Emigrantės pamoka: kaip alfonso kerai apakina merginą

Su kiekviena diena, šiltėjant klimatui, deja, bet mūsų širdys, atvirkščiai – atšąla. Tai ypatingai matome bendravime tarp dviejų lyčių. Labai dažnai susituokusios jaunos poros skiriasi, vėliau vėl tuokiasi ir skiriasi. Jaunos studentės ieško pasiturinčių užsieniečių, o vyrai žvalgosi tik ilgakojų šviesiaplaukių. Bet ši istorija ne apie tai, ji sudėta iš tikros tyriausios meilės, jausmų, kai dievini kitą žmogų ir ne tik gyveni, bet net ir kvepuoji tik dėl jo. Deja, tai buvo melas.

Kartais už meilę tenka mokėti. Ir ne būtinai vyrui.<br>V.Balkūno asociatyvi nuotr.
Kartais už meilę tenka mokėti. Ir ne būtinai vyrui.<br>V.Balkūno asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Laura Tulpė

Jan 7, 2012, 10:58 AM, atnaujinta Mar 24, 2018, 4:51 AM

Tada buvau visai jaunutė, kai gyvenimas tik prasideda. Studijavau aplinkos tvarkymo dizainą, jau ir dirbau antrus metus, turėjau savo individualią veiklą ir prisireikė tądien man laistymo sistemai jungties, kuri parduodama tik specealizuotos paskirties parduotuvėse. Tada ir pamačiau savo išrinktąjį. Jis dirbo parduotuvės paprasčiausiu pardavėju. Iš pradžių jis man nepaliko jokio įspūdžio, nes žmogus beveidis, vyresnis ne mažiau nei 15 metų, iš veido matėsi, kad žmogus turi rimtų problemų su alkoholiu.

Norom nenorom mums teko susitikti dar kelis kartus, kol jo bendradarbis paprašė mano telefono numerio ir sulaukiau skambučio. Aš net nenorėjau susitikti, bet žadėjo padėsiąs darbuose. Maniau, man tikrai nepakenks vyriška pagalba, todėl sutikau. Deja, tai buvo ne susitikimas dėl darbo, o tikrų tikriausias pasimatymas, kuris man nepaliko jokių įspūdžių.

Susitikome kavinėje, jis daug klausinėjo apie mano gyvenimą, tėvus, kur gyvenu, kuom užsiimu, tačiau apie save nedaug pasakojo, o aš ir neklausinėjau, kadangi tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas ir jis turėtų norėti pasakoti tik pats, kada to nori. Aš, atvirkščiai, tikriausiai palikau jam įspūdį, juk maniau, jauna lieknutė mergina, savarankiška ir nepriklausoma. Bet kokiam vyresnio amžiaus vyrui tai būtų, kaip paskutinė proga, ištaisyti savo klaidas ir gyvenimą pradėti iš naujo.

Todėl visai nenustebau, kai jis skambindavo į dieną tuzinus kartų, kviesdavosi kiekvieną dieną pietauti kartu, o sąskaitas noriai apmokėdavo.

Tą vasarą buvome penkis kartus prie Baltijos jūros, Druskininkuose, net ir į Turkiją nusivežė. Mano tėvus vadino savo tėvais, juos labai gerbė ir mylėjo. Žodžiu buvo tikrai svajonių jaunikis, jai užmerktum akis į jo amžių ir polinkį taurelei.

Po vasaros keitėsi žiema, vėliau vėl vasara ir taip praėjo ne vieneri, ir ne dveji metai, dėmesio iš jo aš sulaukiau, bet jau nebe tokio.

Buvo puikus kulinaras, todėl kasdien gamino, bet jau mano bute, kadangi, dėl problemų jo namuose, net nežinojau, kur jis gyvena.

Vakarais dažnai susitikinėjo kavinėje „Gramutė“ su savo draugais, kas ten vyko, manau, jau vien pavadinimas nusako. Pasirodo, jis atstovavo klube kaip prezidentas, ilgainiui išsiaiškinau, kad tai paprasčiausia vieta, kur vieniši vyrai susitinka išgerti. Aišku, aš pradėjau reikalauti, kad noriu gyventi kartu, šeimos, gana draugų ir daugiadienių pasisedėjimų kavinėje. Ir tada buvo pirmasis kartas, kai jis atsakė: „Nepatinka – nebendrauk, aš ne šiaip sau leidžiu laiką ten, o ne su tavim, juk aš tau nieko negaliu daugiau pasiūlyti!“.

