Karčią pavydo piliulę kramčiau, skaitydamas interviu su verslininku Benu Gudeliu, kur jis, nevyniodamas žodžių į šilkinį popierių, išaiškino tai, ką daugelis dirbančių, uždirbančių ir sukuriančių didžiąją šalies turto dalį, paprastai murma sau panosėje.
Varguoliai išlepinti jiems pataikaujančios valdžios, skuba reikalauti daugiau švenčių, poilsio dienų, kavos pertraukėlių ir kuo didesnio atlyginimo. Visi kaukia, kad darbų nėra, bet dirbti nenori, nes siūlomi darbai per prasti, per menkai apmokami, ir visi darbdaviai yra gobšūs, buki kailių lupikai, kurie kažin ko nori iš dirbančių žmonių.
Visuomenė ir žiniasklaida šlovina skurdą, nesėkmes ir žavisi tinginiais arba tais, kas kuo ašaringiau papasakos širdį veriančią ligos, prarasto darbo ir sudegusio namo istoriją.
Pavydėjau ne patį interviu skaitydamas (savaime suprantama, mano straipsniuose visa tai išaiškinta žymiai įtaigiau – galbūt todėl, kad aš labai ilgai gyvenau užsienyje ir išmokau puikiai rašyti, esu praktiškai gyvasis klasikas), o vartydamas šimtus skaitytojų komentarų. Turiu nukelti kepurę prieš tą įsiūtį, kurį pažadino B. Gudelio žodžiai: apie mane tokių bjaurasčių skaitytojai jau seniai nerašė.
Sujudinti dumblo purslai rodo, kad pataikyta tiesiai ten, kur labiausiai reikėjo: nuolat besiskundžiantieji pasąmonėje žino, kad jiems pasakė nemalonią tiesą (tiesą, kad bėda yra juose pačiuose, ir daugiau niekur), tačiau, žinoma, pirmoji reakcija suvokiant problemą yra neigimas. Jie to tiesiogiai nepripažins.
Neigimas gali būti labai karingai reiškiamas: paklauskit blogai išauklėto vaiko, kuriam skauda dantį, ar jis nori, kad jam gydytojas gręžtų, tai gali ir įspirti. Priklausomybės ligomis sergantys irgi dažniausiai iš pradžių neigia, kad turi problemą: „galiu sustoti gėręs, kada tik panorėsiu“.
Ir tuomet aš supratau, kur didžiausia klaida, kovojant su runkelybe ir su varguolių šlovinimu (o kad su šiom piktžaizdėm reikia kovoti, niekas nesiginčys). Mes esame pratę prie to, kad nevykėlius reikia švelniai guosti, aiškinti, įtikinti, ir jokiu būdu neužgauti jausmų. Tiesti ranką, o jei spjauna atgal, nusivalyti ir vėl tiesti – kantriai, kaip su ligoniu.
Mes manome, kad tai pažangus, humaniškas ir krikščioniškas požiūris, o iš tiesų mes taip kenkiame žmonėms, nes vergo ir aukos kompleksas nėra išgydomas švelniomis priemonėmis, palaipsniui. Įrodymas – kaip ant delno. Jūs patys jį patys dažnai linksniuojate. Tai – bedarbio, išvykusio iš Lietuvos į užsienį ir kaipmat susiradusio darbą, pavyzdys.
Jūs linkę manyti (ir pats buvęs bedarbis taip sako), kad taip būna todėl, kad Vakaruose gera valdžia ir humaniški darbdaviai. Jūs klystate. Taip yra dėl kitų priežasčių.
Kai lietuvis išvyksta iš Lietuvos į Airiją, JAV ar Norvegiją, jis padaro tai, ką namie jam niekaip nepavyksta pasidaryti.
Išlipęs užsienio oro uoste, jis tuojau pasidaro atsakingas už savo gyvenimą ir savo likimą. Juk nepradėsi kaltinti vyriausybės Londone ar Dubline, kad nesirūpina Kęstu iš Kupiškio, kuris dar net nepradėjo toje šalyje nei mokesčių mokėti, nei parlamento narius rinko. Reiškia, viskas priklauso tik nuo paties Kęsto, ir jis negali sau leisti nesėkmės, nes antraip grįš namo kaip nevykėlis ir tegalės kaltinti tik save. Lietuvą galima išvadinti „durnių laivu“, o viso pasaulio juk taip nepavadinsi, nebent pripažintum, kad esi tarptautinės klasės nevykėlis, kuriam visur blogai.
