Akivaizdu, kad mūsų užsienio politikos stiprybė ir didžiausias potencialas – tai aktyvus ir realus dalyvavimas daugiašaliame ES ir NATO sprendimų priėmimo procese. Turėtume sau kelti tikslą tvirtai sėdėti „savo kėdėje“ ir laikytis užsibrėžtos politinės linijos, stiprinti šių organizacijų veiklas jų globalias įtakas.
Tuo tarpu prabėgę du dešimtmečiai jau leidžia daryti kai kuriuos apibendrinimus būdingus šalies užsienio politikai. Pirmiausia tai didelis mobilizacijos potencialas siekiant prioritetų, dėl kurių vieningai sutarta ir turima viešoji parama; strateginių partnerių svarba siekiant bendrų tikslų ir turint sutarimą; tarpinstitucinis bendradarbiavimas vardan nacionalinių tikslų, kurio efektyvumas, deja, nėra pastovus; riboti administraciniai ir kiti resursai, kiekvienu kartu reikalaujantys teisingo jėgų paskirstymo.
Per šį laiką išryškėjo atskiras Lietuvos vaidmuo ES ir NATO rėmuose – tai Rytų dimensijos kryptis ir mūsų nuolatinės pastangos daryti įtaką šiame regione. Vienu metu Rytų politikos dimensija, ypač iškart po įstojimo į Europos Sąjungos, visiškai dominavo šalies užsienio politikoje. Tačiau tas išskirtinis dėmesys ne visuomet davė apčiuopiamų rezultatų – ne visuomet pavyko nuspėti pokyčius ar daryti jiems adekvačią įtaką Rytų Europos valstybėse. Lietuvos misija palaikyti demokratines permainas Rytuose yra istorinės patirties tąsa, ten mūsų lyderystė reikalinga ir tai daryti privalome.
Per pastaruosius metus Lietuvos užsienio politikos kursas, regis, vėl kiek pasikeitė. Labiau orientuojamės Baltijos jūros regiono-Šiaurės Europos kryptimi, ypač kalbant apie valstybės raidos ir ekonominės šalies gerovės kūrimo vizijas. Tai be kita ko reiškia ir artimiausių partnerių kaitą. Tačiau bendrai reikia pastebėti, kad Lietuva jau nėra Rytų Europos valstybė, tačiau kokia ji, šiuo metu dar sunku tiksliai apibrėžti. Turima prielaidų teigti, kad Lietuva vis labiau panašėja į Europos Šiaurės Vakaruose esančią valstybę. Sutikite, Baltijos jūra negali būti skiriamąja riba tarp Vakarų ir Rytų.
Lietuva, ieškodama artimesnių bendraminčių Europoje, pernelyg dažnai šokinėjo nuo vieno partnerio prie kito, galbūt tokiu būdu netgi sumažindama pasitikėjimą savimi. Dėl to dabar ir esame atsidūrę nebūtinai aiškioje padėtyje.
Tačiau išeitis yra. Mums būtina reikiamai pasinaudoti galimybe, šiuo metu atsivėrusia Europos Sąjungai toliau ieškant ateities kelio brendant iš politinio netikrumo ir ekonominio sunkmečio, t. y. telkiant pastangas įgyvendinti esmines, tikrąsias reformas, kuriant realiai veikiančią politinę ir ekonominę-fiskalinę Europos sąjungą.
Būtent dabar Lietuva galėtų aiškiai pasirinkti sau naudingą kryptį – t. y. orientacija į ES branduolį. Tai yra vienintelis patikimas ir perspektyvus kelias. Lietuvai netinka graikiška europinė integracija, todėl tvirtai pasirinkime sau tinkamą. Dėl nepakankamai koordinuojamos bendros fiskalinės politikos Europa pastaruoju metu pasidalijo į menamas „dviejų greičių“ eismo juostas. Kai kas norėtų jas nubrėžti aiškiai ir negrįžtamai, tačiau Lietuvai šiuo metu esant branduolio pakraštyje tai nėra palankus scenarijus. Todėl visomis išgalėmis turėtume pasisakyti ir siekti, kad ES būtų kuo labiau ir giliau integruota, ko link, beje, pati Europa šiandien ir bando žengti.
Lietuvos bandymas formuluoti regioninio centro viziją žlugo dėl tų pačių priežasčių kaip ir ankstesnis „tilto tarp Vakarų ir Rytų“ sumanymas. Manau Lietuvai daug svarbiau kuo pilniau integruoti savąjį regioną į europietiškąją ir euroatlantinę erdvę, nei siekti nominalaus lyderio statuso pripažinimo sunkiai apibrėžtame regione
Taigi prioritetas yra gilesnė integracija stipresnės ir kaip niekada anksčiau vieningos ES link. Tokiu atveju galbūt išspręstume ir partnerių pasirinkimo problemą. Tikiu, kad mūsų artimais sąjungininkais gali tapti nebūtinai ir tos valstybės, kurios turi bendrą sieną su Lietuva.
Racionalu ir suprantama kada pagrindiniai partneriai parenkami pagal nacionalinius interesus, gyvenimo vertybes ir ilgalaikę abipusę naudą ir mažiau pagal geografinio kompaso parodymus, tačiau kad ir kaip būtų, tiesioginė kaimynystė išlieka svarbi. Valstybės siena mus sieja su ketveriuke – Baltarusija, Latvija, Lenkija ir Rusija. Kaip galėtume vystyti santykius su jomis, kokia Lietuvos užsienio politika kaimynų atžvilgiu duotų didžiausią naudą?
