Kita vertus, didelė Lietuvos užribyje atsidūrusi bendruomenė yra įsitikinusi ir tikina: gyventi net ir labai toli nuo Lietuvos – nereiškia, kad ja nesidomima ir kad ji neveikia išeivijos mentaliteto.
Daugybė Amerikos lietuvių pabunda, skambant kokiai nors iš Lietuvos tiesiogiai transliuojamai laidai. Šimtai mažų ir jaunų žmogelių visame pasaulyje bent jau šeštadieniais traukia į lietuviškas mokyklėles. Daugybė tautiečių Airijoje, Anglijoje, Norvegijoje artimiausiose maisto parduotuvėlėse graibsto ne tik lietuvių vietoje kuriamus sienlaikraščių tipo leidinukus, bet ir įvairiais būdais iš tėvynės atgabenamus dienraščius, savaitraščius, žurnalus.
Ir ką gi jie ten randa? Kaip jiems atrodo ir ką jie galvoja apie gimtąją žiniasklaidą? Nesiimu vertinti globaliai. Nesu jokia ekspertė. Esu paprasta skaitytoja, tiesa, šiokia tokia grožinės literatūros darbininkė, retsykiais savo, emigrantės, įspūdžiais pasidalinanti su internetiniais dienraščiais Lietuvoje.
Nežinau kaip kitiems, man atrodo, kad Lietuvos užsienio ir vidaus politikos, ekonomikos, visuomeninio gyvenimo temos yra aprašomos, apžvelgiamos ir analizuojamos, komentuojamos gana išsamiai ir profesionaliai. Tiek popierinės, tiek virtualios nuomonių skiltys, pasitelkiant aukščiausio lygio politologus, įvairių sričių šviesiausius protus, yra įdomios, intriguojančios ir akivaizdžiai susilaukia didžiulio komentatorių „iš liaudies“ dėmesio. Kas gi pultų komentuoti to, kas neaktualu, neįdomu ir neįskelia kibirkšties?
Nuomonių įvairovė tikrai netrukdo, o žinoti, kurį laikraštį kokia partija ar koks verslas valdo, nei aš, nei gausybė mano pažįstamų, nematome didelio poreikio. Pagaliau, kas nuo to keistųsi? Kiekvieno mūsų gyvenimui kas nors daro įtaką. Bet kiekvienas turime savo protą ir galime rinktis.
Tiesa, pastaraisiais metais lietuviškojoje interneto erdvėje pasigendu tokių autorių kaip Leonidas Donskis, Rolandas Rastauskas, Arvydas Juozaitis. Viešojoje erdvėje visai arba beveik nesimato pasaulinio masto „nutekėjusių“ lietuviškų protų: Tomo Venclovos, Sauliaus Kondroto, jauno, talentingo analitiko Arnoldo Pranskevičiaus.
Turiu pagrįstų įtarimų, kad juos iš tos erdvės išgujo arba išgąsdino tie patys mielieji mūsų komentatoriai. Žurnalistams nėra kur dėtis, jie užsiaugina storą odą ir gyvena toliau. Intelektualai negali būti storaodžiai.
Kas stebina ir piktina? Kultūros ir meno sklaidos degradavimas, ignoravimas, atsainus požiūris. Ir nėra ką kaltinti. Milžinišką politinį, socialinį ir ekonominį stresą patyrusi ir vis tebepatirianti valstybė visko tiesiog neaprėpia.
Žinoma, gaila, kad neaprėpia jau daugiau kaip dvidešimt metų. Ir daugiau nei dvidešimt metų tiek už visuomenės gyvenimo, tiek už žiniasklaidos borto tebėra toks gyvybiškai svarbus dalykas kaip kultūra. Tačiau kokį šimtą metų gyvavus tik paraštėse, juk galima ir dar šimtą metų panašiai gyvuoti...
Kultūros ir meno laimei, greta oficialiosios žiniasklaidos bei kritikos dabar yra internetas – tarsi didžiulė antrinė informacijos erdvė, tarsi koks dalykinio kostiumo pamušalas, kurį irgi galima tyrinėti. Gaila, kad spauda, pati to nesuvokdama, šioje srityje velkasi iš paskos.
Socialinis gyvenimas – dramatiškos gyvenimo apraiškos ir situacijos, probleminė ir įvairialypė buities, šeiminė, sveikatos ir socialinės apsaugos terpė, neįtikėtinos emigracijos patirtys... Nejaugi visa tai tinka tik Pramogų ir Laisvalaikio rubrikoms? Daugumoje visų rūšių žiniasklaidos priemonių yra kaip tik taip. Ar reikia tuomet stebėtis vis lengvabūdiškesniu jaunų žmonių požiūriu į gyvenimą, kuris, pasirodo, tėra dažniausiai skandalingai pateikiama komercinė pramoga.
Kai buvau paauglė, man patiko „Panelė“. Esu dėkinga jai už tai, kad nepadarė iš manęs glamūrinių žurnalų gerbėjos. Nors yra Lietuvoje keletas pastarųjų pakankamai kokybiškų, skoningų ir estetiškų. Tik jiems paprasčiausiai neturiu laiko.
Nepriklausau ir pigiųjų „Žmonių“ gerbėjų kategorijai, bet mane žavi mano močiutės prieraišumas palyginti nebrangiems šios rūšies spaudiniams. Bent jau turi apie ką pasišnekėti su draugėmis ir pirmuosius žodžius tariančiais anūkais. Liūdina faktas, kad kitose šalyse pensininkai turi ne tik geresnį senatvės aprūpinimą, bet ir kur kas prasmingesnių laisvalaikio užsiėmimų.
Jokiame net „pigiausiame“ internetiniame užsienio dienraštyje nerasi tokių atvirų ir itin atvirai iliustruojamų sekso pamokų ir tiek rimtu veidu pateikiamų bulvarinių niekalų bei banalybių kaip visa tai tapo įprasta skaitomiausioje lietuviškoje žiniasklaidoje.
Ką nors komentuoti šiame „kosmose“ – ir beviltiška, ir beprasmiška. Nuostabu, kad jame tarsi kokie šilumoje ir saldybėje besidauginantys tranai dirba profesionalūs žurnalistai. Dargi vis jaunesni. O gal dėl to kaltas nedarbas ir tarp vis masiškiau „gaminamų“ visų rūšių medijų specialistų?
Kad ir kaip ten būtų, Lietuvos žiniasklaida buvo, yra ir bus. Klausimėlis dar gyvenantiems gimtinėje, išeiviams, priešams, gerbėjams ir šiaip neabejingiems: kokia ir kiek ilgai?
