Nors departamentas nėra tiesiogiai pavaldus vyriausybei, domėjosi darbo sąlygomis ir institucijos finansine padėtimi. Labai gerai suvokė VSD darbo specifiką, kviesdavo į Vyriausybės posėdžius svarstant strateginius klausimus. Administracinius klausimus sprendė labai greitai, pažadėtiems dalykams nurodymus duodavo jau tą pačią dieną.
VSD ir kitų analogiškų tarnybų situacija tais metais buvo sudėtinga, nes vyko paskutinis, didysis privatizavimo etapas. Premjeras laikėsi aiškios pozicijos: šitie klausimai gali būti svarstomi tik jiems deramoje vietoje – vyriausybės posėdžiuose, komisijose, turto fonde ir t. t. Patardavo net tarnybiniam naudojimui skirtoje informacijoje kuo mažiau teikti prielaidų.
Nuolatos kartodavo – politikams labiausiai trūksta tikslios informacijos ir tai esanti viena didžiausių Lietuvos politinio gyvenimo problemų. R. Pakso apkaltos metu nekomentavo nei informacijos, nei spaudoje pasirodžiusių straipsnių.
Keli dalykinio bendravimo metai gerokai pakeitė anksčiau susidarytą nuomonę apie žinomą politiką. Sąjūdžio laikais buvo paprasta: politikai dalijosi į savus ir svetimus. Savi būriavosi Sąjūdžio būstinėje ir retkarčiais jiems tekdavo eiti derybų dėl numatomų renginių į „svetimųjų“ tvirtovę – CK. Derybos dažniausiai baigdavosi sąjūdžio naudai, bet vis tiek knietėjo žinoti, ką iš tikrųjų mano „svetimieji“. A. Brazauskas daug nekalbėdavo, o iš kalbos tono ar mimikos taip pat sunku buvo atspėti, kaip vertinamos artėjančios permainos.
Ano meto politinio gyvenimo personažų paveikslai kūrėsi ne iš konkrečių tų žmonių veiksmų, bet daugiau iš spėliojimų ir gandų apie juos. Laisvėjanti žiniasklaida tuos portretus ir tapė. Neįgudę savo jausmų slėpti sąjūdiečiai atrodė natūralesni, tuo tarpu savarankiškos LKP veidus neretai dengė oficialumo ir net paslaptingumo šydas. Nenukrito jis ir skelbiant Lietuvą atkūrus nepriklausomybę. Savaime suprantama, žmogiški jausmai ir net aistros kunkuliavo ne vien seimo salėje ar ministerijose už darbo stalo, bet atsiskleisdavo tik kokiam įvykiui atsitikus.
1991 m. Vilniuje, prie vieno daugiabučio, buvo užpulta į namus grįžtanti A. Brazausko duktė. Įvykis užfiksuotas kaip chuliganiškas išpuolis, bet A. Brazauskas kreipėsi ir į mane, kaip VSD direktorių, pasidomėti, ar tai nėra ir politinė provokacija. Versija natūrali, nes tuo metu net ir kriminaliniai nusikaltimai neretai buvo siejami su politiniais procesais. Kokių nors politinių užkulisių šiame atsitikime neatsiskleidė, bet ir pats A. Brazauskas, praėjus vos dviem savaitėms po įvykio, trumpame susitikime Seime, paaiškino nenorįs, kad dirbtinai būtų ieškoma „slaptos rankos“.
Toks pareiškimas mane iki šios dienos stebina, nes analogiškuose įvykiuose politikai dešimtmečiais ieško priešų žabangų. Sąmokslo teorijos Lietuvą yra nualinusios labiau, negu ekonominės negandos. A. Brazauskas, kiek teko susidurti ir vėliau, nors ir buvo veikiamas bendros įtarumo atmosferos, vis dėlto sugebėdavo nepasiduoti persekiojimo manijai.
Lietuvoje vyresnės kartos politiko reikšmingumas matuojamas jo indėliu kovose dėl nepriklausomybės. Istorikų jau išmargintame paveiksle apie A. Brazausko vaidmenį sunku ką naujo pavaizduoti. Man dažnai kildavo įspūdis, kad A. Brazauskas nemėgsta užsienio politikos ir todėl gerokai pavydi V. Landsbergiui. Užtat kur kas geriau už pastarąjį pažinojo lietuvišką charakterį ir nesunkiai galėjo nuspėti žmonių reakcijas į reformas. Tuo ir laimėjo. Ir ne tik asmeniškai, bet ir jo vadovaujama partija.
Esu teiravęsis A. Brazausko, kodėl jis laikėsi garsiosios „žingsnis po žingsnio“ pozicijos. Atsakymas buvo labai paprastas – lietuviai esą konservatoriai iš prigimties, iki kelių įaugę į žemę, gamtos ir pastovaus tikėjimo žmonės. Prie ko pripranta išjudinti labai sunku. Tai liudijo ir jo paties povyza, neskubrus kalbėjimas ir lietuviškai apsunkęs humoras.
A. M. Brazauskas buvo katalikybei nesvetimas socialistas. Tokių Lietuvoje – daug. Net ir dešiniųjų stovykloje. Kiek teko matyti, nepretendavo į moralinius pavyzdžius visuomenei. Blaiviai mąstantiems ir tiesmukai kalbantiems mūsų kraštiečiams tai taip pat patraukli savybė. Ar buvo A. M. Brazauskas kolaborantas? Nežinau. Į šį klausimą nebeatsakys ir tie, kas naudojasi poligrafu.
Prisimenu vieną epizodą, kuris man iškalbingesnis už dešimtis studijų. Baigiantis kadencijai teko dalyvauti Prezidento A. M. Brazausko vizite į Maskvą. Kremliuje gyvenome netoli tos salės, kur anais lemtingais metais Lietuvos užsienio reikalų ministrui buvo pasakyta jo atstovaujamos valstybės ir jo paties ateitis. Sėdint keliese prie tuščio šachmatų stalelio visi tikėjosi kokio nors prezidento komentaro. A. M. Brazauskas lyg supratęs, ko iš jo laukiama, skėstelėjo rankomis ir teištarė: geriau patylėti. To ir gana. Jei negali sakyti visos tiesos, kam meluoti? Tai ir derėtų įsiminti daugeliui šių dienų moralistų.