Būtų protinga, jei susidėliotume dvišalius prioritetus ir Lietuvos viziją, kuri mano manymu galėtų būti tokia - integruota Latvija, partneriška Lenkija, demokratinė Rusija ir europietiška Baltarusija.
Integruotos Latvijos, kaip vienos svarbiausios Lietuvos politikos, ekonomikos ir kultūros partnerės, vaidmuo turėtų būti stiprinamos, o mūsų dvišaliai sprendimai ir pozicijos – glaudžiau derinamos įvairiais lygmenimis. Baltiškoji kalbos ir kultūros dimensija apskritai reikalauja iškirtinio dvišališkumo. Čia puiki vieta netgi strateginei partnerystei.
Kartu su Latvija iki šiol galutinai nepanaudojome bendro potencialo – štai ir dabar sutariame dėl elektros jungčių, bet nesutariame dėl dujų terminalo. Lietuva, manyčiau, turėtų demonstruoti didesnį lankstumą ir išmintį. Silpnos grandies Baltijos regione rizika yra per didelę Lietuvai ir Baltijos visam regionui.
Kartu su Latvija sėkmingai išbridome iš krizės, pasimokėme iš to. Tai mus padarė daugiau nei vien tiktai „braliukais“. Todėl kartu turėtume stiprinti vieningą ir integruotą Baltijos jūros regioną, ypatingą dėmesį skiriant ekonominiam, energetiniam bendradarbiavimui. Privalome atsikratyti ir peržengti vis dar pasitaikančius praeities stereotipus bei atsirandančius menkus nesutarimus. Nepavydėkime vieni kitiems pergalių, bet padėkime vieni kitiems spręsti sunkumus.
Partneriška Lenkija – tai, kas Lietuvai išlieka vis dar ne iki galo neišspręstas uždavinys. Partnerystė šiuo atveju – tai sutarimas strateginiais klausimais, konstruktyvus dialogas, o ne lūkesčiai dominuoti ar išankstiniai nusiteikimai. Geranoriškas bendradarbiavimas pagaliau galėtų remtis ir teisingai suprasta ilagalaikė istorinė sąsaja.
Lietuva prarastų iš dalies daugiau nei Lenkija, jei tvirta partnerystė nebūtų realizuota, tačiau Lenkija taip pat rizikuoja savo įtakos regione kokybe. Manau abi valstybės supranta, kad Antrosios Liublino unijos nebus, jos augančių integracinių saitų Europoje akivaizdoje paprasčiausiai nereikia. Panaudokime žmogiškųjų ryšių potencialą, kultūrą ir, žinoma, santykius valstybių vadovų lygmenyje, kurių labai trūksta.
Demokratinė Rusija yra partneris, kurio laukiame. Žinome, kad pokyčiai iš esmės priklauso nuo pačios Rusijos, jos piliečių, tačiau būtų klaida Lietuvai likti tik pasyvaus stebėtojo vaidmenyje. Mums reikia stengtis neprarasti dialogo ir ieškoti galimybėms, jį plėtoti.
Tai pagaliau įpareigoja Karaliaučiaus krašto kaimynystė. Nors dabar ir nematau greitų permainų galimybės, tačiau reikia suprasti, kad dalykiškų santykių su Rusija palaikymas lieka gyvybiškai svarbus ir vertinant situaciją saugumo aspektu. Mums lieka svarbi šios valstybės pilietinės visuomenės būklė, jos pokyčiai ir ypač jaunosios kartos požiūris į Europą.
Dabartinę dominuojančią dvišalių Lietuvos – Rusijos santykių ekonomizacijos tendenciją (dvišalė prekyba solidžiai auga, nepaisant glaudesnių politinių santykių nebuvimo) papildo nemažėjanti energetinė priešprieša. Žvelgiant į perspektyvą, perfrazuotuoju bolševikų klasikų teiginį – ateities Rusija – tai demokratija ir norvegiškai skaidri energetikos politika. Tokio kaimyno ir linkiu Lietuvai.
Ir pagaliau, europietiška Baltarusija. Tai vizija, kuri iš esmės pakeistų Lietuvos, Baltarusijos ir viso regiono situaciją. Tačiau Lietuva turėtų ir toliau nusiteikti nelengvam ir ilgai trunkančiam „žaidimui“. Nors buvo pastangų megzti pragmatišką dialogą, tačiau, regis, išskyrus tranzitą, tai nepavyko. Matyt, pritrūkome ryžto aiškiai įvardyti kai kurias tiesas, o gal tai tiesiog sunkiai įmanoma apskritai.
Žinome, kad Minskas priklauso nuo rytietiškojo scenarijaus, nepaisant vis sunkiau pakeliamų ekonominių kaštų. Matyt, ir toliau augs įtampa dėl mūsų kaimynystėje planuojamos Astravo atominės jėgainės, nes šis projektas tiesiogiai susijęs su Lietuvos saugumu ir Baltarusijos pasiruošimu apie tai rimtai nekalbėti.
Neįvardinant galimų permainų recepto, turiu konstatuoti, kad jeigu Europa nesitęs Baltarusijoje, ten plėsis Euroazija. Šių geostrateginių pokyčių arba ne garantas europietiška ir atvira visuomenė, čia ir koncentruokime savo visokeriopas pastangas.
Šiuolaikinio pasaulio pokyčių tempas stebina ir tik spartėja, todėl nepasirengę globalizacijai būna integruoti, žinantys ko siekia tai daro patys ir pasirinkdami vertybes bei partnerius. Tikiu, kad istorijos pamoką Lietuva išmoko.