Ilgainiui ir aš pradėjau ten lankytis, tuomet atsirado polinkis taurelei, juk kai atsipalaiduoji, visos problemos tampa nebesvarbios, gyvenimas lekia savo vaga, o tau net nieko daryti nereikia.

Aš vis tikėjausi, kad ateis ta diena, kai bus viskas kaip anksčiau, todėl sumaniau pati imtis iniciatyvos, maniau, bendra veikla mus tikrai išgelbės.

Pirmiausia pardaviau mašiną, o už gautus pinigėlius, bandėm išvažiuoti į Angliją, bet jam darbas buvo per sunkus, tada vasarą dirbom jau kartu Lietuvoje aplinkos tvarkymo srityje, darbo tikrai užteko, bet kažkodėl pinigų taip ir nematydavau, galiausiai jam net ir įrankius savus atidaviau, nes darbuotojam nebuvo už ką sumokėti.

Sąskaitų aš netikrindavau, nes pasitikėjau, juk kaip gali apgauti jis, kuris į Turkiją vežėsi, buvo man viskas, o šiuo metu – ekonominė krizė, todėl ir nesigauna uždirbti, kaip anksčiau. Bet aš vis tiek norėjau, nors ir skurdžiai, nesvarbu, vis tiek su juo gyventi.

Bet kiekvieną kartą, kai aš pareikšdavau savo norus, mane tiesiog pasiųsdavo į visas keturias puses, o kai aš apsiverkdavau, sakydavo, kad esu psichiškai nestabilios būsenos, su tokia nieks nebendrautų ir nežaistų kaip jis, senai būtų pasiuntę. Taip tęsėsi dar kelis metus, kai man tik pasisekdavo nedidelį darbelį susirasti, jis kaip mat atsirasdavo, vėl mylintis ir atsidavęs, kai tik likdavau be nieko, sakydavo man, kad kaltinti, deja, galiu tik pačią save.

Tuomet aš tikrai patikėjau, kad esu visiškai nevykusi, negraži, kad be jo apskritai prapulčiau, kad jis mane myli, tik dėl to tik ir bendrauja su manimi.

Draugų jau nebeturėjau, nes jie irgi, pasak jo nuomone, visi yra blogi, buvę kaliniai. Visais įmanomais būdais stengėsi padaryti viską, kad tik neturėčiau aš jokios atramos.

Ilgai aš kovojau su savimi, kol pavargau, išsekau ir nusprendžiau išvažiuoti į Norvegiją. Šiais laikais darbą ten tikrai sunku surasti, todėl pasitaikius pirmam pasiūlymui, aš išvykau viena gyventi ir dirbti į Alesundo miestelį.

Pradžioje, aišku, buvo labai sunku vienai, tačiau daugybę įspūdžių paliko gamta, vėliau susiradau draugų, pradėjau mokytis norvegų kalbos ir gyvenimas vėl pradėjo eiti į priekį. Tuomet buvo pirmasis kartas, kai supratau, kad mano brangusis niekada nemylėjo manęs, nenorėjo nei gyventi kartu, nei šeimos kurti.

Jis pradžioje atvėrė man visas geriausias kortas, atstūmė mane nuo draugų ir tėvų, įtikino, kad esu niekam tikusi, išprotėjusi mergina.

Tai net nebuvo meilė, o paprasčiausiai kvaila priklausomybė. Specialiai daromos intrigos mane vesdavo iš proto, tačiau vis daugiau tuomet aš tapdavau priklausoma. Todėl aš puikiai suprantu moteris, kurias muša, žemina, o jos vis viena grįžta, nors kartais ir nemyli, nekenčia.

Savo istorijoje aš patyriau labiau ne fizinį, bet panašų – moralinį smurtą. Kai jis suprato, kad tapau priklausoma, su kiekviena diena labai atsargiai ir protingai viliojo visus mano uždirbtus pinigus, kol jų jau nebeliko, bet tuo pačiu, gyveno asmeninį gyvenimą, net krizės jokios nejuto.

