį - „Staselio dvaras“), pasirodo, irgi gerai jautė lietuviškąjį kaimą, ir ne tik jautė, bet ir iš atokiau sugebėjo surasti ir išanalizuoti poetinį įvaizdį – rūtų darželį, gal esmingiausią mūsų kultūrai. Štai ką jaunasis filosofas, dar studentas, rašo Tumui-Vaižgantui: „...Pasakysiu ir apie tikriausią mūsų būsimojo darbo įrankį. Jis galima išreikšti dvejais žodžiais - tautinis protinimas. Tautinėje mūsų kultūroje esama net tam tikro pamato: yra tai [...] rūtų darželis. Čia turime ieškoti tikro mūsų prisikėlimo pradžios. Jei išlikome kiek gyvi per paskutinius amžius, tai vien todėl, kad turėjome savo rūtų darželį. Ir ateityje ne žemės platumu, ne tvirtovių stiprumu ir ne turtų gausumu gyvi būsime. Mes būsime gyvi, turtingi ir tvirti, kol turėsime savo rūtų darželį, nes čia tikros gyvybės šaltinis - doros brangumynas. Jis mums apsako, jog tik doros skaistybėje esama laimės, jog grožyje tikras žmogaus džiaugsmas, ir jog dora ir dailė - tai viena. Juk ir mūsų atgimimui auštant: iš rūtų darželio / saulelė tekėjo / o iš vainikėlio / spindulėliai ėjo.
Taigi pritaikyti visą mūsų auklėjimą prie šito aukšto idealo, prisodinti visur, kur galima, rūtų darželį ir ugdyti jame geriausias tautines gėles - štai tinkamas naujiems mūsų pedagogams uždavinys. Nuo jo vykdymo pareina visa mūsų ateitis: jei jo nepajėgsime įvykdyti, neišvysime tikro nepriklausomos Lietuvos prisikėlimo...“ (Fribūras, 1916.04.16; cit. iš: Mūsų senovė, Nr. 4/5, p. 527).
Nuostabiai brandūs ir nepaprastai aktualūs dabartiniam Atgimimui žodžiai. Būtent Šalkauskis pirmasis yra įvardijęs lietuviškąją kultūrą kaip dorinę, etinę iš esmės.
Jau buvo sakyta, kad Šalkauskis yra viena tragiškiausių asmenybių mūsų filosofijoje. Filosofo tragizmas glūdi giliau, nei jo asmeninė biografija. Dažnai minties gyvenimas, tekantis po lėkšta asmeninio gyvenimo pilkuma, yra tragiškesnis už kitų biografijas. Tokia tragedija buvo užprogramuota ir Šalkauskio gyvenime. Iš prigimties racionalus, apoloniškas vyriškojo prado mąstymas, gal labiausiai „logos'izuotas“ palyginti su kitais lietuvių filosofais, atsidūrė priešpriešoje su tos pačios tautos, bet vyraujančio matricentrinio mentaliteto, „dešiniuoju“, moterišku pradu. Fribūro mokyklos privalomasis tomizmas - tas pats, prieš kurį sukilo Maceina - Šalkauskiui tiko kaip niekam kitam.
Veikalas „Ateitininkų ideologija“ (1933), turėjęs apvainikuoti jo, kaip katalikų filosofo visuomenininko kūrybą, buvo sutiktas labai palankiai, netgi su susižavėjimu, tačiau beveik neturėjo realaus poveikio (kaip ir visa, kas ateina pas mus tobula, bet šalta forma - aikčiojam, gerbiam, bet...). Gal taip per drąsu sakyti, negyvenus tais laikais, bet iš kur tada tas gilus filosofo nusivylimas, prasiveržiantis laiškuose? Iš kur tas keistas Maceinos sakinys, toji keistoka ištarmė ar atsidūsėjimas prieš pat mirtį? - „...Ak, Viešpatie! kaip toli mes esame nuo Šalkauskio! Kokia svetima dabar yra mums jo mąstysena. Ir kyla neatsakomas klausimas: kas būtų buvę, jei Lietuvos gyvenimas būtų likęs normalus? Ar mes, Šalkauskio ugdytiniai, irgi būtume jam taip susvetimėję? Pradinių ženklų jau yra buvę ir tuo metu...“ (iš vieno paskutinių kalėdinių atvirlaiškių bičiuliams Natkevičiams; žr. Europos LF bičiulis -1987, Nr. 2(123)).
