Prieš kelias dienas visus, laukiančius blogų žinių Lietuvoje, pradžiugino pranešimas apie apsijuokusią viešųjų ryšių agentūrą, skelbiančią, kad pigiai (už 299 Lt) parašys straipsnį į spaudą, kuris šiaip kainuoja 800 Lt.
Istorija buvo sutikta su didesniu džiaugsmu, nei tas, kurį parodo pajūrio lauko kavinės savininkas, kai pasitinka dar vieną saulėtą dieną ir tris autobusus ištroškusių lėbautojų. Rodos, iš dangaus pažiro aukso lietus: štai jis, įrodymas, kad viskas Lietuvoje perkama ir parduodama, o spaudos nėra – tik užsakomųjų straipsnių pripildyti popieriaus lapai ir interneto svetainės.
Iš tiesų naujienos jokios nebuvo. Nemažai straipsnių, pasirodančių spaudoje, yra žurnalistų surašyti pranešimai (taip, tai žurnalistai, tik jie dirba šiais laikais viešųjų ryšių agentūrose, kurios susipirko daug talentų), ir tie pranešimai yra naudingi kam nors, kas aprašytas tame straipsnyje.
Taip buvo, yra ir bus, ir ne tik Lietuvoje.
Visur yra naudojamasi žurnalistų tingumu: jei anksčiau elegantiškas būdas buvo sukviesti žurnalistus į spaudos konferenciją, ten įbrukti „informacinės medžiagos“, kuri jau parašyta kaip straipsnis (ir daugelis atėjusiųjų, mažai taisę ir keitę, taip ir publikuodavo, nes nejau varginsies), tai dabar galima net be reporterio apsieiti – siųsti tiesiu taikymu į redakciją, kuri galbūt visa tai paskelbs, nes labai sunku viską užpildyti originalia medžiaga (tiek pinigų neturi nė viena redakcija).
Geriau būtų, jei to nebūtų, bet daug ko geriau nebūtų. Studentai nusirašinėja ir perka rašto darbus, gydytojai ne visuomet parenka tuos vaistus, kurie galbūt būtų pigiausi ir tinkamiausi pacientui, o taksi vairuotojai ne visada parenka optimalų maršrutą. Tiekėjai ir paslaugų teikėjai kartais bankrutuoja ir dingsta klientų jiems patikėti pinigai. Tai ką daryti? Susiimti už galvos, stebėtis ir sakyti, kad dangus griūva? Jokiu būdu. Palikime tai nuolat surūgusiems, lūpas kramtantiems individams, kurie mėgaujasi savo surūgimu ir jaučiasi geriau, kaulėtu pirštu pabaksnoję į pasaulio neteisybių paslaptis, vildamiesi, kad kuo daugiau aplinkinių nuo to baksnojimo irgi nusimins ir supras, kad viskas beviltiška.
Žmogui tiesiog reikia to nepamiršti, kad taip būna, ir gyventi pasikliaujant tik savimi, o aplinkiniams pasitikėjimą dalinti dozuotai.
Bet daugeliui tai netinka. Jie nori įsivaizduojamos tobulos tvarkos, kur kažkas žurnalistus pamokys ir paskui patikrins, ir jie rašys taip, kad galima būtų pasitikėti šimtu procentų. Verslą turi sukontroliuoti ministerijos, valdybos ir turbūt Briuselis su Strasbūru, kad niekas niekuomet nebankrutuotų, o jei to nebus, tai tuomet, reiškia, yra korupcija ir viskas parduota.
Žmonės nori kuo didesnės kontrolės kitiems, apsaugos nuo kitų, nes pasąmoningai žino savo pačių ydingumą ir sugedimą.
Žino, per kiek laiko nugvelbs bet ką, kas blogai padėta. Garsiausiai šaukia „Tėvynė pavojuje“ būtent tie, kas tą Tėvynę parduotų pirmieji, ir net turi pasiruošę banko kortelių skaitytuvą, pirkėjo patogumui (sąskaitos-faktūros išrašomos tik pirkimo dieną).