Aš net nepastebėjau, kad už viską pradėjau mokėti pati. Tokio tipo vyrai nesiekia pasinaudoti ir palikti, jie kaip parazituojantys kraujasiurbiai gyvena ir toliau, o tikslas – patogiai, linksmai leisti laiką, gerti alų, tačiau ne savo sąskaita. Jie nesivaiko turtingų moteriškių, kadangi jų jau nenupirksi kelione prie jūros pigiausiame vasarnamyje ir dienos pietumis „Čili kaime“. O jeigu dar mergina jauna, simpatiška, kodėl gi jos dar neturėti, kaip pastovios partnerės lovoje. Juk matome tik vienus pliusus, deja, ne iš mano pusės.

Praėjo jau puse metų, senos žaizdos pradėjo gyti, skaudžių prisiminimų nebeliko. Antrą kartą, maniau, tikrai jau neįkrisiu į tą pačią duobę, dabar tikrai rinksiuos vyrus, būsiu savarankiška, nepriklausoma ir neduosiu nei cento!

Ir štai vėl mano brangusis pradeda rūpintis, kaip man sekasi, ar neliūdna vienai. Vėliau labai gražiai perėjo prie kalbos, kad jis labai pasiilgo, nemato gyvenimo be manęs, nori atvažiuoti kartu gyventi ir būti šalia. Kad viskas, kas buvo praeityje, aš turiu užmiršti, jai noriu būti kartu. Ir pabandymui, jis norėtų atvažiuoti savaitei pas mane į svečius, aišku, aš net nepastebėjau, kaip mano ranka iš džiaugsmo pakilo užsakyti jam patį pirmiausią bilietą, kad tik atskristų.

Apmokėjau aš ir jo gyvenimą, ir kitas išlaidas, juk meilė jo žodžiais – nesulaikoma jėga. Taigi, situacija ta pati, aš dirbu, o jis manęs laukdavo namie su prijuoste ir kepdavo blynus. Aišku, viskas labai gražu, tik tikriausiai turėtų būti atvirkščiai?

Vėliau, kai jis pamatė, kad darbas ir gyvenimas jam tinka, nusprendė likti su manimi ir kultūringai paprašė, kad įdarbinčiau. Aišku, po kelių savaičių priėmė, aš jam nupirkau mašiną, apmokėjau visus keltus ir kitas išlaidas. Nesvarbu, kad pati likau be nieko, bet kai mano mylimasis atvažiuos, turėsime dvigubai daugiau, juk jis net į mano sąskaitą atlyginimą prašė pervesdinėti, kad jokių problemų dėl pinigų nekiltų, nes viskas daroma tik man ir dėl manęs! Aišku, aš vėliau išsiiaiškinau, kad jo buvusioji padavė į teismą, nes elementų nemoka.

Kelis mėnesius kartu gyvenom, viskas buvo nuostabu, planavome ateitį jau Norvegijoje, Kalėdas nusprendėme švęsti Lietuvoje, kadangi grįžta jo sūnus iš Airijos.

Dėl visko tarėmės, nesipykome, aš mylėjau jį, o jis be proto laukdavo ir mylėjo mane. Kai atėjo laikas pirkti bilietus, pamačiau, kad sąskaitoje pinigų nedaugėja, o mažėja. Pasirodo, jis abejoja Lietuvos bankais ir nusprenė laikyti grynais norvegų valiuta. Man pasirodė labai keista, bet dar tuomet nieko neįtariau, nes aš taip pat žinojau, kur slepiamos abiejų santaupos.

Už keltus teko sumokėti iš savo sąskaitos, taip pat už maistą, drabužius mokėdavau vėlgi pati. Pasirodo dėl jo sūnaus grįžimo, taip pat kilo problemų ir paprašė nupirkti vaikui su jo buvusia žmona kelionę atgal į tėvynę. Savaime aišku, dėl to kilo konfliktas, bet juk mes šeima, nenorėjau likti išvadinta materialiste, todėl nupirkau ir jo vaikui kelionę į Lietuvą bei atgal.

Pagal jo planą, kaip ir viskas buvo įvykdyta, bilietai užsakyti, pinigėliai kišenėje, o netrukus artėjo mano gimtadienis ir dovana, korios aš norėjau – tai sužadėtuvės. Kai visos kelionės užsakytos, už viską apmokėta, prasidėjo keistos intrigos, kad aš grįžtu iš darbo pikta, neleidžiu jam gyventi laisvai, esu savanaudė.