Lietuvoje dėl socialinės paramos duknų ir pagalvių, kurias jau pripūtė ir iškedeno viena vyriausybė po kitos, tas pats šalies gyventojas neturi tokios baimės ir tokio aiškaus ir griežto pasirinkimo. Negali prisiversti dirbti – nedirbk, kaip nors galėsi stumti tą savo gyvenimą. Juk galėsi apkaltinti šalį ir verslininkus, o kudakuojantis Vakarų minkštakūniškumo jau persisunkęs humanitarinis elitas tau pritars ir pagailės.
Toks požiūris skiepijamas nuo vaikystės. Pats posakis: „jaunimui sunku susirasti darbą“ yra ydingas, nes suprantamas taip, esą jaunimas viską daro teisingai, o aplinka kalta. Tai absurdas. Kai žmogus žiemą išeina netinkamai apsirengęs ir sušąla, jis juk nekaltina orų, kad jie buvo nepakankamai švelnūs tam paltui, kurį nelaimėlis apsivilko.
Visi sakys – pats kaltas, reikėjo į termometrą žiūrėti. Kodėl taip sunku apsukti posakį apie jaunimą šitaip: „jaunimas tinkamai nepasiruošia tiems darbams, kurie yra reikalingi, paklausūs ir gerai apmokami“. Tai perkeltų atsakomybę ant asmens pečių, ir viskas iškart būtų aiškiau.
Tokie tekstai, kaip B. Gudelio interviu, yra labai neskanūs, kartūs, bet labai reikalingi vaistai.
Todėl, kad varguolis - tai ne likimas, o pasirinkimas. Kuo aršiau žmogus šaukia, kad jis pats nieko negali padaryti, kad problema – kitur, tuo didesnės dozės vaistų jam reikia.
Niekas nesako, kad vaistai bus priimti dėkingai. Nieko panašaus. Kelias dar ilgas: nevykėlių ir tinginių šlovinimas tęsiasi.
Intelektualų akyse – ir, keisčiausia, tai galioja visose amžiaus grupėse, jaunimas ne išimtis – žavėtis reikia ne verslininkais, sukuriančiais daug darbo vietų ir mokančiais milijoninius pajamų, pelno, pridėtinės vertės mokesčius ir akcizus.
Idealas yra kitas: koks nors apnūdęs „mažas, mielas, šeimos restoranėlis“, kuris net darbo laiko laikytis nesugeba – tai kas nors serga, tai tingi, tai atostogauja, tai vaikus gimdo. Čia jau tikras idealas tiems, kas nemoka skaičiuoti ir nesupranta, kaip veikia ekonomika, kaip kuriamas pelnas ir iš kur surenkamos pajamos į biudžetą.
Meniškų polinkių klientai ploja katučių ir krykštauja: žiū, va toks ir turi būti verslas, niekas nevergauja ir nesidrasko, dirba kada nori, miega iki pietų. Dar pridurs: Graikija, Ispanija, ir Italija pilnos tokių restoranėlių ir kavinukių. Paprastas žvilgsnis į tai, kur dabar yra tų šalių ekonomikos, meniškiems intelektualams nėra prieinamas: pamatyti ryšio tarp tinginystės ir bankroto, tarp snūduriavimo ir nuostolingos veiklos jie nesugeba.
Pelnas jiems visuomet amoralus, verslumas – įtartinas, sėkmė – nesąžiningo privalumo įrodymas.
Kadangi pelnas, verslumas ir sėkmė yra tiesiogiai susiję su pastangomis ir noru pirmauti, tai ir šie dalykai yra pasmerkiami.
Taip yra todėl, kad juos pačius, tuos intelektualus, kurių balsas aidi garsiausiai, kalbant apie vertybes, nuo vaikystės juos pačius auklėjo ne ta literatūra: ne sena angliška istorija apie tris paršiukus, kur laimėjo tas, kas pastatė tvirčiausią namą, o kenksmingos rusų pasakos apie didžiausią tinginį arba kvailį, kuris gyvenime randa sėkmę ir turtus, gulėdamas ant krosnies.
Štai kodėl nemalonūs verslininko žodžiai, primenantys, kad varguolis – ne išdidžiai skambantis taurumo sinonimas, šiandien reikalingi, kaip niekada.
