„Mums kyla klausimas: ar Lietuvoje kiekviena viešoji įstaiga gali vadintis institutu? Pažiūrėkite, pas juos nėra nei vieno ekonomikos mokslų ar kitokio daktaro! bet tokio instituto ekspertai kviečiami į Vyriausybės darbo grupes. Jie atstovauja tarsi visus piliečius, tarsi nepriklausomą poziciją. Kaip mes galime tai vertinti kaip piliečiai, mokesčių mokėtojai, darbuotojai?“, - piktinosi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) atstovė Trišalėje taryboje Gražina Gruzdienė.
Ji svarstė, kad instituto nuomone neturėtų būti pagrindinė, kuria remiamasi.
„Visi piliečiai turime teisę steigti institutus. Bet reikia žiūrėti, kokia yra tų žmonių kompetencija. Nebūtinai reikia juo remtis juo. Yra juk ir Vilniaus universitetas, yra socialinių tyrimų centras, yra tų žmonių, kurie yra mokslus apgynę“, - dėstė viena iš profsąjungų lyderių.
LLRI prezidentas Žilvinas Šilėnas atšauna, jog profsąjungos turbūt neturi gerų argumentų diskutuoti su institutu.
"Nežinau, ar kam nors yra naujiena, kad mes esame viešosios politikos centras, vadinamasis "think tank", ir kad nesame grynai akademinė institucija, nemokiname studentų ir neišdavinėjame. Tai prastas argumentavimo būdas, kai neturint argumetnų bandoma pulti priešininką asmeniškai. Savo veikloje mes remiamės akademiniais, moksliniais duomenimis, gerai būtų, jei ir profsąjungos tokiais remtųsi", - lrytas.lt sakė jis.
Profsąjungų spaudos konferencijoje Darbo ir socialinių tyrimų institute dirbanti socialinių mokslų daktarė Inga Blažienė tvirtino, jog LLRI klysta teigdamas, jog Lietuvoje darbo rinka yra daugiau reguliuojama, nei Danijoje.
Pasak jos, institutas manipuliuoja faktais, pateikdamas tik dalį tiesos.
„Tikrai tai, kas LLRI parašyta, yra tiesa, bet gal tik 10-20 proc. tiesos. O 80 proc. tiesos yra nepateikiama.
Taip, Danijoje nėra visiems privalomo Darbo kodekso, kaip Lietuvoje. Kodėl? Nes 70 proc. Danijos dirbančiųjų yra profsąjungų nariai. Ir 80 proc. dibrbančiųjų yra aprėpti kolektyvinėms sutartimis – ar šakos, ar įmonės lygio. Ar galite tai įsivaizduoti Lietuvoje? Tokiu atveju darbo kodeksas nėra toks reikalingas, kaip Lietuvoje.
Tas instituto Danijos ir Lietuvos lyginimas, pabrėžiant tik įstatymus, nesako nieko. Tai lyg lyginti jauną, sveiką žmogų su sunku ligoniu, prijungti prie gyvybės palaikymo įrangos, ir sakyti: kodėl tu nesielgi kaip tas jaunuolis, juk gali keltis ir eiti mėgautis gyvenimu? Tai mažų mažiausiai neetiška.“, - tvirtino ji.
Ž. Šilėnas atšauna, jog savo tyrime institutas stengėsi būti objektyvus, todėl lygino tik įstatymų bazę.
"Siūlau skaityti, ką parašėme, ir klausyti, ką sakome. Pritariame profsąjungoms, kad Danijos įstatyminė bazė yra žymiai lankstesnė, tai ir pabrėžiame: darbo kodeksas turi būti lankstus, o susitarimus dėl papildmų sąlygų turi nustatyti darbuotojas ir darbdavys", - sakė Ž. Šilėnas.
Jis teigė, kad LLRI Lietuvai nesiūlo perimti daniškojo modelio - tiesiog institutas savo tyrime palygino situaciją dvejose šalyse.
"Mūsų tiesioginis pasiūlymas nėra pritaikyti danišką modelį. Mes siūlome kurti įstatymus, kurie atspindėtų mūsų šalies padėtį, neprisirišant prie vienos konkrečios šalies.
Tai, kaip siūlome keisti Lietuvos Darbo kodeksą, gerai atspindi pakeitimų paketas, kurį pateikė Vyriausybė. Tai - tik keletas pakeitimų, o ne darbuotojų galimybių ginti savo teises sumažinimas. Šis paketas strigo Seime.
Jei pagal šį paketą būtų pakeistas įstatymas ir darbo valandų limitas būtų skaičiuojamas per savaitę, o ne per dieną - tai kur mažėja darbuotojų galimybės ginti savo teises? Jei pripažintume, ką visi suvokia svieku protu, kad gali būti, jog vieną dieną darbo yra 10-čiai valandų, kitą 6-ioms, ir tai yra normalu - tai kur tas gynybos galimybių sumažėjimas?", - sakė Ž. Šilėnas.
