13 tūkst. 250 litų – tokios sumos iš našle tapusios brolienės paprašė velionio sesuo Ona Milerienė, dirbanti Analizės ir planavimo skyriaus vedėja Nacionalinėje mokėjimo agentūroje prie Žemės ūkio ministerijos, ir jos brolis, prelatas Juozas Pečiukonis, Vilkaviškio vyskupijos Marijampolės dekanato dekanas, anksčiau ėjęs ir aukštas vyskupijos kurijos kanclerio pareigas.
Pareikalavo perrašyti turtą
Giminaičiai rūpinosi šių metų balandžio mėnesį staiga mirusio G. Pečiukonio laidotuvėmis. Savo pretenziją brolienei abu G. Pečiukonio giminaičiai išdėstė raštu registruotame laiške.
Jei moteris nesutinka apmokėti tokios sumos, pasak našlės R. Pečiukonienės, abu garbingas pareigas užimantys velionio giminaičiai jai siūlo atsisakyti paveldimo mirusio vyro turto O. Milerienės naudai – pusės sodybos su ūkiniais pastatais Lazdijų rajone, Miškinių kaime, pusantro hektaro dirbamos žemės ir tiek pat užimančio miško ploto.
„Turėjome šią savaitę vykti pas notarą perrašyti mano paveldimo turto, bet aš pagalbos kreipiausi į teisininkus. Manau, kad toks vyro giminaičių elgesys – akivaizdus turto prievartavimas, o reikalaujama padengti laidotuvių išlaidų suma – nepagrįstai didelė“, - sakė mirusiojo našlė R. Pečiukonienė.
Atitekėjo į vyro tėviškę
Į Lazdijų rajono Miškinių kaimo vienkiemį tuomet išsiskyrusi alytiškė Radita atitekėjo prieš dešimtmetį. Vestuvinėse poros nuotraukose moteris atrodo laiminga ir sava tarp garbingų vyro giminaičių.
„Jis gulėjo ligoninėje Alytuje, taip ir susipažinome. Iš karto parsivežė mane namo, pristatė giminėms. Šie pažiūrėjo, kad aš ne kokia valkata, tvarkinga, priėmė į giminę“, - apie savo gyvenimo pradžią su velioniu bendraamžiu Gintautu pasakojo moteris.
„Parsivežė jis ją, žinot, taip staiga. Iki tol vienas gyveno, senbernis jis buvo. Sakau, tuokitės, o ne Dievą piktinkite skudurus susidėję. Taip ir susirašė abu. Ji tuščiomis į čia atėjo, tik su rankinuku. Mano tėvai, kol gyvi buvo, rėmė juos, gyvulius nupirko, aš irgi padėjau brolio podukrą į mokslus leisti, rėmiau pinigais“, - telefonu kalbintas pasakojo prelatas Juozas Pečiukonis. Dvasininkas pats broliui bei jo naujajai žmonai suteikė ir Santuokos sakramentą. Į naujus namus jaunoji Pečiukonienė atsikėlė su tuomet dar paaugle savo dukra. Šeima Miškinių kaime gyveno ūkiškai: laikė karvę, arklį, įsigijo automobilį, dirbo žemę.
Iš namų – dukros vestuvių vakarą
Radita neslepia, kad vyras, kaip ir dauguma kaimo vyrų, pakilnodavo taurelę.
„Kol nekeldavo rankos – nekreipdavau dėmesio. Anyta vis sakydavo, kad būčiau atsargi, saugočiausi jo, ypač išgėrusio. Tačiau kai smurtas tapo nepakeliamas, pabėgau“, - sakė R. Pečiukonienė.
Apie išgėrusio vyro smurtą žinojo ir Lazdijų rajono policijos komisariato pareigūnai - į juos moteris ne kartą kreipėsi.
Pasak R. Pečiukonienės, apie girto vyro siautėjimus žinojo ir jo giminaičiai, ir kaimynai. Tačiau pastarieji žurnalistams atvirauti nebuvo linkę. Galbūt dėl to, kad garbūs velionio giminaičiai vietos bendruomenėje yra ne tik gerbiami, bet ir, kalbama, dosnūs vietos bendruomenės komiteto nariai.
