- Prisiminkite, kokia buvo mokykla tais laikais, kai jums pačiam teko sėdėti jos suole?
- Sovietmečiu mokykla buvo tvirtesnė kaip institucija. Ji buvo savotiškas autoritetas. Mokykla vaidino ryškesnį vaidmenį, o mokytojo vaidmuo buvo kur stipresnis nei šis, kurį tenka stebėti šiandien.
Šiais laikais situacija yra priešinga. Sureikšminę mokinius, mokytojus nustūmėme į antrąjį planą. Mokytojas buvo paliktas švietimo reformos paraštėje, o jo vaidmuo yra subanalintas. Jis tapo viso labo informacijos pateikėju, paslaugų tiekėju.
Mano laikais mokiniai negalėjo sau leisti to, kas šiandien atrodo normalu. Ribos tarp mokinio ir mokytojo elgesio ir pakantumo normų buvo ryškesnės. Ir mokytojas, ir pati sistema galėjo tave greitai pastatyti į vietą.
Turtingesnė, platesnė buvo ir švietimo programa. O štai šiais laikais mokiniai mokosi mažiau disciplinų. Tarkim, šiuolaikiniai mokiniai mokosi tik vienos užsienio kalbos, tuo tarpu anais laikais teko lavinti net trijų užsienio kalbų įgūdžius.
Faktas, kad mokykla buvo stipresnė žiniomis, bet jai trūko atviresnio dialogo apie socialines realijas. Komunistine ideologija stabdė minties raidą. Dabar viskas atvirkščiai – laisvės daugiau, bet žinių mažiau.
- Atgauta laisvė švietimo sistemai palanki nebuvo?
- Laisvę reikia saugoti ir puoselėti, bet laisvė be atsakomybės praranda savo esmę. Laisvė mokslo įstaigose privedė prie kraštutiniškumų, kai nei mokiniai, nei mokytojai nebežino, kaip turėtų save pozicionuoti.
Labai liūdna pripažinti, kad ugdymo kokybės pasiekti nepavyksta, o mokykla netapo vieta, kurioje yra formuojamas tvirtas vertybinis stuburas. Štai britai vėl iškėlė drausmės mokykloje klausimą, mat mokykla be drausmės negali būti rimta institucija. Matyt, laisvė reikia dozuoti saikingai.
- O kaip jūs vertinate šiuolaikinių technologijų integraciją į švietimo sistemą? Kokį vaidmenį jos atlieka – pagalbininko, o gal kaip tik atvirkščiai – smegenų teršėjo?
- Šiuolaikinės technologijos kaip koks virusas trina smegenis. Jaunimas apsimeta viską žinantis, bet iš tiesų jie išmano tik tai, kaip surasti jiems būtinos informacijos. Daugelis nesugeba žongliruoti elementariais faktais. O ir poreikis žinoti daugiau kažkur išnyko. Nenorėčiau kalbėti apibendrinimais, tačiau tendencija akivaizdi – smalsumas nėra šiuolaikinių moksleivių bruožas.
Jei per pokalbį ar pamoką iškyla klausimas, kur yra Turkmėnija arba kiek šalių priklauso ES, o tau reikia tikrintis internete, tai yra problema. Žinios ir išsilavinimas turėtų būti gyvenimo būdas, o ne našta.
- Kita vertus, šiuolaikinės technologijos – ne vien baubas. Dėl jų spartėja mokymosi procesas, atsiranda galimybė informaciją kaupti, ją vertinti, interpretuoti. Galiausiai kompiuteris moksleiviui tapo jo žinių ir savotiškų pasiekimų kaupyklė.
- Technologijos vystosi greičiau, nei spėjame susivokti. Naujovių nespėja sekti net užkietėję jų gerbėjai. O ką jau kalbėti apie paprastą, kasdienius savo poreikius tenkinantį vartotoją.
Mums trūksta sugebėjimo įvertinti tam tikrus reiškinius. Ir net – turėti apie juos savo nuomonę. Nemąstydami plaukiame srove, tačiau technologijas naudojame neapsvarstę, kokia yra mums jų teikiama nauda ir kokios gali būti jų pasekmės.
Kita vertus, šiuolaikinės technologijos kelią į švietimo sistemą skinasi sunkiai. Daugelis mokytojų naudoja išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių kontekste gan primityviai atrodančią „Power Point“ programą. Šiam reiškiniui apibūdinti naudoju „powerpointizmo“ sąvoką. Mano akimis, tai – ėjimas lengvesniu keliu. Pačiai programai ir jos siūlomoms galimybėms kritikos neturiu, bet man nerimą kelia tai, kad ji tampa esminiu mokymo įrankiu.
Man, kaip pedagogui, nerimą kelia šiuolaikinių technologijų naudojimo paviršutiniškumas. Kreida negali būti numesta į šalį kaip archajiško laikmečio liekana.
Šiuolaikinius jaunuolius vadinu „click“ karta, kuri nesugeba susikaupti ilgesniam veiksmui. Žmogus neberašo, o įsijungęs kompiuterį jis atlieka tą patį monotonišką judesį – „klikina“. Spaudyti mygtukus galėtų ir močiutė, ir jos anūkas – tereikia žmogui paaiškinti, kaip tai veikia. Daug sudėtingiau yra mokėti tvarkingai rašyti ranka.
