Mokslininkai rado Tarandėje palaidotų žmonių sąrašus ir žemėlapius, kuriuose pažymėtos senosios kapinaitėes. Tačiau tokių argumentų neužteko, kad kapavietės būtų išsaugotos. Šiemet Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė išregistruoti senąsias Tarandės kapinaites iš Kultūros vertybių registro. Tokiu sprendimus teisėjai atvėrė kelią verslininkams vykdyti statybas ant žmonių kaulų.
Kapinaitėse neleido ganyti gyvulių
Ši istorija prasidėjo 2010 metų pavasarį, kai Vilniaus rajono Avižienių kaimo gyventoja Vita Sukackienė pranešė policijai apie statybvietėje rastus kaulus.
Į nutikimo vietą skubiai atvyko Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresnysis tyrėjas Pavelas Jermakovičius. „Statybų aikštelėje, kuri yra šalia degalinės „Apsaga“, šiaurinėje pusėje yra iškasta pusrutulio formos duobė, apie 10-12 metrų gylio. Šios duobės šiaurinėje pusėje, palei kraštą, 1-1,5 metrų gylyje, apie 20 metrų spinduliu matosi įvairūs kaulai. Tarp jų - kelios kaukolės, stambieji skeleto griaučiai. Pagal kaulų išsidėstymą galima daryti išvadą, kad tai yra prieš daugelį metų kapinėse palaidotų žmonių palaikai, nes būtent tokiame gylyje paprastai yra laidojami žmonės, o ploto dydis ir aptiktų kaulų tankumas tai patvirtina“, - apie Tarandėje matytus vaizdus rašė pareigūnas P. Jermakovičius.
Tyrėjui nekilo abejonių, kad buldozeriai ir traktoriai išrausė kapines.
Rinkdamas medžiagą kriminalistas bendravo su vietos gyventojais. Jie prisiminė, kad toje vietoje anksčiau buvo kapinės. Pavyzdžiui, 1929 metais gimusi Teklia Čirko policijos pareigūnui pasakojo, kad būdama vaikas ji „mačiusi nurodytoje vietoje žemės kauburėlius, antkapio dydžio“. Toje vietoje buvo jos tėvo žemė. Jis neleisdavo ganyti galvijų ir pjauti žolę, nes „ten iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Tarandės kaimo kapinės, kur buvo laidojami vietos gyventojai“.
Avižienių seniūnijos šeimininkas Michailas Bortkevičius pareigūnui pasakojo, kad pats senųjų Tarandės kapinių nematė, tačiau girdėjo apie jas iš gyventojų.
Surinkęs medžiagą kriminalistas P. Jarmakovičius nutraukė ikiteisminį tyrimą. Informaciją perdavė Kultūros paveldo departamento (KPD) Vilniaus teritoriniam skyriui. Susipažinę su archyvine medžiaga mokslininkai nustatė, kad XIX-XX amžiaus pradžioje toje vietoje buvo nedidelės kapinės. Todėl jie pasiūlė amžinojo poilsio vietą įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Nors tai yra įprasta procedūra, tačiau tą kartą užvirė neįprastas mūšis su verslininkais.
Suabejojo, ar kapinės egzistavo
Senosios Tarandės kapinaitės įsirėžė į bendrovei „Stiebas“ priklausantį žemės sklypą. Kapavietės įtraukimas į Kultūros vertybių registrą apribojo verslininkų galimybes toje vietoje rengti statybas ir vykdyti kitokią ūkinę veiklą. Todėl bendrovė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama išregistruoti Tarandės senąsias kapines iš Kultūros vertybių registro.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai atmetė tokį bendrovės prašymą. Teisėjų kolegija rašė: „Teismui pateikti senųjų 1928 metų žemėlapių duomenys patvirtina, kad Tarandėje kažkada buvo kapinaitės. Šių duomenų neneigė nė vienas teisminio nagrinėjimo metu dalyvavęs asmuo. Todėl kapinių buvimo faktas teismo vertinamas kaip nekeliantis abejonių.“
Tačiau verslininkai nenurimo. Jie pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Ir galiausiai pasiekė pergalę.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai Artūras Drigotas, Dainius Raižys ir Virginija Volskienė patenkino apeliacinį skundą, todėl senosios Tarandės kapinės buvo išregistruotos iš Kultūros vertybių registro. Tai verslininkams atrišo rankas ir jie galėjo tęsti tame žemės sklype pradėtus darbus.
Temidės tarnai priėjo išvadą, kad paveldosaugininkai neturėjo pakankamai duomenų konstatuoti, jog kapinaitės išties egzistavo. Taip pat, kad jos yra paveldo objektas. Nutartyje rašoma, kad kultūros sargai rėmėsi prielaidomis, o ne moksliniais tyrimais. Be to, kultūros sargų išvados prieštarauja viena kitai.
„Visi ten ką nors randa, ką nors pamato, bet ten yra mano žemės sklypas, privati teritorija ir aš nieko ten nemačiau. Nei kaulų, nei kapinių. Teismas priėmė neginčijamą sprendimą ir viskas. Mums jūsų pagalbos nereikia“, - emocingai teismo sprendimą komentavo bendrovės „Stiebas“ vadovas Viktoras Junda.
