Demografijos specialistė Vlada Stankūnienė teigia, kad sunku sekti laisvus žmones. „Kuo daugiau žmonės įgyja laisvių judėti, tuo sunkiau gauti informacijos apie juos“, - portalui lrytas.lt sakė ji.
Anot pašnekovės, tik sovietmečiu buvo lengva suskaičiuoti po SSRS teritoriją keliaujančius žmones, o dabar jie išsibarstę po visą pasaulį.
Pastaraisiais metais demografų darbą palengvino Privalomasis sveikatos draudimas (PSD). Tam, kad jo nereiktų mokėti, reikia deklaruoti išvykimą iš Lietuvos, taigi pažvelgus į statistiką, atrodo, kad paskutiniais metais žmonės tiesiog plūdo iš Lietuvos – per du metus šalį paliko apie 137 tūkst. žmonių.
V. Stankūnienė nėra linkusi visko piešti juodomis spalvomis. Į Lietuvą 1990 – 2011 metais imigravo apie 137 tūkst. žmonių, be to, paskutiniais metais vis didėja reemigracijos mastai.
Didžiausias reemigracijos srautas yra iš Jungtinės Karalystės (2011 metais apie pusė visos reemigracijos), taip pat iš Airijos, JAV, paskutiniais metais – ir iš Norvegijos.
„Grįžta žmonės dėl ekonominio pakilimo, ar vien vilties, kad atlyginimai kils, kad bus darbo vietų“, - sakė V.Stankūnienė ir pridėjo, kad emigracija atspindi šalies ekonominę padėtį.
Plačiau apie Lietuvos gyventojų emigraciją ir imigraciją – Vlados Stankūnienės straipsnyje „Kiek ir kur išvykstama, iš kur ir kas atvyksta“. Ši informacija publikuota leidinyje „Demografija ir mes“.
Kalbų apie didžiulius Lietuvos gyventojų migracijos mastus daug. Viešojoje erdvėje pateikiami statistiniai ir įvairios kitokios kilmės (tyrimų ar tiesiog elementarių skaičiavimų ir pamąstymų) emigracijos vertinimai, ir jie gana skirtingi.
Tačiau dėl vieno lyg ir sutariama: per pastaruosius du dešimtmečius iš Lietuvos emigravo gerokai daugiau nei pusė milijono gyventojų. Oficialios statistikos duomenimis, 1990–2011 m. emigravo apie 670 tūkst. žmonių (Lietuvos, 2007, 2011 c, 2012 c, d).
Ypač didžiulius emigracijos mastus rodo pastarųjų dvejų metų (2010–2011 m.) statistiniai duomenys – emigravo per 137 tūkst. (Lietuvos, 2011 a, 2012 a, d). Statistiniai duomenys rodo ir gana didelius imigracijos mastus: 1990–2011 m. į Lietuvą atvyko apie 130 tūkst. žmonių (Lietuvos, 2012c). Tačiau apie imigraciją kalbama gerokai rečiau.
Esant tokių mastų migracijos srautams svarbu žinoti ne tik tai, kiek emigravo ar imigravo, o ir kur / iš kur migravo, kaip migracijos dydžiai priklauso nuo Lietuvos politinės, ekonominės, socialinės aplinkos ar įvairaus lygmens (nacionalinių ar tarptautinių) migraciją reguliuojančių teisės normų.
Siekiant suprasti kiek, kada ir kur išvykstama, iš kur ir kas atvyksta, šiame straipsnyje, remiantis oficialios statistikos duomenimis, labai trumpai aptariami šio periodo migracinių procesų (emigracijos ir imigracijos) pagrindiniai rodikliai.
Kiek ir kaip išvykstama: emigracijos mastai ir struktūra
670 tūkst. emigracijos mastas per dvidešimt dvejus metus (1990–2011 m.) susidarė esant labai skirtingiems įvairių metų emigracijos dydžiams: emigracijos kreivė svyruoja labai dideliu intervalu.
Kiekvieną iš kreivės susvyravimų galima susieti su vienu ar kitu Lietuvos (ir ne tik) politiniu, ekonominiu ar socialiniu įvykiu / reiškiniu ar teisės normų pakeitimu (1 pav.).
Tačiau ši bendrų emigracijos metinių rodiklių kreivės konfigūracija labai priklauso ir nuo galimybių suskaičiuoti emigruojančiuosius.
Pagrindinis migraсijos apskaičiavimo metodas yra oficiali migruojančio asmens išvykimo deklaracija, kuri teikia informaciją ir apie migruojantįjį, migracijos laiką, kryptį. Šiuo metodu apskaičiuojama deklaruotoji emigracija. Ir ši informacija gana tiksli.
Kiti metodai, pirmiausia skaičiavimas naudojant gyventojų surašymų ir pastaruoju metu pradėtų taikyti atrankinių statistinių tyrimų rezultatus, leidžia vertinti nedeklaruotąją emigraciją: surašymų duomenys rodo nedeklaruotosios emigracijos dydį periodu tarp surašymų, o apklausų duomenys – rezultatus konkrečiais metais. Pastarasis metodas labai apytikslis.
