Priemonės krizei įveikti buvo paskelbtos kaip vienintelės teisingos, toli už diskusijų ir net elementaraus paaiškinimo ribų. Margos opozicijos kritika savo tikslo nepasiekė, nelaimėta nei viena interpeliacija ministrams.
Tylinčių profsąjungų ir visuomeninių organizacijų nebuvo ko ir baidytis, juolab, kad pastarosioms dažnai vadovavo kas nors iš valdančiosios koalicijos.
Pirmą kartą visiškai bejėgė atrodė žiniasklaida, kai prieš keliolika metų net menkas laikraštis užspausdavo į kampą bet kurį pareigūną.
Mokesčių reformos kritika nesulaukė jokio valdžios atsako ir nepadarė įtakos kitiems valdžios sprendimams. Politologai taip pat rašė lyg atsiprašinėdami, straipsnius adresuodami ne politikams, plačiai visuomenei, o savo kolegoms.
Valdžia tuo naudojosi, nustojo domėtis nuomonėmis ir užsiėmė savo pozicijų stiprinimu. Pirmiausia išplėtė politinės įtakos ribas. Su pagausėjusiais politinio pasitikėjimo pareigūnais išsiplėtė ir savų žmonių ratas.
Dešiniesiems tai visada buvo nemaža problema. Laimėjęs rinkimus ne visada reiškia, kad valdysi.
Dešinieji šiuo klausimu visada pavydėjo kairiesiems su žymiai gilesnėmis politinio įsitvirtinimo tradicijomis.
Dabartiniai konservatoriai ir krikščionys demokratai nusprendė sau nenaudingą tradiciją pakeisti. Politinė selekcija vyko ne vien savuose, bet ir artimuose dešiniųjų žemių plotuose. Ryškiausias pavyzdys – išpūsta „valstybininkų“ tema, kuri iš esmės reiškia konservatorių kovą prieš prezidentą V. Adamkų ir jo šalininkus.
Nors V. Adamkus save priskiria amerikietiškos tradicijos liberalams, lietuviškame politikos kontekste jis visada buvo siejamas su dešiniaisiais.
Tačiau konservatoriai jo niekada nelaikė „savu“.
Pasikeitus prezidentams, iškart buvo imtasi buvusio valstybės vadovo gretų retinimu valstybinėje tarnyboje, sugalvojant net pačius absurdiškiausius argumentus.
Šiai akcijai buvo pasitelkta net Prezidentė, kuri mielai priėmė ją parėmusios partijos žaidimo taisykles ir šalį apraizgiusio „klano“ atstovus surado net tolimose užsienio tarnybose.
Tos pačios prigimties yra ir FNTT „skandalas“.
Konservatorių parama visuomenininkams dėl dviejų atleistų pareigūnų kilo ne iš meilės gerai dirbantiems, bet dėl prevencijos, kai pasikeitus vyriausybei nebūtų atleidinėjami artimi dabartiniai valdžiai žmonės.
Nesnaudžiama ir kur kas rimtesnėse politinio gyvenimo sferose, kaip jau matome „Achemos“ istorijoje, užsitikrinant stambiojo verslo paramą.
Visuomenės įtaka šiuose politiniuose žaidimuose buvo ir yra menka ir ypač tokiuose klausimuose, kur reikalingos specifinės žinios, pavyzdžiui, dėl atominės elektrinės statybos.
Ką šiuo klausimu gali pasakyti kaimo žmogus, kurio gal vienintelis rūpestis, kad aukštos įtampos laidai nenukristų ant karvės ar arklio?
Energetikos ministerija geriau žino, ko iš tikrųjų reikia žmogui. Tarybiniais laikais teko girdėti partinio veikėjo posakį: keista, kai žmones vedi į laimę, o jie vis tiek priešinasi. Valdžia šiais laikais gali ne tik nepaisyti visuomenių organizacijų, bet, jeigu reikia, primesti savo požiūrį, žaisti su ja ir manipuliuoti informacija.
Kol buvo naudinga kritikuoti teismus ir teisėjus, valdžia Garliavos istorijos atžvilgiu laikėsi dvigubos politikos: tyliai palaikyti garsiąją teisėją ir nematyti tikros problemos.
