Į Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą atvyko ir puikiai žinomas krepšininkas Šarūnas Marčiulionis, kuris vos įžengęs į Visuomenės harmonizavimo parko teritoriją neslėpė nuostabos: „Tai yra tobula ir ištaiginga vieta tokiems jaunimo susitikimams. Manau, kad šis renginys paskatins Lietuvos jaunimą pasilikti Lietuvoje, kai tikrosios vertybės yra dingusios ar sumenkėjusios. Neabejoju, kad į vieną bendrą būrį susijungęs lietuvių jaunimas iš viso Pasaulio sumažins tą įsigalėjusį susvetimėjimą ir norą lėkti į užsienį“.
Lietingą popietę prasidėję kultūros, sporto ir verslo renginiai, diskusijos, įvairios dirbtuvės, susitikimai su garsiais žmonėmis, kinas, mada, sporto varžybos bei koncertai viliojo negausiai susirinkusius festivalio dalyvius ir svečius, žadėjo puikią nuotaiką bei nepamirštamus įspūdžius.
Natūralios gamtos apsuptyje jaunimas entuziastingai statėsi palapines ir nesibaimino lietaus, kuris drėkino parko pievas.
„Tikiuosi labai šauniai praleisti laiką ir būti visas keturias festivalio dienas. Džiaugiuosi, jog galiu būti šiame renginyje, pasilsėti ir pasisemti įdomių žinių bei naujienų“, - sakė iš Kretingos atvykusi Roberta.
„Kol kas dar labai mažai žmonių, tačiau tikiuosi, jog jų susirinks kiek daugiau. Tikiuosi sutikti bendraminčių, linksmų žmonių. Atvykau čia, nes norių išgirsti žinomų ir įtakingų žmonių nuomonę, pasidalinti mintimis, pasiklausyti gerų koncertų ir gerai praleisti laiką. Man bus be galo įdomu sutikti jaunus žmones iš įvairių pasaulio šalių, su jais diskutuoti verslo ir ekonomikos temomis“, - vylėsi Londone filosofiją studijuojantis ir į Lietuvą grįžti planuojantis Egidijus.
Su būrių draugų iš Telšių į Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą atvykęs Tomas teigė, jog į šį festivalį atvyko dėl sportinių interesų.
„Mums svarbiausia krepšinis, bet būtinai dalyvausime ir kituose renginiuose, klausysimės pranešimų, bendrausime ir semsimės žinių“, - sakė keturias festivalio dienas su draugai planuojantis būti Tomas.
Diskusijos prasidėjo
„Roko maršai: kaip sukurti kultūringą revoliuciją“ – viena iš pirmųjų diskusijų, vykusių Visuomenės harmonizavimo parke, ketvirtadienį startavusiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime. Algirdas Kaušpėdas ir Gintautas Babravičius dalinosi mintimis, kaip gimė Roko maršų idėja, kokį pėdsaką šis festivalis paliko Lietuvos kelyje į nepriklausomybę ir ar reali galimybė , kad panaši kultūrinė revoliucija kiltų šiomis dienomis.
Roko maršai – festivalis, 1987, 1988, 1989, 1996 ir 1997 metais rengtas skirtinguose Lietuvos miestuose. Pirmieji festivaliai siejosi su Sąjūdžio idealogija, tuo tarpu vėlyvieji renginiai jau skatino jaunimą dalyvauti visuomenės gyvenime. Simboliška, kad pirmoji Roko maršų idėja kilo liepos 6 d., kai pastaraisiais metais minime Mindaugo karūnavimo dieną. Tiesa, anuomet liepos 6 d. dar nebuvo suteikta tokia simbolinė reikšmė – prisimena G.Babravičius.
„Rokas irgi muzika“
„Festivalio tikslas buvo parodyti Lietuvai roką tokį, koks jis yra“ -teigė G.Babravičius. Anuomet rokas visuomenėje buvo laikomas pačia „blogiausia“ muzika. Antra „pagal blogumą“ tuomet vadinta fokloro kūryba, o tretieji – vakarėlių organizatoriai, propoguojantys vakarietišką kultūrą.
