Šiose propagandos išradingumo lenktynėse itin pasižymi užsienio reikalų ministras, kuris metiniame pranešime “Dora kaimynystė, sumanumas regione, pusiausvyra Europoje, atsakomybė pasaulyje” (ko vertas tik pavadinimas) šalies ambasadoriams pažėrė ne tik daugybę jo vadovaujamos žinybos „pasiekimų”, bet ir propagandinės minties perliukų.
Iš ministro pranešimo aiškėja: beveik neturime jokių problemų santykiuose su Lenkija, na gal reikėtų spręsti tautinių mažumų klausimus, „atsisakant nusistatymų ir grįžtant prie faktų”. Santykiai su Rusija, pasirodo, irgi sparčiai gerėja, tačiau dar, anot ministro, atsiejus energetiką ir ekonomiką nuo destruktyvios politikos, viskas išsispręstų savaime.
Tiesa, santykius dar šiek tiek „komplikuoja puolamoji ginkluotė ir atominiai planai Karaliaučiuje bei Astrave, nepripažintas okupacijos faktas ir galios politikos projektai Eurazijoje”. (citata iš metinio pranešimo)
Ne ką mažiau propagandiškai ryški yra jo pranešimo dalis „sumanumas regione”. Pasirodo, tik atėjus į ministeriją A. Ažubaliui, „atgimė” Šiaurės kryptis, atsirado „nauji” formatai, tokie, kaip penkios Skandinavijos ir trys Baltijos šalys, o „šį Šiaurės lanką vis dažniau papildo ir Vokietija”... Jei taip teigtų naujokas užsienio politikoje, tikrai nesišaipyčiau, tačiau ministras yra ilgametis Seimo užsienio reikalų komiteto narys: ar jis visų šių „naujų – senų” krypčių bei formatų lig šiol nematė ir nieko apie jas negirdėjo?
Neatsilieka ir krašto apsaugos ministrė, per kelis metus leidusi sumažinti šalies gynybos biudžetą daugiau nei milijardu litų, ypač pamėgusi terminą „išmanioji gynyba”. Iš tiesų NATO jau senokai, gal dešimtmetį, šį terminą (smart defence – angl.) naudoja, tačiau visai kita prasme. Jei lietuviška „išmanioji gynyba” reiškia šalies gynybos biudžeto sumažinimą iki daugiau nei du kartus reikalaujamo NATO kolektyvinės sutarties ir tradicijos, tai vargu ar sustiprina Lietuvos, lig šiol turėjusios gerą vardą, pirmiausia, už savo indėlį į įvairias misijas, autoritetą. Ką jau kalbėti apie realius, kasmet mažėjančius nacionalinius gynybinius resursus. Todėl ir nuolatiniai jos kolegų konservatorių padūsavimai apie didėjančių Rusijos gynybos išlaidų grėsmes šiame kontekste, skamba gana veidmainiškai.
Vis tik labiausiai pamėgtas valdančiųjų propagandinis terminas - „finansų suvaldymas”. Tai pateikiama, kaip pagrindinis šios A. Kubiliaus vyriausybės laimėjimas. Nors nieko šalies ekonomikai, išskyrus žalingos „naktinės” mokesčių reformos, šiai vyriausybei taip ir nepavyko padaryti, kaip kone vienu balsu kartoja ekspertai, politologai ir net Prezidentė, tačiau bent jau „suvaldė finansus”... O ką tai iš tiesų reiškia, valdantieji neaiškina arba aiškina miglotai.
Ar „suvaldymas” yra tai, jog per šios vyriausybės kadenciją valstybės skola padvigubinta, lyginant su visomis keturiolika ligšiolinių vyriausybių, kurios paskolino tik 17 milijardų litų, o dabar jau turime virš 50-ies ? Ir kaip tuomet atsitiko, jei finansai ankščiau pagal konservatorius nebuvo „suvaldyti”, tačiau ankstesnių vyriausybių palikta situacija vis tik leido per trejus su puse metų jiems paskolinti vos ne dar du metinius biudžetus?
O gal vis tik šalies finansų padėtis iki konservatorių valdymo iš tiesų buvo visiškai ne tokia, kad reikėtų akivaizdžiai per brangiai ir daug negalvojant skolintis?
„Finansų suvaldymas”, mano nuomone, yra apskritai tuščiažiedė propagandinė gėlytė, skirta tik nevykusiai A. Kubiliaus vyriausybės ūkio politikai papuošti ir pateisinti. Šalies finansai visuomet buvo buvo valdomi pakankamai sėkmingai, valstybės skola buvo viena mažiausių ES ir net dabar, šiai vyriausybei padidinus skolą iki pusšimčio milijardų litų, (arba beveik pusės šalies vidaus produkto) tokia dar tebelieka. O didesnių rezervų, apie kuriuos mėgsta pašnekėti konservatoriai, neturėjome kaip tik dėl jų pačių ankstesnėje kadencijoje priimtų sprendimų ir, visų pirma, indėlių grąžinimo. Ko nedarė nei Latvija, nei nuolat pavyzdžiu pateikiama Estija, nei viena kita Rytų Vidurio Europos šalis.
Tačiau vienas keisčiausių neseniai konservatorių atrastų propagandinių triukų yra terminas „strateginis investuotojas”, kokiu valdantieji įvardija japonų kompaniją „Hitachi”. Vikipedijoje terminas „strateginis investuotojas” yra apibrėžtas pakankamai aiškiai – tai toks investuotojas, kuris siekia turėti tokį akcijų paketą, kad galėtų kontroliuoti ir valdyti bendrovę.
“Strateginių investuotojų tikslas yra vienas: įsigyti kontrolinį bendrovės akcijų paketą, kad galėtų pakeisti įstatus; likviduoti bendrovę; išmokėti didvidendus; susijungti; išleisti akcijų emisiją”. (cit. iš Vikipedijos) Tačiau Seimui pateiktoje energetikos ministerijos medžiagoje nurodoma, jog „Hitachi” ketina investuoti tik penktadalį į būsimą VAE statybos bendrovę ir tokiu atveju ji tikrai nebus didžiausias investuotojas, o juolab strateginis.
Pagrindiniai šios japonų kampanijos tikslai – parduoti reaktorių, užtikrinti technines sąlygas, dalyvauti statyboje, uždirbti pelną. Vis tik net ir šie tikslai vargu ar leidžia „Hitachi” laikyti strateginiu investuotoju. Tokiu turėtų būti, mano nuomone, tik Lietuva, kuri bet kuriuo atveju, jei VAE bus statoma, turės didžiausią atsakomybę visais požiūriais.
Aišku, jokie įstatymai nedraudžia vadinti „Hitachi” strateginiu investuotoju ar naudoti kitokius terminus. Negali ginčytis ir dėl to, kad politinė leksika laikui bėgant keičiasi, privalo keistis ir net savotiškai modernėti. Tokia yra istorijos logika, pagaliau kiekvienas politikos periodas turi savo kalbą, glaudžiai susietą su įvairiausiais socialiniais reiškiniais ir net technologijomis, kurios pastarajame dešimtmetyje vystosi ypač sparčiai.
Todėl nenuostabu, jog ten naudojami terminai pasiekia ir politiką. Tačiau naujadarams būtina suteikti realų, o ne menamą ar net klaidinantį turinį, kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, kurių yra ir daugiau. Nei „sumanumas”, nei „išmanumas” ar kiti panašūs žodeliai nepaslėps turinio tuštumos ar noro bent laikinai užmaskuoti tikrąsias problemas bei neįvykdytus valdančiųjų pažadus.
Gediminas Kirkilas yra Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys
