Atsistojant yra pagerbiama valstybė, kurios vardu teismas ir skelbia nuosprendį. Kitaip tariant, pagerbiami visi piliečiai, kurių sprendimu ir pastanga yra sukurtas ir išlaikomas valstybingumas. Valstybė yra piliečių istorijos bėgyje išsiskleidusi ir tuo pačiu aktuali pastanga, tvirtinant piliečių bendruomenei savą - bendrąjį - gėrį.
Valstybės piliečių įtvirtinta teisė yra to bendrojo gėrio išraiška. Todėl ir teismo vykdomas teisingumas yra kartu ir valstybingumo tvirtinimo aktas. Piliečių savivaldą tvirtinančios teisės pagrindu teismas tvirtina teisingumą ir ant pastarojo pagrindų sutelktą valstybę. Todėl teismui aktualiai įgyvendinant valstybę piliečiai atsistoja, nes gerbia save ir valstybę. Nes valstybė yra piliečių garbė ir žmogiškasis turtas, atliepiantis prigimtinį bendrabūvio troškimą.
Aišku, nuo laiptų virstantis girtas teisėjas nėra pagarbos valstybės aktas. Kyšių ėmimas iš nusikaltėliams tarpininkaujančių advokatų ir teisingumo iškraipymas teisės pagrindu yra valstybės išdavimo aktas. Dažnai nepasitikime teismais, nes žinome, kad pinigų troškimas ir pasipuikavimas galia tapo ne vieno nuo savo sąžinės ir pareigos savo valstybei virstančio teisėjo nelaimė. Ir kaip gi čia neprasigersi, kai, žmogus, nelengvą kovą kovoji prieš sugriebtos gerovės kaupus nuožmiai klykiančią sąžinę!
Šį kartą buvo kiek kitaip ir neįprastai. Teisingumą valstybės vardu įgyvendinanti teisėja atsistojimu pagerbė teisiamuosius. Valstybė pagerbė savo piliečius. Nutartis skelbė: nutraukiama administracinė byla prieš Bronių Genzelį, Alvydą Medalinską ir Romualdą Ozolą, nes minėti Lietuvos piliečiai rengdami mitingą kovo 17 dieną elgėsi pagal visus teisės aktų nustatytus reikalavimus.
Taip pat teismas konstatavo, kad viešojo administravimo institucijų veikloje kertinis yra teisėtumo principas, kurio šiuo atveju mitingo organizatorių oponentai – Vilniaus savivaldybė ir policija – patys nesilaikė. Teismo nutarimo tekste rašoma: „teisė laisvai rinktis į susirinkimus apima ne tik negatyvią valstybės pareigą netrukdyti rengti taikius susirinkimus, bet ir jos pozityvią pareigą suteikti tokių susirinkimų dalyviams atitinkamą apsaugą.“
Tai reiškia, kad trukdyti piliečiams susitelkti vardan valstybės gerovės, juos persekioti ir bandyti paversti valstybės „priešais“, kai jų reikalavimai galimai priešinasi valdžią turinčių žmonių interesams, yra iš esmės antivalstybinis - nes antikonstitucinis - aktas.
Teismas rėmėsi Konstitucijos 36-ąjį straipsniu, kuriame teigiama, kad „negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“
Teisiami piliečiai, anot teismo, vykdė Konstituciją – įgyvendino savo valstybę. To nelabai suprato, o ir nenorėjo suprasti galią turintys žmonės. Matyt jie yra įpratę, kad jų grupės labui sutelkta galia yra aukštesnė nei bendrąjį piliečių gėrį tvirtinantis įstatymas, ir stipresnis nei valdingos galios instrumentų neturintys piliečiai. Lietuvos Respublikos teismas valstybės gerovės labui pasipriešino tokiam neteisingumui.
Anot teismo nutarties, nėra suprantama, kokiu būdu kovo 17 d. mitingo organizatoriai padarė jiems inkriminuojamus teisės aktų pažeidimus; jie tinkamai naudojosi Konstitucijoje numatytomis teisėmis ir laisvėmis, todėl negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn.
Todėl teisėja atsistodama ir pagerbė Lietuvos valstybės pagrindus tvirtinančius piliečius. Ir taip pilnai ir garbingai įgyvendino savo kaip valstybės teisinių pagrindų, t. y. bendrabūvio tvarkos, tvirtintojos misiją.
Dėkui, teisėja Virginija Liudvinavičiene, kad mylite Lietuvos valstybę ir mylite mus, Lietuvos piliečius. Būkite pavyzdžiu ir toliau. Ir telaimina Dievas Jus ir mūsų Tėvynę Lietuvą.