A.Kaušpėdas prisiminė, kad koncertai vyko gana ramiai, nebuvo jokių didelių inscidentų: „jeigu jūs kalbate apie tikrąją saugumo žodžio reikšmę. Jeigu kalbate apie KGB – jie dirbo išsijuosę.“
G.Babravičius pasakoja, kad panašūs visuomenės judėjimai, propoguojantys roko muziką, vyko ir Rusijoje: „mokemės vieni iš kitų.“ Vis tik egzistavo ryškus esminis skirtumas – Rusijos rokeriai buvo „rūsių“ žmonės, o lietuviai – visuomenės veikėjai. Taigi pastarieji propoguodami valdžios draudžiamas idėjas rizikavo ir savo visuomenine padėtimi. „Roko maršai vizualizavo tautos laisvės lūkesčius“ - apibendrino festivalių idėją G. Babravičius.
XXI a. kultūrinė revoliucija
„Ar kultūrinė revoliucija galėtų būti įžiebta Lietuvoje šiuo metu? Ar turime dėl ko kovoti?“ – bandė provokuoti klausytojus diskusijos vedėjas Tomas Šileika. Auditorijoje sėdinčių jaunų žmonių nereikėjo ilgai skatinti: norinčių pasisakyti rankos kilo viena po kitos, o ir nuomonių būta įvairių.
Savanorė Emilija teigė, kad šiuo metu jaunas žmogus turi viską, ko tik gali norėti ir nėra dėl ko kovoti. Tuo tarpu Mokinių parlamento atstovė Lina išsakė priešingą nuomonę teigdama, kad dabar turime perdaug laisvės, o anksčiau ne kartą paminėta emigracija taip pat kyla iš negerovių. Linos teigimu ir dabar jaunimas turi dėl ko sukilti, ypač kovot dėl to, kad ištarus Tėvynės vardą širdyje atgimtų anksčiau puoselėtas geras jausmas.
Diskusijos dalyviai su šypsena klausėsi ir antrino jaunimo išsakytoms mintims. „Važiuodamas į PLJS žinojau, kad čia nebus verkšlenančių. Tai didelė konferencija su roko intarpais. Įdomu, kaip bus toliau.“ – džiaugėsi G. Babravičius.
Pristatė filmą apie krepšinį
Į filmo „Kita svajonių komanda“ pristatymą vykusiame pirmosios Pasaulio lietuvių jaunimo dienos vakare atvykęs Šarūnas Marčiulionis ir Sergejus Jovaiša pasitikti gausiais jaunimo plojimais ir ovacijomis. Po trumpo filmo pristatymo Š. Marčiulionis ir S. Jovaiša dalinosi prisiminimais apie olimpinius pasiekimus.
„Sovietmečiu man teko būti pirmajam lietuviui, kuris pateko į rinktinę. Vėliau teko dengti „stogą“ naujai atėjusiems ir, kai kas nors nepatikdavo treneriams, sulaukdavau griežto žodžio: „Jei dar kartą išsišoksi – važiuosi į tą savo Lietuvą ir nebegrįši“, - prisiminė S. Jovaiša.
Apie filmo kūrimą prakalbęs S. Jovaiša negalėjo nuslėpti nuoširdaus jaudulio ir sentimentų: „Šiame filme matyti, kaip jau po trispalve vėliava lietuviai iškovojo pirmąją pergalę. Niekas nesugebėjo sunaikinti pomėgio lietuviams žaisti krepšinį. Man suspaudžia širdį žiūrint šį kino filmą”.
Pirmąją Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo dieną užbaigė triukšmingas grupių "Liūdni slibinai" ir "Antis" koncertas. Į Visuomenės harmonizavimo parką susirinko keli šimtai linksmai nusieikusių jaunuolių, kurie pasidavė lietuviško roko ritmams ir leido sau atsipalaiduoti, o nepanorėję šėlti minioje, glaudėsi palapinėse ir mėgavosi ramybe atokiame gamtos prieglobstyje.