Taigi bendrą Lietuvos gyventojų emigracijos mastą (670 tūkst.) sudaro deklaruotoji ir nedeklaruotoji emigracija, tai yra gana tikslūs duomenys, informuojantys, kiek, kur, kas ir kada išvyko, ir labai apytiksliai tiek pagal apimtis, tiek ir pagal sudėtį rodikliai.
1990–2011 m. emigracijos dydžiai pagal šiuos du emigracijos tipus labai panašūs: deklaruotoji – apie 370 tūkst. (pagal metus, 2 pav., raudona kreivė) ir nedeklaruotoji – apie 300 tūkst. (pagal metus, 2 pav., štrichuota dalis). Iki 2010 m. šis santykis tarp deklaruotosios ir nedeklaruotosios migracijos buvo dar labiau nepalankus: 1990–2009 m. deklaruotoji migracija sudarė apie 230 tūkst., o nedeklaruotoji – apie 300 tūkst.
Taigi detaliau kalbėti galima tik apie deklaruotąją, t. y. tik apie 55 proc. pastarųjų dvidešimt dvejų metų emigracijos.
Kiek ir kur išvyko: emigracijos mastų svyravimas ir kryptys
Iš deklaruotosios emigracijos dinamikos variacijų (2 pav.) galima skaityti pagrindinių politinių, ekonominių ir net kai kurių socialinių bei teisinių Lietuvos (ir ne vien tik) normų kitimo istoriją.
Sovietmečiu, iki 1988 m., kasmet iš Lietuvos išvykdavo apie 14–17 tūkst. žmonių, ir, žinoma, tik į SSRS teritoriją. SSRS liberalizavus išvykimo į Vakarų šalis tvarkai ir leidus emigruoti žydams, nuo 1989 m. prasidėjo gana intensyvi žydų šeimų emigracija, trukusi apie penkerius metus. Intensyviausia ji buvo 1990 m.
Atgavus nepriklausomybę iki sovietinės armijos iš Lietuvos išvedimo pabaigos – iki 1993 m. – nuvilnijo slavų tautybių gyventojų išvykimų iš Lietuvos srautas į buvusią SSRS teritoriją, ir pirmiausia į Rusiją (2 pav., 3 pav.).
Daugiausia dėl šių dviejų srautų (į buvusią SSRS ir į Vakarus) 1990–1993 m. iš Lietuvos emigravo beveik 90 tūkst. žmonių. 1994–2000 m. deklaruotosios emigracijos srautai buvo itin maži – vidutiniškai kasmet apie 3 tūkst. (iš viso per septynerius metus – 20,5 tūkst).
Didžiąją šių srautų dalį toliau sudarė išvykstantieji į buvusios SSRS teritoriją. Iki XX a. 10 deš. vidurio net trumpalaikiai vizitai į Vakarų šalis dėl įvažiavimo politikos buvo griežtai reglamentuojami. Išvykti trumpam galima buvo tik su vizomis, o emigruoti į Vakarų šalis iš esmės galėjo tik žydai. Tačiau jau tuo metu, po trumpalaikių vizitų pradėta nelegaliai pasilikti Vakarų šalyse.
Nuo XX a. 10 deš. vidurio vis daugiau Vakarų šalių pradėjo taikyti bevizį įvažiavimą. Nors galimybės apsigyventi ir įsidarbinti Vakarų šalyse išliko ribotos, emigracijos nedeklaravusiųjų mastai kaupėsi.
2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, 1990–2001 m. emigracijos nedeklaravusiųjų akumuliavosi arti 200 tūkst. (184 tūkst.). Į kokias šalis jie išvyko – statistinės informacijos nėra. Tik remiantis kai kurių atrankinių tyrimų rezultatais galima būtų daryti išvadas dėl šio didžiulio masto nedeklaruotosios emigracijos krypčių.
Laisvėjančios Vakarų šalių darbo rinkos ir didėjančios galimybės šiose šalyse apsigyventi nuo šio šimtmečio pradžios deklaruotajai emigracijai kūrė vis palankesnę aplinką.
Deklaruotoji emigracija intensyvėjo. 2004 m. Lietuvai tapus Europos Sąjungos valstybe nare, o 2007 m. pabaigoje Lietuvai įsijungus į Šengeno erdvę, deklaruotosios emigracijos mastai toliau didėjo. 2001–2009 m. deklaruotoji emigracija sudarė apie 120 tūkst. Didžiausi srautai krypo į Jungtinę Karalystę, Airiją, nemaži – į Ispaniją, Vokietiją, JAV (3 pav.).
Tačiau pagal statistinių tyrimų (atrankinių) rezultatus, šiuo periodu suintensyvėjo ir didžiausią emigracijos dalį sudarė nedeklaruotoji emigracija. Intensyviausia ji buvo išsyk įstojus į Europos Sąjungą (2005 m.). Kur pasuko šie emigracijos srautai – statistinės informacijos nėra.
Ekonominio pakilimo metais (2006–2008 m.) bendros ir nedeklaruotosios emigracijos mastai mažėjo, o deklaruotosios – toliau nuosaikiai didėjo. 2009 m., prasidėjus ekonominiam nuosmukiui, didėjant nedarbui, emigracija (ir deklaruotoji, ir nedeklaruotoji) labai suintensyvėjo.
