Italai atsisakė savo įprasto gynybinio „catenacchio“ ir suspindo naujomis spalvomis. Ispaniška tiki-taka - kaip niekada iki šiol klampi. Tokia klampi, kad pradeda erzinti akis. Todėl nesunku rasti bent penkias priežastis, dėl kurių šįvakar būtų smagu konstatuoti: Europos futbolo karalius mirė, tegyvuoja karalius.
1. Ispanija - nuobodi. Niekas nesiginčija, kad žaisti taip, kaip jie negali jokia kita pasaulio rinktinė. Taip, tai tiesa - ir ką? Turėtume dar kartą išklausyti paskaitos apie tai, kad jie negali būti nuobodūs, nes laimi? Nesąmonė: rezultatas ir nuobodybė nebūtinai privalo turėti - ir šiuo atveju neturi - jokių sąlyčio taškų.
Prieš aštuonerius metus Europos čempionatą laimėjo Graikija. Kažkodėl tada niekas, išskyrus, aišku, pačius graikus, nesakė, kad jie - superfutbolininkai. Visas pasaulis - tos pačios Ispanijos žiniasklaida, beje, taip pat - šurmuliavo, kad tai - dumblas, nesusipratimas, už kurį jo kūrėjus reikia nubausti futbolo aikštėje bei pastatyti išsišokėlius į vietą, apipylus juos skaudžiais pralaimėjimais.
Dabartinė Ispanijos rinktinė nuo tuomečių Europos čempionų skiriasi tik daug didesniu individualiu žaidėjų meistriškumu. Dar daugiau - jei prieš rungtynes stadione būtų išardyti varžovų vartai, dabartinės „La Roja“ žaidėjai to iki 15-tos ar 20-tos minutės turbūt net nepastebėtų. Tai, ką jie žaidžia, panašiau ne į futbolą, o į treniruočių pratimą, kurį lietuviai vadina „į plotą“ - jame vartų nėra, žaidėjų tikslas - gerai judėti be kamuolio bei atlikti kuo daugiau tikslių perdavimų.
2008-ųjų Europos čempionate Ispanija žaidė su dviem žaidėjais atakų smaigalyje Davidu Villa bei Fernando Torresu ir buvo neprilygstama. Po dvejų metų pasaulio pirmenybėse aikštėje liko vienas puolėjas. „La Roja“ nebebuvo tokia efektinga - tik vis dar galva aukštesnė už bet kurį varžovą. Dabar puolėjų neliko. Todėl kyla klausimas:
2. Ar Ispanija turi puolėjų? Nagrinėjant trenerio Vicente Del Bosque taktinę naujovę visada kapstoma iš vienos pusės - esą be klasikinio puolėjo tiki-taka veikia geriau. Bet gal verta apsvarstyti situaciją, kaip sakoma, iš kiemo pusės ir iškelti kitą sąmokslo teoriją - kas sakė, kad ispanų puolėjai verti žaisti čempionų komandos pagrindinėje sudėtyje?
Vienintelis, įmušęs šiose pirmenybėse - F. Torresas. Futbolininkas, kurio žaidimas bei statistika per pastaruosius pusantrų metų gali kelti ironišką šypseną ne tik dabarties futbolo genijams Lioneliui Messi bei Cristiano Ronaldo, bet ir Anglijos „Premier“ lygos korifėjams - Wayne'ui Rooney ar Robinui van Persie. Arba Vokietijos bundeslygos įvarčių mašinoms Mario Gomezui ir Klaasui Janui Huntelaarui.
Kiti ispanų puolėjai? Alvaro Negredo - juokingiausias rungtynių su Portugalija klounas. Tik V. Del Bosque gali atsakyti, kodėl šiame čempionate dar nežaidė Fernando Llorente ir kodėl į komandą nepakviestas Roberto Soldado, bet kol kas lieka konstatuoti, kad tarp sąvokų „Ispanijos rinktinė“ ir „stiprūs puolėjai“ šiame čempionate yra nedaug bendro.
3. Ispanų pergalės neįtikina. Taip, jie - finale. Bet prieš ką Ispanija laimėjo? Prieš absoliučiai silpniausią čempionato komandą Airiją. Prieš kaprizingus kaip kilmingų panelių pansiono auklėtinės prancūzus ketvirtfinalyje - beje, derėtų pastebėti, kad net šie sužaidė atkarpų, kai ispaniška tiki-taka buvo eliminuota, nes pasaulio čempionams teko lakstyti paskui varžovų kontroliuojamą kamuolį.
Prieš kroatus „La Roja“ laimėjo tik dėl to, kad sekėsi, kad vartuose yra pergalių garantas Ikeras Casillasas ir todėl, kad buvo įskaitytas įvartis, kurį galima vertinti taip: formaliai viskas teisinga, Jesusas Navasas nebuvo nuošalėje. Bet po tokių situacijų visada kyla noras, kad būtų pašlifuotuos taisyklės, apibrėžiančios pasyvios nuošalės terminą.
Pusfinalyje ispanai portugalus įveikė tik baudinių loterijoje. O pirmose čempionato rungtynėse jie nelaimėjo prieš italus. Todėl:
4. Neišvaizdaus itališko spragtuko, lyg riešutus gliaudžiusio varžovų atakas - bet ne daugiau, virsmas efektingu futbolo princu, yra vertas aukso.
Italijai lieka nusilenkti prieš Cesarę Prandelli - dabartinės rinktinės strategą. Trenerį, kuriuo niekas netikėjo. Trenerį, kuris įžvelgė, jog saugas Andrea Pirlo ir jo antroji jaunystė gali atnešti sėkmę. Trenerį, kuris ryžosi pasitikėti neprognozuojamo elgesio puolėjais Mario Balotelli bei Antonio Cassano - vaikas, krapštantis granatos sprogdiklį, yra pavojingas ne tik sau, o šioje situacijoje „squadra azzurra“ tokių vaikų turi net du.
Treneris, kuris drąsiai, priklausomai nuo situacijos, savo mėgiamą 4-3-1-2 keitė į 3-5-2. Pagaliau trenerį, kuris dar prieš čempionatą pareiškė: mes ne tik laimėsime - mes žaisime.
Pažadai tesėti. Atėjo laikas atsiimti atlygį. Visiems, o pirmiausia - patyrusiam vartininkui Gianluigi Buffonui.
5. Tegu G. Buffonas šypsosi. Vartininkas pažadėjo, kad to nedarys, kol netaps Europos čempionu. Turbūt atėjo laikas palinkėti: nusišypsok šįvakar, nes per pastarąsias tris savaites to nusipelnei.
Pastaba ne visai „į temą“. Kažkas atkreipė dėmesį į tendenciją: 2004-ųjų UEFA čempionų lygą laimėjo Portugalijos „Porto“, o Europos čempionatą - Graikija. Komandos, kurių dominuojančios spalvos - balta ir žydra. Po ketverių metų madinga tapo raudona spalva - triumfavo Ispanija ir „Manchester United“. Šiemet Čempionų lyga po Londono „Chelsea“ pergalės tapo mėlyna. Todėl šįvakar „hat-trickas“ bus - arba juo mėgausis Ispanija, arba laimės spalvų magija.
