R. Bartkus su žmona į JAV patraukė vos Sovietų Sąjungoje papūtė laisvesnis vėjai – 1989 metais.
Nors jis niekada neplanavo emigruoti į Ameriką, atsidūrė būtent ten. Dailininkas tikina, kad kosmopolitiškame Niujorke, kuriame gyvena, – puiki atmosfera kūrybai.
R. Bartkus stengiasi į Vilnių grįžti bent kartą per metus. Šią vasarą jis rengiasi didelei parodai. Susitikome Gineitiškėse, pas dailininko uošvius.
„Vilniaus ir Lietuvos ilgesys manęs niekada nekankino. Nežinau, kaip man pavyko išvengti šios emigrantų ligos, – atviravo R. Bartkus. – Esu apie tai kalbėjęsis su žinomu juvelyru Aliumi Šepkumi, kuris taip pat gyvena Niujorke.
Jis, bandydamas užgniaužti nostalgiją, pirmaisiais gyvenimo JAV metais važiuodavo į oro uostą ir stebėdavo į Niujorką iš Lietuvos per Maskvą atvykstančius žmones.
Pamatęs tą publiką Alius nusiramindavo. Matant atvykstančius lietuvius jam mažiau norėdavosi grįžti atgal į Lietuvą.
O man, atvykusiam į Niujorką dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, net mintis nekildavo, kad reikėtų sugrįžti. Juk išvažiavau dar sovietmečiu, kai nieko gera iš gyvenimo Lietuvoje tikėtis negalėjau.
Gal man pavyko išvengti nostalgijos dar ir dėl to, kad Niujorke turėjau aiškų tikslą – kuo greičiau įsikurti.
Tam prireikė daug energijos ir pastangų. Apie praeitį galvoti tiesiog nebūdavo laiko.
Niujorke nuo pat pirmų gyvenimo dienų jaučiausi savo vietoje, nors tuo metu tas miestas buvo atšiauresnis, nešvaresnis.
Niujorkas – labai demokratiškas ir neįpareigojantis. Visi žmonės čia priimami tokie, kokie yra. Visai nesvarbu – kaip atrodai, iš kur atvykai ar su kokiu akcentu kalbi angliškai.”
– Vilnius, palyginti su Niujorku, – nedidelis miestas. Ar pirmaisiais metais nesijautėte esantis provincialas? – paklausiau R. Bartkaus.
– Apie tai nemąsčiau. Nors tuo metu Lietuva buvo tarsi kitoje planetoje nei Amerika.
Juk tada net nežinojau – kas yra bankas, ką reiškia turėti savo sąskaitą, kreditinę kortelę.
Stengiausi kuo greičiau pritapti prie naujų gyvenimo sąlygų, suprasti Amerikos ypatumus.
Kita vertus, provincialumo apstu ir pačiame Niujorke. Daugelis Brukline gyvenančių lenkų netgi nemoka angliškai. Jie bendrauja daugiausia tik tarpusavyje, niekur neišvažiuoja, net neturi supratimo, kiek kainuoja metro bilietas. Kinai, net gyvenantys Manhatane, irgi verda savo sultyse.
Patys amerikiečiai dažnai taip pat nežino, kas vyksta už kelių kvartalų.
Kažkada kai buvusi pirmoji Amerikos ponia Jacqueline Kennedy peržengė 14-ąją gatvę ir nuėjo pasižvalgyti į galerijas, tai buvo didžiulis įvykis.
Nes tokio rango žmonės kaip ji paprastai gyveno tik Aukštutiniame Manhatane.
– Ar jūs Niujorke irgi jau įleidote šaknis kokiame nors rajone ir nebesižvalgote į aplinkinius kvartalus?
– Septynerius metus gyvenome Aukštutiniame Manhatane, beveik aštuonerius metus gyvename Žemutiniame Manhatane. Čia atmosfera ir gyvenimo stilius – kur kas demokratiškesnis.
Aukštutiniame Manhatane gyvena senieji turtuoliai – gydytojai, advokatai.
Todėl ten gyvenimas rafinuotesnis, visi keliasi anksti, nes darbas prasideda ir baigiasi nurodytu laiku.
Žemutiniame Manhatane nuo seno gyvena daug menininkų (kurie įsikūrė dar tais laikais, kai butai čia buvo pigūs) arba naujieji turtuoliai – kompiuterių specialistai, mados dizaineriai.
Kitaip tariant, žmonės, išpažįstantys hipių gyvenimo būdą. Todėl čia anksti rytą net kavos nėra kur išgerti – visi miega.
Gyvenimas gatvėse prasideda tik vakare – apie dešimtą valandą – ir nurimsta paryčiais.
Bet aš keliuosi anksti, važiuoju į baseiną ir tik tuomet pradedu dirbti.
– Kada išvažiavę į Niujorką pirmą kartą sugrįžote į Vilnių?
– Po penkerių metų. Nei aš, nei žmona neturėjome žaliųjų kortelių. Todėl bijojome, kad išvažiavę iš Amerikos nebegalėsime į ją grįžti.
1994 m. Vilniuje pamačiau daugiau amerikietiško gyvenimo apraiškų negu Niujorke.
Ten tuo metu visi stengėsi automobilius iškeisti į dviračius arba vaikščiodavo pėsčiomis. Važinėti automobiliais buvo ir per brangu, ir nepatogu.
Kaskart atvykusį į Vilnių mane nustebina tai, kad gyvenimas miesto centre apmiręs. Daug vilniečių butus senamiestyje ar kituose prestižiniuose rajonuose iškeitė į namus miesto pakraščiuose.
Daugeliui lietuvių ir čia, ir Amerikoje svarbu turėti savo namą. Matyt, mes dar netapome miestiečiais.