2010 m. papildomu svarbiu deklaruotosios emigracijos srautus didinančiu veiksniu dar tapo ir privalomojo sveikatos draudimo formalumai, paskatinę ankstesnių metų migrantus, nedeklaravusius emigracijos, savo išvykimą deklaruoti. 2010–2011 m. deklaruotosios emigracijos mastai labai išaugo: 2010 m. emigravo 83 tūkst., 2011 m. – 54 tūkst. (iš viso – 137 tūkst.).
Nors pagrindinės emigracijos šalys (pagal deklaravimą) išliko Jungtinė Karalystė ir Airija, tačiau ekonominė krizė, nevienodai paveikusi įvairias Europos šalis, vertė emigraciją persidislokuoti. Tarp šalių, į kurias pasuko mūsų emigrantai, atsirado Šiaurės Europos šalys. Iš emigraciją deklaravusiųjų 2010–2011 m. jau nemaža dalis buvo išvykusiųjų į Norvegiją (3 pav.).
Nuo 2009 m. atrankiniai statistiniai nedeklaruotosios emigracijos tyrimai nevykdomi, todėl informacijos apie pastarųjų dvejų metų šią migraciją nėra. Tik pradėjus skelbti 2011 m. gyventojų surašymo duomenis turėtų būti patikslinti ir periodo tarp surašymų (2001–2010 m.) nedeklaruotosios emigracijos mastai.
Kiek, iš kur ir kas atvyko: imigracijos mastai ir srautai
Sovietmečiu intensyvūs kasmetiniai atvykimai į Lietuvą, žinoma, tik iš SSRS teritorijų (apie 21–23 tūkst. kasmet), prasidėjus Atgimimui – jau 1989 m. – sparčiai pradėjo mažėti (4 pav.). Pirmaisiais nepriklausomybės metais dar kiek didesnius imigracijos srautus (4 pav.) sudarė lietuviai, grįžtantys iš buvusios SSRS teritorijų. 1993–2000 m. imigravusiųjų skaičiai buvo maži – vidutiniškai apie 2 tūkst. kasmet.
Iš viso 1990–2000 m. į Lietuvą atvyko apie 50 tūkst. žmonių. Nuo 2001 m. imigracijos srautai ėmė didėti: 2001– 2011 m. imigravo apie 80 tūkst. žmonių (kasmet vidutiniškai per 7 tūkst.). Tačiau didžiąją imigruojančiųjų dalį (apie 2/3) sudaro į Lietuvą grįžtantys Lietuvos piliečiai (5 pav.), kurių grįžimas pirmiausia buvo suintensyvėjęs ekonominio pakilimo metais.
Ypač didelis 2011 m. Lietuvos piliečių reemigracijos srautas lydėjo labai intensyvią 2010 m. deklaruotąją emigraciją. Ar ekonominių nestabilumų metais kitose šalyse dar sunkiau susirasti darbą ir gauti pageidaujamų pajamų, kad migracijos srautas pasuko atgal?
Ir ar tikrai pasuko atgal, o gal daliai emigrantų išvykimo deklaravimas šiuo periodu pasirodė per skubotas ir nenaudingas, ypač vertinant su sveikatos paslaugomis susijusias sąnaudas? Gal reemigracija skyla į deklaruotąją ir realią, gal realiai ir negrįžtama?
Didžiausias reemigracijos srautas eina iš Jungtinės Karalystės (2011 m. – arti pusės visos reemigracijos), nemažas – iš Airijos. Grįžtama ir iš JAV, o 2011 m. – jau ir iš Norvegijos (6 pav.).
Apibendrinant galima daryti išvadas, kad migracijos procesai greitai reaguoja į kintančią politinę, ekonominę, socialinę, teisinę aplinką. Pastarųjų dviejų dešimtmečių spartūs ir esminiai Lietuvos ir tarptautinės aplinkos pokyčiai labai keitė ir gyventojų migracijos (emigracijos / imigracijos) mastus, kryptis, srautus, tipus.
Iš Lietuvos vilnijo didžiuliai emigracijos srautai. Kito ir imigracijos procesai. Tačiau migracijos procesai yra daugialypiai, tad jų vertinimai labai sudėtingi ir informacija apie juos nėra tiksli. Ji ir negali būti tiksli: kuo daugiau įgyjama teisių laisvai judėti (migruoti), tuo sunkiau oficialiai fiksuoti migracijos srautus, tuo labiau apytiksliai yra duomenys apie gyventojų migracijos procesus.
Papildomi įvairius migracijos srautus ir tipus vertinantys metodai duoda tik kai kurios papildomos informacijos. Tiksliausios ir kiek detalesnės informacijos galima gauti tik iš deklaruotosios migracijos duomenų. Taigi, žinant migracijos duomenų tikslumo ribotumus, juos naudojant ir jų pagrindu darant išvadas, visada tai reikia turėti galvoje.
Straipsnyje remtasi Lietuvos statistikos departamento duomenimis.
