Emigrantas, keliaudamas jaučiasi kaip laisvas paukštis, galintis nevaržomai apskrieti visus vandenynus, jūras ir pažinti naują pasaulį, kokio dar nėra regėjęs. Šis jausmas trunka apie dvi savaites, vėliau, darbe sutinkami tie patys žmonės, pripranti prie namų aplinkos ir gyvenimas tampa įprasta rutina.
Keliaudama visuomet klausinėjau sutiktų lietuvių, kodėl jie palieka savo tėvynę, šeimas?
Ne visada atsakymai buvo atviri, niekas nenori sakyti tiesos. Dažniausia priežastis: „Važiuoju dirbti ir užsidirbti“, „Nenoriu gyventi Lietuvoje, manęs ten niekas nelaukia“, „Ieškau savo laimės kitur, nes gyvendamas Lietuvoje jaučiuosi labai blogai“.
Viename oro uoste susipažinau su vyru, skrendančiu dirbti į Kiprą. Jam - daugiau negu penkiasdešimt metų.
Aš paklausiau to paties klausimo: „Kodėl gi jūs išvažiuojate?“.
Jis keliauja jau septintus metus, Lietuvoje turi namą su gražiu sodu, gerą automobilį, bet negali išbūti tėvynėje ne ilgiau nei kelias savaites, nuolatos jaučia potraukį keliauti ir nors ir labai norėtų, bet negali sustoti.
Mano nuomone, šaunu, kad turime galimybę ne tik keliauti, bet ir gyventi, dirbti užsienyje, išsirinkti šalį pagal savo poreikius ir galimybes, ieškoti tos vietos žemėje, kur mes jaučiamės gerai.
Juk namai mūsų ten, kur esame laimingi. Todėl nereikia smerkti emigrantų, jeigu jie atranda laimę svetur.
Bet didžiausia problema, kad emigrantai jaučia neapykantą tiems, kurie puikiai jaučiasi ir Lietuvoje.
Šis jausmas kyla, kadangi patys ieško lengviausio kelio ir nors ir pasiilgę namų, bet neturi galimybės grįžti, nes čia teks viską pradėti iš naujo. Bet juk mums nereikia taip vienas kito nekęsti, turėtume išmokti gerbti bei mylėti artimuosius ir kaimynus.
Pinigų galima uždirbti bet kokioje valstybėje, tik noro kartais trūksta, todėl nereikia būti tokiais materialistais, o išmokti žmones vertinti ne dėl jų užimamų pareigų ar užgyventų turtų - reikia pamatyti kitą asmenį iš vidaus, o ne iš išorės. Tada nebereikės niekur bėgti ir ieškoti laimės užsienyje.
Argi ne dėl to mes grįžtame, kad nuėję kavinukėje galėtume užsisakyti kavos kalbėdami lietuviškai, o iš pikto taksisto gatvėje išgirsti kelis rusiškus keiksmažodžius?
Atostogauti grįžę vasarą, vis viena važiuojame prie Baltijos jūros, nes tik ji mums mieliausia ir būtent tokio bangų ošimo mes neišgirsime niekur kitur pasaulyje.
Mūsų tauta yra ypatinga, mes tikrai galime pasigirti, jog esame stropūs, išsilavinę, gabūs, aštraus proto, o tėvynės grožiui niekada neprilygs jokia kita pasaulyje šalis.
Tik reikia pamilti ją iš naujo, tuomet išmoksime gerbti vieni kitus. Nors trumpam užmirškime pinigus, nusišypsokime dažniau vieni kitiems, juk to, mes, brangūs emigrantai, išmokome gyvendami kitur.
Tuomet ne mes važiuosime uždarbiauti, o būtent į mūsų šalį važiuos dirbti anglai, graikai ar ispanai. Ne mes mokysimės jų kalbos, o juos mokysime lietuvių.
Be abejonės ne visada gražūs žodžiai ar geri norai padeda. Juk ir aš taip jaučiausi.
Kiek kartų sakydavau sau, jog grįžusi nuveiksiu tiek daug, o nusileidus lėktuvui į oro uostą, nebesinori nieko daryti.
Stovi kaip mirties taške, gyvenimas nejuda nei pirmyn, nei atgal, tuomet prisimeni, kodėl išvažiavai. Tik mes patys save įtikinėjame, kad būtent taip yra ir bet koks psichologas patvirtins mano žodžius, kad savįtaiga yra labai svarbus ir stiprus dalykas.
Galime juk pabandyti priešingai įtikinti save ir laikinai pabūti stebėtojais ir esu tikra, kad rezultatas jus tikrai nustebins, o jei dažniau nusišypsosite, jums tikrai atsakys tuo pačiu.
Dėl vairavimo kultūros šiek tiek sudėtingiau, nes po kelių savaičių kultūringo vairavimo, vis viena vairuosite kaip tikras lietuvis, bet pėsčiuosius būtina praleisti, nes ne jie, o būtent jūs, vairuotojai, esate grėsmė kelyje. Policininkų darbas pagirtinas, tik kartais jautiesi persekiojamas patrulių kelyje.
Atvykus iš užsienio, sunku išbūti vienoje vietoje, dažniausiai užvaldo nerimo jausmas, nemiga, nerandi vietos, kur galėtum save realizuoti. Tai vadinama prisitaikymu prie naujos aplinkos.
Svarbiausia yra neužsidaryti savyje, stengtis pasakoti aplinkiniams, kaip jūs jaučiatės. Nors ir laikinai, galite rasti darbelį arba užsiėmimą, kur galėtumėte realizuoti save. Prisiminkite, kodėl jūs grįžote į Lietuvą, stenkitės, kad šį kartą viskas būtų kitaip. Atminkite, jog ne aplinka jus supa, o būtent jūs kuriate aplinką ir darote įtaką kitiems.
Šie patarimai yra skirti ne tik emigrantams, o mums visiems.
Nestatykime daugiau sienų tarp tų, kurie uždirba daug arba nieko, kurie turi valdžią ar yra paprasti pardavėjai. Negalima darbuotojų laikyti savo vergais, kurie jums tik atneša naudą, juk turime vienas kitam padėti. Tikrai nėra gerai, kai vaikai – mūsų ateitis - išeina iš namų, juk jų artimiesiems nelieka laimės.
Argi dėl to mes turime džiaugtis, kad vaikai grįžta tik prie tėvų kapų, nes savo laimę atrado kažkur svetur, juk kur tu bevažiuosi – ten rasi save.
