Išties, sistema čia neretai yra suprantam kaip viso blogio šaknis, kaip visų mus ištikusių negandų pagrindas, taigi pats žodis „sistema“ vis dažniau yra ištraukiamas į viešumą lyg koks raudonas skuduras buliui, tampa dirgikliu, žadinančiu nepasitenkinimą, kartais net įsiūtį. Kita vertus, jeigu nesutariame dėl to, kokia reikšmė yra įdedama į tokią verbalinę nuorodą kaip „politinė sistema“, dar labiau neaiškūs tampa kovos prieš sistemą raginimai ar pasiraginimai. Perduodant tokius raginimus yra siunčiami kažkokie besąlyginius (ar nesąlyginius) refleksus žadinantys signalai, tačiau labiau artikuliuoto požiūrio, besiremiančio patikslintomis sąvokomis, čia labai trūksta.
Dauguma žmonių politinės sistemos netapatina tiesiogiai su demokratinės tvarkos institucijų visuma, liberaliosios demokratijos vertybių kodeksu ar laisvosios rinkos orientacijomis, nes antisisteminio (neva) požiūrio protegavimas tik labai retais, išskirtiniais atvejais, kaip išimtis iš taisyklės, yra siejamas su demokratijos idėjos kritika.
Sistemos neigimas čia nereiškia demokratijos neigimo, dažniausiai būna priešingai, t. y. sistemos kritikai kaip tik reikalauja labiau pilnavertės demokratinės tvarkos, pasisako už išplėtotą demokratijos idealų įgyvendinimą. Taigi, siekiant užčiuopti sąvokos „politinė sistema“ kaip negatyvios nuorodos šiame kontekste vartojimo savitumą, nelieka nieko kaip pripažinti, kad politine sistema čia suprantama kaip atitrūkusi nuo idealo dalykų padėtis, įgijusi visuminį pobūdį nuosmukio situacija. Kai dabar kritikuojame sistemą, kaip atrodo, kritikuojame ne principus, bet nusisukimą nuo jų, tikrovės sugedimą palyginus su idealiu provaizdžiu. Kritikuojame tokiu atveju deformacijas, kurios įgyja sisteminį pobūdį Tačiau sistema yra tokia visuma, kurios negalima prilyginti paprasčiausiai dalių sumai. Įsivaizduokime, visuomenė kaip organinio tipo sistema nebūtinai yra visiškai tokia, koks yra tos visuomenės tipiškas atstovas, kaip sakome, statistinis pilietis. Taigi sistemos bėdos nebūtinai tiesiogiai išplaukia iš atskiro individo bėdų, jos nuosmukio negalime paaiškinti paprasčiausia nuoroda į antropologinį nuosmukį, žmogaus galimas sugedimas nebūtinai yra vienintelė ar svarbiausioji sistemos degradacijos priežastis, atsakomybės už sistemos negandas čia neretai prasilenkia su personaline atsakomybe. Blogis reiškiasi išskydusiu depersonalizuotu pavidalu Lietuvos politinės sistemos didžiausia bėda yra sisteminė orientacija į savęs pačios sunaikinimą. Pastaruoju metu pastoviausias dalykas politinės sistemos programavime yra antisisteminis nusiteikimas, kai valdžia perimama ir įtvirtinama kovojant su politine sistema. Tiesa sakant, tai nereiškia jokio sistemos atvirumo ar atsinaujinimo, o tik tai, jog kovos prieš sistema dinamika įsitvirtina kaip pati sistema, taigi antisistema pagaliau tampa iki galo išplėtota sistema su periodišku to paties dirgiklio mechaniniu pakartojimu.
Jeigu sistema įprasta to žodžio reikšme gali evoliucionuoti arba kartais yra pakeičiama nauja sistema revoliuciniu būdu, tai antisistema/sistema visados išlieka kaip ta pati mimikrijos stichija su atskirais, bet tos pačios serijos pliūpsniais. Labiausiai iškalbingas faktas, leidžiantis iliustruoti pateiktas apibrėžtis, yra LEO.LT sunaikinimo istorija. Neabejotinai ambicingiausio lietuviškos demokratijos ir nepriklausomybės realaus įgyvendinimo projekto blokavimas tapo atsparos tašku naujosios valdžios sąstato formavimuisi, pasitarnavo kaip savotiškas tramplinas kuriant pastarojo laikotarpio valdžios sistemą. Tačiau kaip galima spėti iš kai kurių požymių, naujausiosios numeracijos valdžios sistema, pakeisianti buvusią po rinkimų į Seimą, jau dabar yra programuojama pakartoti lygiai tokio paties pobūdžio, nors ir kitame įpakavime, „žygdarbį“. Nesu visiškai teisus teigdamas, kad niekas nekinta, iš tiesų, to paties kartojimosi per tą patį monotonijoje kartais ryškėja nauji retorikos pasažai, pavyzdžiui, įsisiūbavusio antisisteminio sambrūzdžio naujos bangos yra linkusios atsisakyti net tokios kelrodės žvaigždės kaip nepriklausomybė idėjos pašlovinimo, dar daugiau, - čia jau sakoma (N. Venckienės lūpomis), kad esą mūsų kartai išpuolęs nepriklausomybės laikotarpis – tai tik 22 kančios metai, neva nieko daugiau. Skaitytojas pats gali pabandyti atsakyti į klausimus – kodėl mums taip kartas nuo kartos atsitinka, kokie išorės (!) ir vidaus faktoriai lemia tokias mūsų politinės sistemos deformacijas kaip persimainymą į atvirkštinį pavidalą? Kaip pagaliau būtų galima įveikti šį uždarą ratą sistema-antisistema-sistema?