– Vilniuje nesėdate ant dviračio?
– Gražu, kad kasmet sostinėje daugėja dviratininkų. Jei gyvenčiau centre, tikrai važinėčiau dviračiu.
Bet, atvykęs į Vilnių, apsistoju pas uošvius Gineitiškėse. Jie butą Žvėryne taip pat iškeitė į namą. Todėl dviračiu iki centro važiuoti būtų per sunku.
– Kai kas piktinasi ir stebisi naujomis statybomis Vilniuje. Kaip jūs vertinate jas?
– Statiniai dešiniajame Neries krante man patinka. Jie suteikia miestui šiuolaikiškumo, paįvairina ir pagyvina peizažą. Kai kurių statinių architektūriniai sprendimai labai įdomūs.
Bet senamiestyje, mano galva, naujų namų statyti nereikėtų. Geriau prižiūrėti ir sutvarkyti tuos, kurie čia yra nuo seno, sukuriant jaukią atmosferą.
– Kokie Vilniaus barai ar kavinės jums labiausiai patinka?
– Vilniuje man patinka užsukti į Žvėryne esančią kavinę „Jalta” arba netoli Gedimino kalno esančius barus.
Mane stebina tai, kad daugelio barų interjerą kūrė profesionalūs dizaineriai. Barų savininkai nepagailėjo tam pinigų – tai juk labai brangu.
Niujorke yra priešingai – interjerui neišlaidaujama. Svarbiausia – kad būtų skanus maistas ir pigus alkoholis. O aplinka – demokratiška.
– Kadangi apsistojate Vilniaus pakraštyje, ko gero, naudojatės taksi paslaugomis. Ar mūsų sostinės taksi labai skiriasi nuo geltonųjų Niujorko limuzinų?
– Prieš atvažiuodamas į Vilnių skaičiau, kad čia daugelis taksistų prastai kalba lietuviškai, klausosi rusiškų arba lenkiškų radijo stočių. Jus tai gal ir piktina, o man – egzotika. Tačiau pastebėjau, kad išsikviesti taksi Vilniuje sunku.
Niujorke taksistais dažniausiai dirba irgi ne seni amerikiečiai, o atvykėliai arba iš Bangladešo, arba iš Pakistano.
Visi jie – nelabai švarūs ir paprastai nežino kelio. Tenka aiškinti, kaip ir kur ką rasti.
– Girdėjau, kad Vilniuje planuojate surengti savo didelę parodą.
– Ir anksčiau „Vartų” galerijoje esu eksponavęs savo darbus. O šį kartą „Titanike” parodysiu per pastaruosius penkiolika metų sukurtą tapybą kartu su instaliacijomis. Parodą planuojama atidaryti lapkritį.
Vėliau ji iš Vilniaus iškeliaus į kitus Europos miestus.
– Nemažai svetur įsikūrusių lietuvių senatvėje planuoja grįžti į Lietuvą. Ar jūs Niujorke visam gyvenimui įleidote šaknis?
– Kartais pagalvoju, kad po daugiau nei dvidešimties gyvenimo Niujorke metų reikėtų pagyventi kur nors kitur.
Tačiau nebūtinai Lietuvoje. Dirbti galiu bet kur. Man svarbiausia turėti kompiuterį ir interneto ryšį.
Bet šiuo metu niekur negalime išvažiuoti, nes žmona mados pasaulyje sparčiai kyla karjeros laiptais. Tad kurį laiką dar teks pakentėti Niujorke. (Juokiasi.)
Iš visų pasaulio didmiesčių, kuriuose yra tekę lankytis, Niujorkas man priimtiniausias. Jeigu nereikėtų dirbti, galėčiau gyventi ir Vilniuje. Tik nelabai įsivaizduoju, kaip čia reikėtų pragyventi.
Kita vertus, neįsivaizduoju, ar Lietuvoje įmanoma pradėti kokį nors verslą be pažinčių? Jos visur praverčia, tačiau Niujorke verslo imtis įmanoma ir be pažinčių – ten galioja tam tikros taisyklės.
– Ar buvo sunku Niujorke įsitvirtinti kaip spaudos dailininkui?
– Atvažiavau geru laiku – prieš dvidešimt metų buvo didžiulis susidomėjimas spaudos apipavidalinimu. Tuo metu pasaulyje garsėjo vadinamoji lenkų mokykla. Todėl jei koks dalininkas atvykdavo iš Rytų Europos, niekas per daug neišsiaiškindavo – ar tu lenkas, ar lietuvis. Iš karto visi priimdavo kaip neblogą dailininką – kitokį nei amerikiečiai.
Didelėmis pastangomis ir dėl Jo didenybės atsitiktinumo man pavyko susirasti darbą prestižiniuose Amerikos leidiniuose.
Jauniems dailininkams galėčiau patarti – reikia keistis kartu su laiku, negalima prisirišti prie kokio nors vieno stiliaus.
Nes tokius dailininkus laikraščiai arba žurnalai samdo keleriems metams, o tada ieško naujų.
Aš „Wall Street Journal” dirbu jau daugiau nei dvidešimt metų. Kažin ar kas nors kitas kokiame nors leidinyje yra taip ilgai išsilaikęs. Tokią sėkmę lėmė tai, kad man svarbiausia – apipavidalinamo straipsnio idėja, o ne stilistika.
– Kur tikrieji jūsų namai – Vilniuje ar Niujorke.
– Namai – jau Niujorke. Bet kartais, ilgiau pabuvus Vilniuje, atrodo, kad Niujorkas mano gyvenime – tik sapnas.
Jei koks hipnotizuotojas ilgiau apie Vilnių ir Lietuvą su manimi pakalbėtų, ko gero, patikėčiau, kad niekur ir nebuvau išvažiavęs.