Teisėjai dokumentais nepatikėjo, nes jie nelietuviški
Išgirdę tokį teismo sprendimą paveldo sargai buvo nustebinti. Jie nesutinka, kad Tarandės senosios kapinaitės į Kultūros vertybių registrą buvo įtrauktos remiantis prielaidomis.
„Siūlymas senąsias kapines registruoti Kultūros vertybių registre rėmėsi 1928 metų žemėlapiu, kuriame pažymėta Tarandės kapinių vieta. Taip pat Raudonosios armijos žemėlapiu su pažymėta Tarandės kapinių vieta. Tai patikimi šaltiniai.
Papildomai mes pateikėme ištraukas iš Kalvarijų Romos katalikų parapijos šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios Mirties aktų metrikų knygos su konkrečių eilučių vertimu. Taip pat 1933 metų topografinio plano „Rzesza“ ir 1841 metų Bukiškių dvaro geometrinio plano kopijas.
Iki 1930 metų vietiniai gyventojai šioje vietoje neganė gyvulių, buvo matyti kapų kauburėliai. Žmonės tą vietą laikė kapinėmis, bet jose saviškių nelaidojo, todėl istorinis ryšis su šiuo objektu nutrūko“, - sakė Kultūros paveldo centro direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Ivaškevičius. Būtent jis vadovavo Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, kuri norėjo apsaugoti kapinaites.
Pavyzdžiui, minėtoje Mirties aktų metrikų knygoje rašoma, kad 1873 metų gegužės 14 dieną Bukiškių kapinėse (tada taip buvo vadinamos Tarandės senosios kapinės - red. past.) buvo palaidotas nuo raupų miręs berniukas. Tų pačių metų gegužės 27 dieną palaidota nuo senatvės mirusi moteris. O po trijų dienų – nuo raupų miręs vienerių metų berniukas.
Teismui buvo pateikta daug daugiau duomenų apie palaidotus žmones. Tačiau šie dokumentai neįtikino nei Temidės sargų, nei verslininkų.
E. Ivaškevičius pasakojo, kad teisėjai nesutiko prie bylos prijungti minėtų žemėlapių, kurie galėjo patvirtinti Tarandės kapinių egzistavimą: „Teismas atmetė mūsų papildomą medžiagą, motyvuodamas tuo, jog ji yra pateikta nevalstybine kalba. Maniškis vertimas nebuvo priimtas, neva jis buvo netenkinančiai apiformintas. Jeigu turėtume lietuvišką medžiagą – būtume pasiūlę. Bet galėjome turėti tik nelietuvišką. Teismo nuomonę gerbiame, bet jis į problemą pasižiūrėjo formaliai.“
„Man nekyla jokių abejonių, kad toje vietoje buvo kapinės. Tai parodo ir rasti kaulai, ir palaidotų žmonių sąrašas, ir žemėlapiai. Mane labai nustebino teismo sprendimas neprijungti šių dokumentų prie bylos, nes jie buvo pateikti nevalstybine kalba. Jie ir negalėjo būti parašyti lietuvių kalba, nes tuo metu ji nebuvo valstybinė“, - apgailestavo KPD Kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė.
Statys bažnyčią?
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtas sprendimas – neginčijamas. Todėl Tarandės senosios kapinės jau išbrauktos iš Kultūros paveldo registro. Tame sklype jau zuja traktoriai ir sunkiasvoriai automobiliai.
„Niekas nieko kol kas ten nestato. Mes tvarkome sklypą, kad būtų lygus, tvarkingas. Ruošiame infrastruktūrą. O ką ten darysime - dar neaišku. Gal kokį stadioną statysime, o gal ir bažnyčią. Jeigu reikės, atsižvelgsime ir į visuomenės nuomonę“, - kalbėjo bendrovės „Stiebas“ vadovas V. Junda.
Paklaustas, ar dar įmanoma išsaugoti senąsias Tarandės kapinaites, KPC direktoriaus pavaduotojas E. Ivaškevičius sakė: „Šioje vietoje būtinas archeologų indėlis. Reikėtų patikrinti - gal likęs vienas kitas nepaliestas kapas į šiaurę nuo nukastos teritorijos.“
„Teismo sprendimas yra neginčijamas. Sklypo savininkai galėjo leisti bent jau perlaidoti palaikus“, - svarstė KPD atstovė A. Vyšniauskienė.
„Kultūros vertybių registre yra per pusantro tūkstančio senųjų kapinaičių. Ir katalikų, ir stačiatikų, ir sentikių, ir totorių, ir karaimų, ir žydų kapavietės. Kaimuose, miesteliuose, miestuose. Tarp jų yra ir pamirštų kapinių, tokių kaip Tarandėje. Jeigu nėra kam rūpintis, tai kapinių atmintis ir užgęsta. Neužmirškime kolektyvizacijos, kolūkių stambinimo, kaimiečių varymo į gyvenvietes, urbanizacijos ir kitų reiškinių, kurie prisidėjo prie kultūros paveldo naikinimo.
Negaliu pasakyti, kad Tarandės senųjų kapinių naikinimo atvejis yra šis vienintelis“, - apie senųjų kapinių naikinimą Lietuvoje kalbėjo E. Ivaškevičius.