Nusivylimas laukė ne tik filosofijoje. Kaip sąžiningas katalikas intelektualas, Šalkauskis negali tylėti, matydamas tautininkų moralinę ir politinę aklikelę: jis rašo memorandumą Antanui Smetonai, inspiruoja jaunųjų katalikų intelektualų „naujaromuviečių“ sąjūdį. O pasekmės?
Ir tik gyvenimo gale, karo niekšybei sukrėtus apoloniškosios harmonijos pagrindus, išsisprendžia toji priešprieša - tarp individo teisės į mąstymo individualybę ir tautinio mentaliteto; išsisprendžia kaip būtinybė visai ne filosofiškai kviesti tautą Gyvosios dvasios sąjūdžiui. Ar šitame atsigrįžime į esmiškumą nebūta nusivylimo formos galia? Deja, gyvenimo laikrodis tiksėjo jau paskutines sekundes...
Dar viena priežastis, dėl kurios šitoji schema svarbi, yra ta, kad ir dabar labai aktualus mūsų santykis su Vakarų kultūra. Eiti į ją, į tą Europą, ar neiti? Ir jei eiti, tai kaip? Viena išvada, kurią galime padaryti, pasimokyti iš tų dėsningumų - eiti reikia, bet tik subrendus, pažinus savo šaknis. Kartu tai ir emigracijos problema. Beatodairiškas primityvus noras išvažiuoti yra viena iš nesubrendimo, savotiško intelektualinio infantilumo pasekmių. Būdinga, kad juo gali sirgti ir įžymus menininkas ar mokslininkas, ne tik paprastas pasipinigautojas. Ir atvirkščiai, tokio liguisto noro neturintis žmogus yra gilus ir dvasiškai subrendęs, kultūriškai sveikas.
Reikia eiti į tą Europą, niekur nesidėsi. Idant įgytum atsparumą formų griūčiai, patenkintum giliai glūdintį lietuviškame žmoguje formos jausmą, užčiuoptum kitą požiūrio rakursą, sužinotum, kas ten, už Girios. Tačiau - tik subrendus, tik jau esant savimi, įsisąmoninus savastį, savąjį lietuvišką esmiškumą. Kitaip formų pasaulis, jų staigi griūtis mus sugniuždys. Dabar Jonelio kelionė pavojingesnė nei tada, prieškary. Tada buvo eita tiesiai iš kaimo, iš rūtų darželio, dar apsaugotam tojo kvapsnio. Tie valyvi kaimo berneliai jau buvo inteligentai, tik patys šito nežinojo.
Prisiminkime Basanavičių - valstiečio vaikas, o koks noblesse! Todėl, kad būta rūtų darželio, kad išsinešta doros kultūra, kuri buvo pamatu universaliajai kultūrai; belikdavo tik apšlifuoti, išmokyti pasirišti kaklaraištį. Prancūzų kaimiečiui tapti inteligentu reikėjo trijų kartų, mums užteko vienos.
Todėl tenka rizikuoti. Tik palygindami galime įvertinti savąjį esmiškumą, jo vertę, jį įsisąmoninti. Būnant savyje, susivokti sunku, nors stiprios ir gilios prigimtys tai gali, yra tokių. Bet kitokiu atveju kelionė kaip iniciacija yra neišvengiama. Taip per Jonelio kelionę mūsų esmė įgyja tarsi formą, o esmiškumas neprarandamas.
