Kolega apžvalgininkas K. Girnius neseniai itin taikliai pažymėjo, kad kone svarbiausia medžiaga vertinant D. Grybauskaitės užsienio politiką tapo jos vizitai. Iš to, kur prezidentė nutaria vykti, o kur – ne, dažniausiai tenka daryti išvadas ir apie visos šalies diplomatijos kursą.
Būtų galima dar kartą vardyti gausybę ypač prieštaringos reakcijos sulaukusių momentinių D. Grybauskaitės užsienio politikos sprendimų, tačiau ar mes iš tiesų galime pagrįstai diskutuoti dėl visos jos užsienio politikos?
Štai tikriausiai nedaug kas ginčytųsi, kad daugiausia akibrokštų iš D. Grybauskaitės sulaukė Jungtinės Amerikos Valstijos, kurias iki dabartinės prezidentės valdymo pradžios buvo įprasta vadinti svarbiausia strategine Lietuvos partnere.
Tačiau ar iš esmės pasikeitė Lietuvos politika JAV atžvilgiu?
Pati D. Grybauskaitė nuolat kartoja besidžiaugianti vis stiprėjančiais santykiais su Vašingtonu. Ir net jei nekreipsime dėmesio į šią retoriką, tvirtai kalbėti apie esminius užsienio politikos pokyčius šioje srityje lyg ir negalime.
Kita vertus, aiškumo dėl to, ar Lietuva ir toliau laiko Vašingtoną svarbiausiu strateginiu savo saugumo garantu, todėl ketina visomis išgalėmis siekti išlaikyti kuo didesnį JAV vaidmenį Europoje, taip pat nėra.
Neaiški ir D. Grybauskaitės vizija pačios Europos ateities atžvilgiu. Kol kas Lietuva lyg ir remia visas dabartines euro zonos valstybių iniciatyvas, lemsiančias dar glaudesnę ne tiktai finansinę, bet ir politinę ES integraciją.
Bet neteko girdėti, jog D. Grybauskaitė būtų prieštaravusi ne kartą deklaruotai pozicijai, kad Lietuva griežtai priešinsis mokesčių harmonizavimui Europos Sąjungoje.
O kokia būtų pozicija dėl to, kad NATO pakeistų kokia nors reali ES karinė sąjunga? Juk per krizę septynmyliais žingsniais nušuoliavus dar glaudesnės finansinės ir bankų sąjungos keliu, sunku abejoti, kad vėliau natūraliai ateis eilė kitiems sprendimams. Tikriausiai bus atgaivintos ir idėjos, kad savo saugumą ES turėtų garantuoti pati.
Visa tai – strateginiai Lietuvos ateities klausimai, todėl aiški svarbiausių šalies politinių vairininkų vizija gyvybiškai svarbi.
Tačiau grįžkime prie D. Grybauskaitės bent jau viešai deklaruotos užsienio politikos. Vienas garsiausiai skelbtų prezidentės tikslų buvo sustiprinti bendradarbiavimą su svarbiausiais ES sprendimų priėmėjais.
Ar prabėgus trejiems kadencijos metams matome kokių nors esminių permainų? Regis, nėra ne tik jų. Nematyti ir kokio nors išskirtinesnio Lietuvos aktyvumo šia linkme. Ir net panaši retorika visai nutilo. Tad kokia gi dabar tikroji politika? Beje, kone tą patį būtų galima pasakyti apie bendradarbiavimo su Šiaurės šalimis stiprinimą.
Nedaug aiškiau ir dėl santykių su Rytų kaimynais. Kadencijos pradžioje D.Grybauskaitė akivaizdžiai bandė aktyvinti ar net keisti santykius su Rusija ir Baltarusija. Nors tai tuomet sulaukė nemažai prieštaringos reakcijos, bent jau buvo galima kalbėti apie aiškią politiką ir ginčytis, ar ji efektyvi ir naudinga Lietuvai.
Bet kaip apibūdinti dabartinę Lietuvos poziciją šių šalių atžvilgiu? Užsitęsęs laukimas? Geriausia nieko nedaryti? Aiškumo šioje srityje irgi nėra.
Gerokai pašliję santykiai su Lenkija – tikrai ne vien Lietuvos kaltė. Ir šiandieninė D. Grybauskaitės nuostata šiuo klausimu bene aiškiausia – prezidentė prabilo apie būtinybę padaryti pauzę. Tačiau ilgalaikė vizija ir vėl neaiški.
Ar Lietuva vis dar nori matyti Lenkiją kaip strateginę savo partnerę? Juk nuo atsakymo į šį klausimą turėtų priklausyti ir ilgalaikės politikos formavimas. Tačiau vietoj aiškumo – ir vėl migla.
Gal trečiųjų kadencijos metinių sukaktis būtų gera proga prezidentei visą šią miglą viešai išsklaidyti?
