Galbūt bent jau iš dalies uždangą praskleidė jos patarėjas D. Semaška? Mat žiniasklaidoje pasirodė jo pokalbio su Briuselio žurnalistais ištraukos, kurios tikrai vertos dėmesio.
Pasak D. Grybauskaitės patarėjo, Lietuva baiminasi, kad Vakarams prarandant kantrybę dėl Kijevo elgesio Ukrainoje gali pasikartoti „baltarusiškas scenarijus”, kuris pasireiškė sustiprėjusia Rusijos įtaka.
Tiesa, toks Lietuvos nerimas – jokia naujiena. Lietuvos poziciją Ukrainos atžvilgiu nuo seno galima apibūdinti garsiojo Z. Brzezinskio žodžiais: „Be Ukrainos Rusija negali būti imperija, o su Ukraina, papirkta ir tada pavergta, Rusija automatiškai tampa imperija.”
Bet ar tokios nuostatos užtenka sėkmingai diplomatijai? Ar Lietuvai tikrai geriau, jei Ukraina ar net Baltarusija bus neprognozuojamos, nepaisančios vakarietiškų normų, tačiau bent jau išlaikiusios nepriklausomybę nuo Rusijos?
Prezidentės D. Grybauskaitės pozicija Ukrainos atžvilgiu bent jau pastaraisiais metais buvo bene aiškiausia iš visos jos užsienio politikos. Ji siekė Ukrainos artinimo prie ES, bet ne bet kokia kaina.
Nors prezidentė niekada nevengė griežtai reikalauti, jog Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius ir visa šios šalies valdžia laikytųsi europietiškų normų, kartu stengtasi jokiu būdu neizoliuoti Kijevo, kad jam nekiltų noro atsigręžti į Maskvą.
Šioje srityje Prezidentūra netgi pademonstravo vieną įsimintiniausių išmaniosios diplomatijos pavyzdžių.
Kai gegužę didžioji dalis ES valstybių lyderių dėl J. Tymošenko bylos nusprendė boikotuoti Jaltoje planuotą Vidurio Europos šalių vadovų susitikimą, D. Grybauskaitė šiam boikotui nepritarė ir vizito neatsisakė.
Tačiau šalies vadovė V. Janukovyčiui iškėlė ir tikrai gudrią sąlygą, kad į Ukrainą vyks tik tuo atveju, jeigu bus leista susitikti ir su iš kalėjimo į ligoninę tuomet perkelta J. Tymošenko.
Taip D. Grybauskaitė parodė ir ES susirūpinimą dėl persekiojamos politikės, ir neužtrenkė durų dialogui su oficialiuoju Kijevu. Būtina pripažinti, kad tokiu sprendimu šalies vadovė pademonstravo ir diplomatinį aktyvumą bei išmintį. Bet išmaniąją diplomatiją kartais keičia gąsdinimų diplomatija.
„Vakaruose vis mažiau kantrybės. Ir mes tikrai galime sulaukti Baltarusijos scenarijaus. Neturėjome kantrybės su Baltarusija, neturėjome kantrybės su A. Lukašenka, užtrenkėme duris dialogui”, – lygindamas padėtį Ukrainoje ir Baltarusijoje aiškino prezidentės patarėjas D. Semaška.
Ar tai reiškia, kad D. Grybauskaitė (patarėjas tikriausiai oficialiai skelbia būtent prezidentės poziciją) tiki, jog dialogą su A. Lukašenka lyg niekur nieko buvo galima palaikyti ir po 2010 metų gruodį akivaizdžiai suklastotų prezidento rinkimų bei pradėtų masinių represijų?
O gal A. Lukašenka pats būtų galėjęs elgtis kitaip, jei Europos Sąjunga būtų vykdžiusi „draugiškesnę” politiką ir būtų buvusi „kantresnė”?
Žvelgiant atgal galima prisiminti, kad būtent prieš 2010 metų rinkimus ES ne tik siekė kuo glaudesnio dialogo su Minsku, bet ir dalijo įvairiausius pažadus.
Todėl ir diskutuojant dėl Ukrainos sunkoka tikėtis, kad Europai nepriimtina šios šalies valdžios pozicija pasikeistų, jeigu ES spaudimas būtų mažesnis.
Ir vienos, ir kitos valstybės Europai susirūpinimą keliantį elgesį iš esmės lemia šių šalių vidaus priežastys.
Tačiau ieškoti aktyvios ir veiksmingos diplomatijos šių Lietuvai svarbių šalių atžvilgiu tikrai verta. Tik pirmiausia reikėtų aiškiai suformuluoti savo tikslus.
Ir jie turėtų būti realūs – nebūtinai demokratijos įtvirtinimas Baltarusijoje arba Ukrainos apsaugojimas nuo Rusijos įtakos.
Štai sankcijų Baltarusijos įmonėms politika akivaizdžiai neveiksminga. Ir nors Minskas gręžiasi į Maskvą, bet ne dėl šių sankcijų. Apie jų prasmę tikrai būtų galima diskutuoti.
Ypač jei tokios sankcijos kelia grėsmę Lietuvos verslui.
Tačiau tenka prisiminti, kad Lietuva parėmė naujų sankcijų Baltarusijai paskelbimą, kai Latvija ir Slovėnija joms priešinosi. Ir prezidentė tam lyg ir neprieštaravo. Tad vėl tampa neaišku, kokia tikroji Lietuvos pozicija Baltarusijos atžvilgiu.
Kalbant apie Ukrainą, gąsdinimai dėl baltarusiško scenarijaus iš viso keistoki. Europos Sąjungos dialogas su šia šalimi lyg ir nenutrauktas. Nors Asociacijos ir Laisvosios prekybos sutarčių pasirašymas atidėtas neribotam laikui, apie rimtesnį Ukrainos izoliavimą iš ES pusės kol kas neverta ir kalbėti.
Net garsiai skelbtas politinis Europos futbolo čempionato Ukrainoje boikotas buvo atšauktas – jo finalą Kijeve stebėjo ir Ispanijos, Italijos premjerai, ir Lenkijos prezidentas. Regis, kad juda derybos ir dėl vizų režimo palengvinimo ukrainiečiams.
Visas panašias bendradarbiavimo su ES iniciatyvas verta palaikyti ir Ukrainos izoliavimo besibaiminančiai Lietuvai.
Galbūt verta ieškoti ir naujų aktyvios diplomatijos formų siekiant savo tikslų.
Bet gąsdinimai, kad Ukraina ar net Baltarusija dėl ES spaudimo gali atsigręžti į Rusiją, ne tik ne itin veiksmingi, bet ir skamba keistokai.