Kai pasigirdo kritika Briuselio koridoriuose ir net abejonės, ar galės su šia neišrišta istorija Lietuva pirmininkauti ES, iškart buvo suorganizuota operacija.
Prieš keletą metų konservatoriai patys pradėjo VSD kritiką, kad tarnybos veikloje stokojama skaidrumo ir, svarbiausia, nėra tinkamos visuomeninės kontrolės. Žinome, kokia visuomeninė organizacija tą kritiką parėmė ir tebereiškia ją iki dabar.
Visuomenininkai kaltina VSD neteisėtu žurnalistų, ir ne vien jų, sekimu. Pastarosiomis dienomis pateiktos žvalgybos įstatymo pataisos. Jos pristatomos kaip žingsnis į priekį, ištaisantis praeities klaidas. Išties įstatyme yra daug gerų, anksčiau nebūtų, dalykų.
Tačiau ta dalis, dėl kurios pergyvena visuomenininkai kaip tik yra didelis žingsnis atgal, nes kontražvalgybos objektais tampa ekonominė, politinė ir visuomeninė sritys.
Praktinėje veikloje tai reiškia, kad motyvuojant sankcijos gavimą techninių priemonių taikymą nacionalinio saugumo interesu, nebereikės detalaus pagrindimo. Jeigu dabar teigiama, kad sankcijos teikiamos paskubomis, neįsigilinus, tai po pataisyto įstatymo jos bus pasirašomos dar greičiau. Tai ir yra prielaidos visuotiniam sekimui. Ne visuomenė kontroliuos, kaip žadėta, bet ji pati bus kontroliuojama.
Pagaliau sužlugo ir garsiai skelbta padidintos specialių tarnybų kontrolės idėja – dėl slapto paklausymo negautas nei vienas konkretus atsakymas.
Didžiojoje Britanijoje, MI 5 saugumo tarnybos atžvilgiu yra įsteigtas nepriklausomas saugumo tarnybos tribunolas, privalantis nagrinėti skundus tarnybos atžvilgiu. Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos įstatyme yra parašyta, kad bet kuris šalies pilietis gali kreiptis į Tribunolą „jeigu jis mano, kad tarnyba veikia prieš jį ar jo nuosavybę“ ir privalo gauti asmeniškai konkretų atsakymą.
Kasmet gaunama apytikriai trys šimtai paklausimų.
Lietuvoje nepasisekė dėl politinių nesutarimų tokios sistemos įkurti prieš dvylika metų, manau, kad to neįvyks ir tiek pat metų ateityje. Yra ir banali priežastis: baiminamasi, kad mūsų šalyje tiek pat paklausimų būtų gaunama kas savaitę.
Viename paskutinių priešrinkiminių manifestų teko skaityti pažadą – šūkį: grąžinti valdžią žmonėms.
Įdomu, kas ir kada ją iš žmonių atėmė? Kairieji, dešinieji, centristai? Manifesto autoriai, kada patys buvo valdžioje?
Problema – naujos valdžios daro beveik tą patį, ką ir buvusios. Pasikeitimai labai lėti. Nei apie vieną atkurtos Lietuvos valdžią negalima pasakyti, kad kuri nors padarė labai daug blogo, ar labai daug gero.
Skiriasi akcentai. A. Kubiliaus vyriausybė daug dėmesio skyrė krizei ir keliems energetiniams projektams.
Patys uždaviniai jau siūlo autoritarinio pobūdžio sprendimus.
Daugiau mažiau tuo keliu ir buvo einama, nors prieš rinkimus iš konservatorių tikėtasi kitokio vadovavimo valstybei stiliaus, kadangi nuo pat kūrimosi pradžios jie save kildino iš sąjūdžio, ne iš nomenklatūros. Deja, labai aiškiai matėsi ir stiprėja egoistiniai partiniai žaidimai.
Daug kas buvo teisinama sunkmečiu ir strateginiais uždaviniais.
Tai iš istorijos jau girdėta ir patirta.
Kol kas visuomenės balsui šioje sistemoje vietos nedaug. Ar jos padaugės kitais metais – neaišku.