- Ugdymo specialistų akimis, šiuolaikiniai jaunuoliai yra kitokie – judrūs, gabūs, ryškūs, nenustygstantys vietoje, smalsūs. Tai - laisvai augančių, mąstančių ir kuriančių lyderių karta. Kokie esminiai skirtumai apibūdintų šiuolaikinę ir, tarkim, jūsų kartą?
- Žmogus yra konstanta. Koks jis buvo prieš 2000 metų, toks jis yra ir dabar. Žmogus kaip individas netobulėja. Tobulėja tik aplinka, o esame linkę galvoti, kad tobulėjame mes patys. Esame greiti prisiimti sau nuopelnus.
- Šiuolaikinė švietimo sistema neretai yra kaltinama neefektyvumu, milžiniškais krūviais ir galiausiai – sunkiai apčiuopiama nauda. Tėvai skundžiasi, kad iš jų vaikų norima padaryti automatines „kalimo“ mašinas, į kurias galima grūsti bet ką ir bet kada, o moksleiviai tikina patiriantys didžiulį spaudimą. Nejaugi mokytis šiais laikais tapo taip sunku?
- O gal problemos esmė yra patys mokiniai, o ne sistema, egzaminai ar švietimo programa? Pamirškime žodį „sunku“! Sunku yra tiems, kurie nesistengia. Sunku tiems, kas neturi gabumų. Viskas nėra taip sudėtinga. Anaiptol. Ir vertinti turėtume ne detales, o visumą. Jei moksleiviui mokytis bus įdomu, jis akimirksniu pamirš visus sunkumus. Be to, švietimo sistemos užduotis – lavinti intelektą, o ne jį naikinti.
Drąsiai ir garsiai skundžiasi tie, kurie mokydamiesi patiria sunkumų. Pakalbinkite tą, kuris prie knygų sąžiningai sėdi kasdien ir išsilavinimą priima ne kaip primestą naštą, o siekiamybę. Vargu ar toks jaunuolis mokymąsi apibūdins kaip vargų maratoną.
Švietimo sistema iš vyresnių klasių jaunimo atėmė bendrąjį išsilavinimą. Šie moksleiviai mokosi tik kelias disciplinas, ir tai gana paviršutiniškai. Jokių gelmių čia beveik nėra.
O štai reikalavimai kuria įtampą. Mokykloje viskas būna gerai iki tos akimirkos, kai tenka pradėti mokytis. O štai mokymasis – pakankamai nelengvas darbas. O kai kam – net nepakeliamas. - O gal dėl visko kaltas požiūris, kad prasti mokymosi rezultatai gali apriboti ateities perspektyvų ratą? Įsišaknijęs požiūris į sėkmę lemiančius aukštus rezultatus tuos pačius mokinius skaido į dvi stovyklas – vieni, gabesni, savo ateitį piešia šviesiomis spalvomis, o tie, kurių rezultatai nežiba, tampa nevykėliais.
- Gaila, bet jaunimo motyvaciją vis labiau lemia materialūs troškimai. O pastarieji įgyvendinami gerai baigus mokyklą, įgijus aukštąjį išsilavinimą, apsirūpinus materialiais turtais. Mokymosi rezultatai tapo savotišku būsimos gerovės sinonimu.
O štai realybėje viskas kiek slidžiau - aukštąsias mokyklas baigę žmonės neretai neranda sau vietos darbo rinkoje. Turi aukštojo mokslo diplomą, bet nežinai, kaip galėtum jį panaudoti. O ir diplomas neteko savo simbolinės reikšmės, mat jį turėti gali bet kas. Net vidurinės mokyklos programą įveikia ne kiekvienas. O ką jau kalbėti apie aukštąjį išsilavinimą.
- Kasdien bendraujate su gabiais, motyvuotais, tikslo siekiančiais jaunuoliais. Vilniaus licėjus yra savotiška talentų kalvė. Kas, jūsų nuomone, yra varomoji jų jėga – idealai ar vis dėlto noras gyventi geriau?
- Mokiniai čia motyvuoja vieni kitus. Savaime atsiranda ir savivertės jausmas – jei čia mokaisi, reiškia, esi pakankamai sėkmingas ir gabus. Be to, motyvuoti mokiniai motyvuoja pačius mokytojus. Galbūt tai ir yra mūsų sėkmės formulė.
- Tikriausiai nemažai jūsų užaugintų abiturientų studijuoti ruošiasi užsienyje. Ar nėra skaudu atsisveikinti su daug žadančiu, kritiškai mąstyti sugebančiu jaunimu?
- Gausiau licėjaus abiturientai į užsienį pradėjo važiuoti nuo 2004 metais. Tąsyk iki 40 proc. licėjaus abiturientų išvykdavo studijuoti į svetur. Kodėl tiek daug išvyksta, gal galima būtų paaiškinti tuo, kad pasaulyje yra daug gerų universitetų ir jie nori kuo daugiau išbandyti gyvenime, realizuoti save kitoje terpėje. Kita priežastis – savotiška Lietuvoje egzistuojanti savinieka. Ji suformavo stereotipą, kad Lietuvoje tos studijos prastos.
Tiesa, neseniai pastebėjau kitokią tendenciją – daugelis mokinių bakalauro studijas nori baigti Lietuvoje, o štai magistro laipsnį ruošiasi apsiginti užsienyje.
Mano galva, jaunimą užsienin gena neaprėpiamos galimybės. Pastarosios ir yra mūsų laikmečio ypatybė. Skirtingai nei sovietmečiu, šiais laikais gabus, siekių ir ambicijų turintis žmogus suras terpę, kurioje galės save realizuoti.
