Įdomi samprata - „pasaulio lietuvis“. Anksčiau „pasaulio lietuviais“ vadinome iš Tėvynės emigravusius žmones. Pastarųjų atžalos pasižymėjo tėvų įskiepyta meile nepažįstamai Tėvynei. Ir visgi jų tikroji tėvynė sutapo su jų gimtine, taigi, ne Lietuva. Nuūžus naujajai emigracijos bangai, „pasaulio lietuvio“ samprata pasikeitė. Ji nebereiškia prievarta iš Tėvynės išguito lietuvaičio. Naujoji lietuvių diaspora užsienyje yra daugiasluoksnė ir nuolat migruojanti tarp londonų ir Lietuvos. (Nors dalis jų ten uždirbtų pinigų akivaizdžiai ir negrįžtamai reemigruoja į savo istorinę Tėvynę).
Mūsų laikų „pasaulio lietuvis“ yra migruojantis lietuvis. O „pasaulio“ ar „globali“ Lietuva nėra jokia kosmopolitinė tapatybė, bet įvairiomis progomis ir galimybėmis su fizine gimtine ir dvasine tėvyne savęs tapatinimo būdas. Negali būti kosmopolitinės tautinės tapatybės. Jos ir nėra. Arba žmogus save tapatina vienu ar kitokiu būdu su savo tėvyne, arba jis jos atsižada. Todėl ir Lietuva lietuviams yra viena ir vientisa.
Lietuva yra konkreti lietuvių ir kitų tautybių sambūvio bei kultūrinės tradicijos vieta, išlaikoma visavertės suverenios valstybės. Po pasaulį pasklidusi Lietuvių nacija pranoksta valstybės teritoriją. Tačiau ji telkiasi apie Lietuvą kaip savastį, kaip vertę; ja remiasi kaip individualios tapatybės, saviraiškos ir savigarbos pagrindu.
Paprastai tariant, Lietuva nėra nuo pasaulio uždaras kaimas. Ji skleidžiasi globaliai. Neseniai „atradome“ Fabijoniškių daugiabutyje prasidėjusį ir pasaulio mastu išvystytą bei pasaulio verslo bendruomenės pripažintą verslą. Ar gi tai nesukelia pasididžiavimo jausmo, neaugina lietuviškos savivertės? Ar tai ir yra „globalios“ ar „pasaulio“ Lietuvos reiškinys? Ne. Tai tiesiog pasaulyje veikianti Lietuva. Ar meno vadovu viename seniausių Italijos teatrų dirbantis žymus lietuvis režisierius yra „pasaulio lietuvis“? Ne. Jis yra tiesiog pasaulyje, konkrečioje valstybėje, savo talentą vystantis lietuvis.
Būtent tokios nuotaikos ir nuostatos pasitiko Pasaulio lietuvių jaunimo sambūryje. Čia kiekvieno susitikimo ir pašnekesio su žymiais Lietuvos žmonėmis tikslas buvo Lietuvos vertės paieška ir jos tvirtinimas. Daugiau ar mažiau raiškiai, bet tikrai nuoširdžiai ten buvo tvirtinama aktuali Lietuvos vertė. Lietuvoje verta būti ir kurti!
Pasaulyje migruojančių lietuvių susitikime teko vadovauti pokalbiui apie Silicio slėnį nustebinusią „Baltijos mafiją“ ir jos atstovų darbus kuriant Baltijos slėnį Lietuvoje. Įdomiai skamba? Šis įdomumas yra dvidešimtmečių jaunuolių gyvenimas, kuris netrukus taps lietuvių pasaulyje ir Lietuvoje pasididžiavimo šaltiniu.
Esu įsitikinęs: valstybėje subrendo jai priklausančias vertes atpažįstanti lietuvių karta. Lietuviai ėmėsi įsisavinti save jiems savoje ir vienintelėje Tėvynėje.
Kažin kodėl virš šito sambūrio vietos iškilo didelė istorinio Vyčio vėliava. Kokius neužkariautus tolius šuoliuoja įsisavinti Lietuvos Vytis – istorinis, jaunas ir veržlus. O gal ne tik istorinė vėliava, bet ir kažkur giliai mumyse glūdintis Vyčio veržlumas jau tampa mūsų dabartimi?