Aiškino, kad tikriausiai man vėl depresija, pradėjo gydyti vaistais, nuo kurių aš visada jaučiausi apspangusi, vėliau dėl jų turėjau problemų, kadangi sudėtyje buvo narkotinių medžiagų. Namie alus vėl pradėjo tekėti upeliais, juk jis negali susitvarkyti, man gydytis reikia, o jis geria alų taip pat, kad bent jau kažkiek nurimti.

Kai kalba pakrypdavo apie darbus, kad reik stengtis mokytis norvegų kalbos ir ieškoti geriau apmokamų darbų, atsakymas buvo labai keistas: „Brangioji, juk čia kaip dailininkui, vienam duota gamtos piešti, o man ne“.

Taigi, kiekvieną dieną įtampa namuose vis stiprėjo ir stiprėjo, kol aš nenusprendžiau, kad vis dėlto uždirbtus pinigėlius reikia dalinti pusiau, o išlaidas jis man privalo apmokėti. Deja, atsakymas buvo paprastas, kad aš esu nesveika, materialistė, savanaudė, susidėjo visus daiktus ir su pinigėliais išvažiavo.

Nepraėjus kelioms valandoms, aš maldavau, jis grįžtu, pripažinau, kad man negerai, noriu viską išsiaiškinti.

Aišku, jis taip pat buvo nekvailas, žinojo, kad jam išvažiavus be įspėjimo, praras darbo vietą ir grįžo. Viskas pasikartojo dar vieną kartą, tik tada ir pirmą kartą mane pastūmė, kad kritau į lovos kampą, liko ant kaklo ir rankų mėlynės, bet jo tai nei truputėlio nesujaudino, ir, pasibaigus darbo sutarties terminui, jis pamelavo darbe, kad mama susirgo ir skubiai reikia grįžti, o mane apkaltino, kad neva aš meilužį turiu Lietuvoj ir jis nebenori ir nebegali daugiau taip gyventi, todėl išvažiuoja.

Aišku, grįžusi po darbo, aš jo neberadau, nei daiktų, nei pinigų, turėjau vienintelę kortelę, kurioje dar buvo likę keli tūkstantėliai man grįžti namo.

Tuo metu buvau labai išvargusi nuo pykčių, negalėjau naktimis užmigti, net ir nenorėjau namo grįžti, nes beveik metus išdirbau Norvegijoje, o į Lietuvą neturiu ką parsivežti, buvo gėda prieš tėvus, net nepasakojau nieko draugams. Taip pat jis ir Lietuvoj sugebėjo grįžęs nusiimti visus likusius pinigėlius, o iš darbo mane išmetė, kaimynams ir bendradarbiams taip pat pripasakojo nebūtų dalykų, kad aš nesveika psichopatė, kad jis nenori iš tolo manęs matyti.

Grįžusi susitikau vis viena su juo, prašiau bent kokios pagalbos, septyniasdešimt litų prašiau paskolint, pasiimt atgal kartu į Norvegiją, verkiau, ant kelių klupojau. Jis aprėkė mane, išvadino ligone ir liepė tvarkytis su savimi.

Dabar aš jau grįžusi beveik jau mėnuo, kol kas ieškausi darbo, o jis šiuo metu Norvegijoje, mano kambaryje, mano darbo vietoje, su mano mašina ir pinigėliais.

Bet jūs nepatikėsite, šiuo metu aš rašau straipsnį jums, o jis man siunčia žinutes, ar aš jo lauksiu, kad jis mane myli ir išvažiavo tik dėl manęs, o dėl visa kito, esu tik pati kalta.

Taip, iš vienos pusės jis teisus, aš pati kalta, nes patikėjau, bet žinau dabar auksinę taisyklę ir jeigu jūs, mielosios, vadovausitės ja, niekada nepakliūsite į panašią situaciją.

Istorija visada kartojasi, jeigu jums vyras sudavė, pasiskolino pinigų, įžeidė ar kitais būdais jus pažemino, atminkite, kad visa tai pasikartos ir ne vieną kartą. O aš dabar galiu drąsiai žengti kiekvieną žingsnį, nes pasakiau: alfonsui - ne!

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.