Pusketvirtų metų niekam neužkliuvo talkininkai, vasaromis plušantys stambiųjų žemdirbių ūkiuose.
Užtat dabar jų socialinėmis garantijomis (kartu – ir biudžeto pajamomis) puolė rūpintis net du ministrai – D. Jankauskas ir K. Starkevičius.
Abiejų idėjos – įtartinai panašios. Pasirodo, sudaryti darbo sutartis su talkose dalyvaujančiais kaimynais yra pernelyg sunku, todėl reikia dar neregėtos naujovės – darbo čekių.
Ūkininkas užrašys, kiek valandų koks nors bičiulis lenkė nugarą jo laukuose, kiek jam sumokėta, perves ketvirtadalį šios sumos valstybei, ir esą visi bus patenkinti. Taip bent mano ministrai, kurių nuomonės skiriasi tik dėl didžiausio atlyginimo talkininkams.
D. Jankauskui tokį naivumą dar galima atleisti. Juolab žmogus ir pats prisipažįsta nelabai tikįs didele savo pasiūlymo nauda, o pateikęs jį tik dėl to, kad dabartinė tvarka – nenormali.
Tačiau kas jau kas, o pats nuo žagrės neatitrūkęs K. Starkevičius turėtų puikiai suvokti, kad legaliai talkininkus įdarbinančių ūkininkų buvo ir bus tiktai saujelė.
Viena vertus, prie kiekvieno šieną kraunančio kaimyno po mokesčių inspektorių nepastatysi.
Antra – tie talkininkai dažniausiai būna kaip jauni mėnuliai: gauna kelias dešimtis litų už pirmą darbadienį ir po to tris dienas jų neprisišauksi.
Todėl ar vienokia bus tvarka pagal įstatymus, ar kitokia, niekas tikrai nepasikeis.
Galbūt tik naujų idėjų autoriai manys taip gerinantys savo įvaizdį. Juk rinkimams artėjant netgi kova su vėjo malūnais gali tapti reklama.