„Gyveno kaip ir visi kaime. Didelių turtų jie neužgyveno. Niekas jos su mėlynėmis paakiuose vaikščiojančios nematė. O kad Gintas išgerdavo - ar jis vienas toks čia šitame kaime?“ – sakė prisistatyti nenorėjusi Pečiukonių sodybos Miškinių kaime kaimynė.
Devynerius metus santuokoje su buvusiu kaimo senberniu pragyvenusi R. Pečiukonienė neslepia: iki vyro mirties jie porą metų kartu negyveno, tačiau oficialiai santuokų – tiek civilinės, tiek bažnytinės – nutraukę nebuvo.
Iš vyro namų Radita pabėgo prieš porą metų – per savo dukros vestuvių vakarienę.
„Likus savaitei iki vestuvių jis buvo man sulaužęs koją, dar šlubavau. Dukra su būsimu žentu grįžo iš Norvegijos, kur uždarbiavo, iškėlėme vestuvių vakarienę. Per ją mano vyras su vestuvininkais susimušė. Kai jis užmigo, susirinkome drabužius ir pabėgome į manąjį butą, kurį turėjau dar iki santuokos su Gintautu“, - neslėpė R. Pečiukonienė.
Mirė gatvėje
Velionis paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido vienišas iš tėvų paveldėtoje sodyboje Miškinių kaime.
54 metų vyras mirė staiga - šiemet pirmą darbo dieną po Velykų, balandžio mėnesį, negyvas jis buvo rastas nukritęs Lazdijų miesto centre ant šaligatvio. Oficiali mirties priežastis, pasak giminaičių, – ūmus širdies veiklos nepakankamumas.
„Tą dieną sesuo Gintautą iš Miškinių automobiliu pavežėjo į rajono centrą, mat jis turėjo registruotis Darbo biržoje. O po poros valandų mums paskambino, kad jis mirė“, - brolio mirties aplinkybes prisiminė dvasininkas J. Pečiukonis.
Laidotuvių išlaidomis rūpinosi artimiausi velionio Gintauto giminaičiai – sesuo Ona Milerienė ir brolis Juozas Pečiukonis.
„Davėme ir jai (R. Pečiukonienei – aut. past.) žinią. Atvažiavo tik antrą vakarą į šermenis, krepšelį su gėlėmis atvežė. O palydint į kapines net prie karsto nėjo – stovėjo prie kapinių tvoros“, - brolienės elgesį laidotuvėse prisiminė dekanas J. Pečiukonis.
Laidotuvėse – 23 kunigai
„Žinote, kiek šiais laikais kainuoja girtuoklio laidotuvės?“ – rodydama registruotu laišku gautą svainių O. Milerienės ir kun. J. Pečiukonio pretenziją padengti G. Pečiukonio laidotuvių išlaidas žurnalistės klausė našlė.
13 tūkst. 250 litų – tokios sumos iš našlės paprašė velionio brolis ir sesuo. Esą tiek atsiėjo laidotuvės, kapavietės sutvarkymas, gedulingų pietų ir ketvirtinių išlaidos.
Kučiūnų kaimo bendruomenės komiteto, kuriam priklauso ir Miškinių kaimo gyventojai, pirmininkas Pranciškus Kundrotas neslėpė, kad velionis Gintautas buvo palaidotas itin iškilmingai.
„Gal ir nepadoru taip sakyti, bet retas kuris katalikas šitaip palydimas Anapilin – G. Pečiukonio laidotuvėse dalyvavo net 23 kunigai. Kaimas tokios procesijos nebuvo matęs, nebent kai prieš metus mirė senoji Pečiukonienė, jų mama“, - prisiminė vietos bendruomenės vadovas.
