Bet jis kilo, nes konflikto tarp komunistų ir JAV remiamo Pietų Vietnamo režimo nepavyko išspręsti diplomatinėmis priemonėmis. Mat kartais, regis, tėra vienintelė galimybė – santykius išsiaiškinti jėga.
Bet ar tai – geriausias būdas?
Priklauso nuo situacijos. Mat galimas ir diplomatinis šaltasis karas, kai abi šalys nutraukia santykius ir viena kitai stengiasi neakivaizdžiai įgelti. Kada ir kam jis naudingas?
Taip elgiasi JAV su Iranu, kuris nuo perversmo 1979-aisiais su Vašingtonu veda pogrindinį karą – Iranas ginklais, finansais ir kitomis priemonėmis remia įvairias teroristines grupuotes, o JAV atsako panašiomis priemonėmis ir sankcijomis.
Nepaisant visų jau dešimtmetį kone kas kelis mėnesius pasikartojančių prognozių, kad JAV tuoj tuoj tikrai puls Iraną, realaus konflikto taip ir neišvydome. Mat toks konfliktas, skirtingai nei amsi sąmokslo teorijų mylėtojai, nė vienai konflikto pusei nėra naudingas.
Suduoti rimtą smūgį Iranui Vašingtonas gali, tačiau nei visiškai įveikti didelės šiitų šalies, nei juo labiau jos okupuoti, ypač po varginamų karinių kampanijų gerokai silpnesniuose Irake ir Afganistane, JAV galimybių neturi.
O prarasti abi pusės gali pernelyg daug. Ir taip trapiai prieš prezidento rinkimus įelektrintų Jungtinių Valstijų ekonomikai toks atviras konfliktas būtų smūgis į paširdžius. Vis dėlto Iraną valdančiam mulų režimui visai nesinori prarasti iš naftos dolerių sukauptų turtų ir galbūt gyvybės pasipylus bombų krušai.
Tokia padėtis priverčia abi priešininkes kariauti kibernetinį, propagandinį karą, bet atgraso veltis į atvirą kovą.
„Dalyvausime tik neišvengiamuose karuose”, – neseniai pareiškė JAV prezidentas B. Obama. Taigi tik tuose, kai nebėra kitos išeities, pavyzdžiui, jei kuri šalis, nereaguodama į jokius perspėjimus, kėsinasi į strateginius JAV interesus nebijodama Vašingtono karinės galios.
Taip elgiasi tik savo didybe patikėję maniakai arba bepročiai. Arba abu kartu, kaip elgėsi Irako diktatorius S. Husseinas ir Libijos lyderis M. Gaddafi – vieną JAV nuvertė tiesiogiai, o kitą padėjo sunaikinti.
Aišku, atsiranda tokių, kurie ima spiegti apie „pasaulio policininką”. Dažniausiai iš pavydo ir savo impotencijos.
Ironiška, jog tie patys laimingi aiškina, kad Sirija esą gerai padarė nesenai numušusi Turkijos naikintuvą. Tokiems tenka trumpai priminti tarptautinę teisę ir praktiką, mat jie gina karo šalininkus.
Turkų naikintuvas, beje, žvalgybinis, birželio 22-ąją skrido palei Sirijos sieną. Turkai ir patys neslepia – žvalgė, kas vyksta pilietinio karo apimtoje Sirijoje, kurios sukilėliai prieglobstį randa ne kur kitur, o būtent pačioje Turkijoje. Čia jie apginkluojami ir apmokomi.
Tačiau bežvalgydamas Turkijos orlaivis kirto sieną – tai Ankara irgi pripažįsta. Sirų priešlėktuvinė gynyba senutėlį „RF-4E Phantom” – tokiais kadaise sovietų okupuotą Lietuvą nuo Baltijos jūros žvalgė JAV ir Vakarų Vokietija – numušė.
Regis, viskas teisinga, ar ne? Pažeidė oro erdvę – pykšt, ir nėra pažeidėjo. Realybėje, jei taip šalys elgtųsi visada, seniai būtų kilęs trečiasis pasaulinis karas.
Daugelio valstybių oro erdvė yra stebima visuomet ir pažeidžiama išties neretai – tokių incidentų ypač daug pasitaikydavo šaltojo karo laikais. Siekiant išvengti incidentų tarp branduolinius ginklus turinčių valstybių, buvo ištobulinta visa sistema, kaip elgtis tokiais atvejais.
Pirmiausia pažeidėją aptinka radarai, su juo mėginama susisiekti iš žemės, pakyla naikintuvai, kurių pilotai turi savo akimis identifikuoti ir perspėti pažeidėją. Ir tik šiam nepaklusus jis gali būti numušamas. Tokiu pat principu veikia NATO oro policija virš Baltijos valstybių.
O štai sirai jokių perspėjimų nedavė – pykšt, ir tiek. Tarptautinėje praktikoje tai gali būti vadinama dingstimi karui. Bet ar šiuo atveju karas neišvengiamas?
Turkija, NATO narė, padarė viską, kad konfliktas iš žodžių mūšio nevirstų tikru, – pasmerkė Damaską, užsitikrino Aljanso paramą.
Viena vertus, Ankara, reikia pripažinti, žaidžia dvigubą žaidimą, mat turkai patys remia sirų sukilėlius, kuriems nebėra kur trauktis prieš brutalų B. al-Assado režimą. Be to, Turkija pati ne tik dažnai pažeidžia Irako oro erdvę, bet ir bombarduoja kurdų objektus Irake.
Todėl atrodo, kad Rusijos itin saugomam Sirijos režimui neišvengiamas karas su NATO narėmis negresia. Kaip ir Irano atveju nenorima eskaluoti konflikto, kai neaiškus jo rezultatas. JAV jau pasimokė Irake, NATO – Libijoje, kur dėl valdžios pešasi ginkluotos gentys, buriasi islamistai ir į šiaurę plaukia pabėgėlių minios.
Juolab kad daugelis prieš B. al-Assadą kovojančių sirų patys nekenčia Vakarų, o Sirija turi vienas didžiausių cheminio ir biologinio ginklo atsargų pasaulyje. Kas bus, jei jis pateks ekstremistams į rankas?
Vis dėlto ironiška tai, kad, nesant galimybių įsikišti ir išspręsti konfliktą, jis, kurstomas abiejų pusių, truks, regis, dar ilgai.
Tad neišvengiamu tapusio Sirijos pilietinio karo aukomis taps sirų dauguma – niekuo dėti civiliai. O mes Vakaruose džiaugsimės išvengę karo.