Ir vis tik toje kelionėje, jos neišvengiamybėje yra kažkas, kas žemina, kažkas, kas rodo mūsų silpnybę, mumyse esančią kliautį. Stipri kultūra neturėtų šituo sirgti. Ar galima - idealiu atveju - tokios kelionės išvengti, apsieiti? Gal netikėta, bet permąstant 50 pastarųjų nelaisvės metų, šitoji viltis sustiprėja. 50 metų natūrali mūsų kultūros raida buvo nutraukta. Bet šitai nepraėjo veltui - tačiau visai kita prasme, nei kad postkomunistinėse banaliose kalbose apie protingus, tautiškai naudingus kompromisus ir t.t. Tai buvo laikas glūdėti. Susigūžti savy. „Glūdėt - bene pats tinkamiausias terminas lietuvių būdui išreikšt“, - sakė Vaižgantas (7). Šitasai glūdėjimas - kelionės atvirkštybė, kelionės pakaitalas, ją atstojantis. Tai irgi kelionė, bet kita kryptimi, dar labiau į save, o ne į išorę, svietą.
Toksai glūdėjimas – kelionė per meditaciją, meditacijos būdu. Tačiau tam reikalinga vidinė jėga, stipri prigimtis, tam tikras lygmuo. Kas atlaikė paviršinę pagundą reikštis - būtinai paženklinant melu, – kas turėjo lietuvio-medelio (Vaižgantas) jėgos išglūdėti, tam tie 50 metų prievartinio tylėjimo nebuvo bergždi. Kai kas buvo ištylėta. Šitaip įgyta tvirtybėj jau yra ne tarsi forma. Esmė šitaip yra apsaugoma iš tikrųjų, patikimai. Toji tyla yra esõs skvarmas. Kas nepraėjo šito tylos išbandymo, turės mirti. Tik toji subrendusi, patyrusi tylos iniciaciją mūsų kultūra gali ramiai žvelgti į ateitį.
Post scriptum:
Gal nebus palaikyta nekuklumu, jei pateiksiu kai kuriuos pasvarstymus iš savo biografijos – vien kad parodžiusi, jog maksima išeiti yra sugrįžti galioja ir dabar, ne tik anais laikais, ir ne tik didžiųjų žmonių gyvenimams. Ir kad norint išeiti nebūtina iškeliauti, migruoti – tai galima atlikti ir bibliotekų palaimingoje ir mąslioje tyloje. Mūsų tėvas, Antanas Patackas, nors ir kilęs iš neturtingo dzūkų-jotvingių kaimo, bet dėka senelio, turėjusio bajoriškų ambicijų, per vargus baigė mokslus – Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą (1939 m., radau jo portretą vinjetėje, VDU muziejuje). Tačiau teisininku [advokatu] jam teko dirbti neilgai – sugrįžus sovietams, nei vienas iš jo kurso negalėjo dirbti teisininko darbo, visi turėjo keisti profesijas, jei tik neišvažiavo už „Uralo, žemės galo.... Mokėjo pagrindines, šešias Europos kalbas (ir dar lotynų), ir nors kilęs iš vidurio sodžiaus, buvo iki kaulų smegenų europietis, tačiau taip ir mirė Europos nepamatęs. Per karus išliko dvi jo knygų spintos, kurios man ir broliams buvo Europa, iš jų visas mūsų išsilavinimas, jų dėka mes atlikome tą egzistencinę kelionę. Brolis Gintaras ten ir liko, o aš grįžau ir tebegrįžtu – kitaip nemoku paaiškinti, kodėl man, kauniečiui, neturinčiam įgimtos tarmės, gyvenančiam ant miesto sankryžos, kaimą mačiusiam tik per vaikystės atostogas, nerūpi Eifelio bokštai, o rūpi mykoliukai su severiutėm ir didysis LKŽ. Todėl išeiti nereiškia išvažiuoti, o parvažiuoti gali reikšti ir nebegrįžti...