Kučiūnuose esančios kavinės „Pas Elžbietą“, ruošusios maistą G. Pečiukonio laidotuvėms, savininkė Elžbieta Giedienė žurnalistei patvirtino, kad išlaidos velionio artimiesiems buvo nemažos. „Asmeniui pietūs kainuoja 25 litus. Ruošėme vakarienę, berods, šešiasdešimčiai asmenų, kitą dieną pietus – šimtui asmenų. Kaip kaime, tai labai didelis valgytojų skaičius, retose šermenyse tiek užsakoma“, - neslėpė verslininkė.
„Mūsų giminė plati, vien gedulingų pietų susirinko šimtas žmonių. Iš vakaro irgi valgėme gedulingą vakarienę. O kur dar karstas, rūbai, gėlės, kapavietės sutvarkymas. Dar buvo ketvirtinės. Reikės ir mirties metinių paminėjimą surengti. Galų gale tą kapavietę kažkam dar reikės bent dvidešimt metų prižiūrėti, o to niekas už ačiū irgi nedaro. Mes jai siūlėme gražiuoju, katalikiškai – pasirašom taikos sutartį, atsisakyk paveldėjimo, ir mes nereikalausim padengti laidotuvių išlaidų. Nesusitarsime krikščioniškai – išaiškins teismas“, - neslėpė kalbintas prelatas J. Pečiukonis.
Mažiau kalbi buvo jo sesuo O. Milerienė, kurios naudai R. Pečiukonienė esą turėtų atsisakyti paveldimo vyro turto.
„Mes siūlėme jai gražiuoju tartis. Nenori – nereikia. Niekas jos nieko nereikalauja perrašyti. Patirtas išlaidas iš josios išsireikalausime teisme, ten ir pateiksime išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Daugiau neturiu jums ką pasakyti šia tema“, - telefonu sakė velionio G. Pečiukonio sesuo.
Išlaidas vadina nepamatuotai didelėmis
Našle likusi R. Pečiukonienė sako, kad mirusio vyro giminaičių reikalaujamos padengti laidotuvių išlaidos – nepamatuotos, esą padoriai palaidoti galima ir už 5-7 tūkst. litų. Tiek sumokėti ji vyro giminaičiams gal ir sutiktų, jeigu galutiniame susitarime pasiturinčiai gyvenantys velionio giminaičiai nesutiktų dalintis laidotuvių išlaidomis su bedarbe našle.
„Paminklo statyti nereikėjo, nes Gintautas palaidotas tėvų kapavietėje – iškalė tik raides paminkliniame akmenyje ir keletą akmens plokščių padėjo. Šarvojimo salės nuoma kainuoja 50 litų, nes šarvojo Kučiūnų kaimo bendruomenės komiteto salėje, ten už paslaugas nustatytas toks mokestis. Aišku, kainavo karstas, rūbai, gedulingi pietūs, tačiau ar tiek? Gal ši suma tokia didelė, nes laidotuvėse dalyvavo 23 kunigai – jiems juk bet ko ant stalo pavalgyti ir išgerti nepadėsi“, – sakė našlė.
Vaidas Šalaševičius, Vilniaus teisinių paslaugų konsultacinės bendrovės „Justicija“ vadovas:
„Pagal LR Civilinio kodekso penktosios knygos nuostatas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinius santykius, paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą.
Palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos (palikėjo vaikai (įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties ) ar antros (palikėjo tėvai (įtėviai) bei vaikaičiai) eilės įpėdiniais, o jų nesant, sutuoktinis paveldi visą palikimą.
LR Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad mirusio asmens laidojimą organizuoja mirusio asmens sutuoktinis, pilnamečiai vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), o jeigu jų nėra, – kiti giminaičiai ar kiti veiksnūs asmenys, galintys organizuoti laidojimą, tais atvejais, kai miręs asmuo nėra paskyręs laidojančio asmens arba kurio paskirtas laidojantis asmuo dėl objektyvių priežasčių negali organizuoti laidojimo arba atsisako jį organizuoti.
Pažymėtina, kad laidojantis asmuo turi teisę LR Paramos mirties atveju įstatymo nustatyta tvarka gauti laidojimo pašalpą.“