Pateiksiu tokį pavyzdį. Turiu atidaręs restoranų apžvalgų internetinį portalą, kurio pavadinimo etikos sumetimais neminėsiu. Tai štai, per visą jo gyvavimo laiką nei aš, nei kiti apžvalgininkai iš restoranų, jų savininkų, akcininkų ar darbuotojų nėra gavę nė cento, nė už vieną straipsnį, nė karto. Ir nėra buvę nė vienos teigiamos apžvalgos, apie kurią koks nors varguolis neparašytų, kad „straipsnis nupirktas“ (kai restorano apžvalga neigiama, visuomet kas nors parašo: „nupirkta konkurentų“ – mat pagal jų vaikišką supratimą, tie konkurentai pasiruošę leisti pinigus priešininko dergimui; tokios jau apgailėtinos, naivios ir vaikiškos yra nevykėlių sugalvotos sąmokslo teorijos – pamatęs trinkelėmis klojamą nevykėlis sako „kažkas pinigus plauna“, nes jis pats tik taip ir įsivaizduoja verslą). Nupirktu ir užsakytu buvo paskelbtas kiekvienas straipsnis. „Kiek sumokėjo?“, pavydžiai klausia runkelis, nes pats svajotų taip užsidirbti.
Varguolis todėl ir yra varguolis, kad jis neįsivaizduoja, jog ką nors galima gyvenime daryti be papildomo atlygio ir nėra būtina iš kiekvieno pasijudinimo išspausti centuko ir lituko bet kokiais, net ir save žeminančiais, būdais. Varguolio vaizduotė tam nėra pakankamai išlavinta. Jei jis nesirausia šiukšlių konteineriuose, tai tik todėl, kad turi kitų užsiėmimų: prašnekinėja darbdavio pinigus tarnybiniu telefonu, valdišku kopijavimo aparatu kopijuoja knygas, kad nereikėtų jų pirkti arba bendrovės iškyloje kaimo turizmo sodyboje vakare krauna į savo automobilio bagažinę marinuotą šašlykų mėsą ir indelius su majonezu.
Tas, kas visur mato potenciją nesąžiningumui, pats parduotų bet ką ir bet kam, jei tik iš jo kas nors pirktų. Aplinkui jis mato vien sukčius ir smulkius kyšininkus, nes ir pats būtent toks yra. Jį žavi idėja gauti kažką nemokamai, būtent todėl jis ištisas dienas praleidžia prie tarnybinio kompiuterio maigydamas mygtuką „Patinka“ prie visų iš eilės konkursų ir loterijų socialiniuose tinkluose, tikėdamasis išlošti kokį nors puodelį ar gal net pigų fotoaparatą. Pats ką nors užsidirbti jis nesitiki: jo svajonių riba yra stambūs, dideli ir dar ne visai sužiedėję trupiniai nuo turtingųjų stalo.
Jis pats skleidžia gandus apie tai, kad prekybos centruose kasininkės verčiamos dieną sėdėti su sauskelnėmis, kad nelakstytų į tualetą. Jis pasakoja aplinkiniams apie benamių šunų ir kačių mėsą, naudojamą restoranuose vietoje jautienos ir kiaulienos, ir apie alų, verdamą iš miltelių. Jis išsigalvoja apie vaikus, grobiamus parduotuvėse, kad jų organus parduotų į užsienį. Neatsitiktinai tai - jo paties verslo idėjos, jei jis būtų verslininkas, tai bandytų būtent tokias inovacijas, bet yra per tingus.
Todėl jis labai apsidžiaugė, perskaitęs apie „užsakomuosius straipsnius“ spaudoje: jis pats svajotų apie tuos 299 litus, bet jam net ir tokia perspektyva nenusimato.
