Malonumų pasaulyje, apie kurį visi kalba ir svajoja, kuris mūsų visuomenėje yra gyvenimo prasmės egzistavimo įrodymas, žmogus neranda malonumo. Tai ir yra vienatvė. Nejausti malonumo ten, kur daugelis jį jaučia ar bent tariasi jaučią. Ir mėgautis tuo, apie ką daugelis mano, kad tai nėra malonumas. Vienatvė kaip Protėjas – nuolat keičia pavidalus, ją sunku sugauti, nes ji laiko savo gniaužtuose mus.
Kartais žmogų guodžia galios valdyti vienatvę tariamybė – lygiai taip pat sėkmingai liūtas narve galėtų sakyti – narvas yra mano belaisvis. Tiesa, liūtas budistas taip ir pasakytų.
Matau ją labai dažnai – mus skiria atstumas, kurį galima pavadinti saugiu, mudu negalime įžiūrėti vienas kito bruožų, bet aiškiai suprantame, kad abu atstovaujame labiausiai egoistinei gyvybės formai žemėje. Ji yra sėdėjimo vienatvės specialistė, guru, šventoji – sėdi balkone žiemą vasarą, rytą vakarą, sėdi ant grindų, sėdi ir žiūri ir dar labai dažnai krapšto kojas. Tai sėdėjimo ir krapštymo vienatvės atmaina. Ji, ko gero, ir yra tas liūtas, sugavęs balkono narvą.
Vienatvės žmonės nemėgsta, ją mėgsta tik poetai ir atsiskyrėliai, kurie, savo ruožtu, tą pačią vienatvę dažnai panaudoja kaip įrankį – kuo labiau įtikimai ir originaliai samprotausi apie vienatvę, tuo didesnis gerbėjų būrys tave sups. Benamis nepasistatys namų, o vienišas liks vienas, sakė Rene Karlas Wilhelmas Johannas Josefas Maria Rilke.
Matyt, jis turėjo galvoje vienatvę kaip duotybę, instinktą. Nors Gamta nieko nėra pasakiusi apie vienatvę. Ji mums liepė daugintis ir apsaugoti jauniklius nuo mirties. Ką gi, čia įstoja Dievas. Tas pats keistuolis, sukūręs žmogų, kad šis jį garbintų, kitokios priežasties šaltiniai nenurodo. Nusenusi operetės žvaigždė, kurios niekas nebeatsimena ir nebegarbina. Totali dieviška vienatvė.
Vis galvoju, kaip ją būtų galima pralinksminti. Tą moterį ar merginą, dienų dienas sėdinčią balkone. Nusirengti nuogai ir pašokinėti ant stogo? Ji gali neteisingai suprasti. Be to, gali būti, kad ji turi regėjimo sutrikimų – kartais, pro praviras balkono duris matyti knygų lentynos: šiais laikais knygų lentynos įmanomos tiktai filologinio, humanitarinio mąstymo žmonių namuose, o tokie dažniausiai turi problemų. Jiems sunku daugintis ir socializuotis – normalių žmonių būties prasmės klausimas instinktyvus, paslėptas giliai po surauktais antakiais, sugniaužtais kumščiais ir didelėmis sąskaitomis bankuose, arba atvirkščiai.
Humanitarinės pakraipos asmenybei gyvenimo prasmės klausimai nuolat plūduriuoja paviršiuje, su jais nuolat reikia kovoti. Alkoholiu, menu, vaistais, vienatve. Beprasmiškai, įnirtingai, vangiai, beprasmiškai. Vakar stebėjau, kaip ji tris valandas krapštė koją. Nežinau, kokios rūšies tai buvo krapštymas, ir kokios jos kojos, nes nuotolis per didelis. Tačiau krapštymas buvo didis. Per tiek laiko iš kojos buvo galima ištraukti visą dingusį Gintaro kambarį ir dar keletą nedidelių ispaniškų galionų su actekų turtais.
Gal ji vienuolė? Prisiminiau pasakojimą apie Kipre ant uolų gyvenančius vienuolius, kurie prausiasi kartą metuose, kadangi ten, ant uolų, nėra vandens, jo reikia leistis žemyn, o tai sukelia didelių keblumų. Vienuolio profesija jau ir taip susijusi su ekstremaliais vienišumo išbandymais, bet pastarieji pridėjo dar vieną aspektą, kilstelėjo atsiribojimą nuo pasaulio į aukštesnį lygmenį – ir atsirado smarvės vienatvė. Amerikietis antropologas įsiprašė pas juos, norėdamas gyventi ir tyrinėti keistuolius, bet greitai paspruko, nes neištvėrė smarvės. Dvokas, net ir sklindantis iš tyriausių norų, vis dėlto ir lieka dvokas. Ne, ji ne vienuolė. Kartais matau gurkšnojančią alų, kartais traukia cigaretę. Žiūri į kompiuterį ant taburetės. Gali būti ir taip, kad ji visiškai nesijaučia vieniša. Na, taip, labai didelis procentas žmonių šiais laikais gyvena po vieną, bet tai dar nereiškia, kad jie jaučiasi esą vieniši. Paradoksas – žmonių žemėje daugėja, bet ar šiuolaikiniame pasaulyje gali likti iš tikrųjų vienišas? Ar dar gali? Žinoma. Ir kuo toliau, tuo labiau. Kuo daugiau mechanizmų žmogus sugalvoja savo patogumui ir pramogai, tuo vienišesnis jis darosi.
Facebookas – milžiniškas veidrodis Narcizui, žvelgiančiam į save, mylinčiam save, nenorinčiam nieko daugiau girdėti, išskyrus save. Kuo daugiau personažas tūno visuose pamėkliškuose socialiniuose tinkluose, tuo labiau jis jaučiasi vienišas ir apleistas. Ir tuo labiau jis bijo realaus pasaulio, realaus bendravimo. Visi aparatai, kurie mums siūlomi kaip tarpininkai, iš tiesų tampa mūsų šeimininkais. Narvais apgailėtiniems liūtams. Mes imame tarnauti jiems, draugauti su aparatais, nebe su draugais. Žmogus dabar turi telefoną, kuris yra labiau kompiuteris, nei telefonas, iPadą, iPodą, ir mėšlo puodą (ant pečių), tačiau vienatvė niekur nepasitraukė. Ji dar agresyvesnė, dar baisesnė. Kuo daugiau minučių mums siūloma bendravimui su draugais, tuo labiau tie draugai nuo mūsų tolsta.
Privatumo siekimas, pasibjaurėjimas hierarchija, autoritetais irgi galiausiai įstumia mus į vienatvės šešėlį. Talentas paseno, iškrito iš rinkos žaidimo, liko tik apsukrumas, gudrumas, kiekvienas vertybių hierarchiją pasiryžęs nustatyti pats, o jeigu tai nepasiseka, jeigu asmeninė sistema subyra (nes buvo statyta ant smėlio), tada kaltiname pasaulį, aplinką, krizę. Tai svarus nelaisvo žmogaus įrodymas – dėl savo bėdų kaltintis visus kitus, išskyrus save.
Mes nuolat siekiame ne minios, mes siekiame vieno žmogaus dėmesio, nes tik vienas žmogus, tik bendrumo jausmas su juo gali mus išvesti iš vidaus, į kažką trečią, anot Slavojaus Žižeko. O tą prakeiktą vieną ir sunkiausia gauti. Net jeigu mėgintume jį išsikeisti į šimtą išmaniųjų.
Yra ir kūno dalių vienatvė. Kalbu apie tas vietas, apie kurias mes pagarbiai nutylime arba jeigu jau jas minime, jų pavadinimai skamba kaip nešvankybė, geriausiu atveju – obscenas. Neseniai per „Silver Baltic“ kanalą mačiau dokumentinį filmą „The Aristocrats“. Filmas skirtas nešvankiam anekdotui, kuris įvairiausiomis formomis gyvuoja šou verslo pasaulio užkulisiuose. Žinoma, neapsieita ir be nukrypimų į apskritai nešvankybių teritoriją.
Vienas komikas, spėju, netradicinės orientacijos, paminėjo keistą pramogos pozą – „surūdijęs trombonas“. Paprašytas paaiškinti, paaiškino: pasirodo, vyriška tarpvietė yra rudos spalvos, taigi, „surūdijusi“, o tas daikčiukas priekyje... na, žinot, ką turiu galvoje, taigi jį galima stumdyti kaip tromboną... Jeigu yra nuotaikos. Ir jeigu pūsite į surūdijusią skylutę, judindami tą daikčiuką kaip trombono slankiklį, galėsite sakyti, kad pučiate surūdijusį tromboną. Tiesa, trombonas turi septynias pozicijas, o tas daikčiukas – tik dvi.
Beje, jeigu jau nutrūkome... Milanas Kundera, eseistiškai filosofuodamas apie Guillaume‘o Apollinaire‘o eilėraštį „Devyni moters kūno vartai“, daro paradoksalią išvadą: poetui devintieji kūno vartai, t. y. išangė, buvo svarbesni, nes: „Makštis – triukšminga kryžkelė, kur susitinka plepi žmonija, tunelis, kuriuo traukia ištisos kartos. Tik kvailiai leidžia save įtikinti, kad ši pati atviriausia vieta – intymi. Vienintelė tikrai intymi vieta, kurios tabu gerbia net pornografiniai filmai – išangė; ji – didingiausia (didingiausia, nes mįslingiausia ir slapčiausia).“
Vadinasi, ne siela, o išangė pati vienišiausia žmogaus kūno vieta. Žvelgiant į šiuolaikinio skonio reikalavimus, tikrai neilgam.
