Apie šį leidinį oficialiame „Šypsenos taip“ tinklalapyje praneša didelis mirksintis užrašas. Skaitytojas, paspaudęs nuorodą, negauna jokios informacijos apie gražiausių šypsenų leidinį. Jis nukreipiamas į Artūro Zuoko vadovaujamo „Tėvynės atgimimo ir perspektyvos“ (TAIP) judėjimo informacinį portalą.
Tikslas – beveik pasiektas
Šio projekto vadovė Birutė Palaimaitė pasakoja, kad dar nenuspręsta, kokios formos ar periodikos bus leidinys. Tiksliau, nežinoma niekas, tik tai, kad leidinys bus. Vis dėlto projekto tikslas, surinkti 10 tūkst. nuotraukų, jau beveik pasiektas – fotografijomis pasidalino daugiau nei 8 tūkst. žmonių.
B. Palaimaitė tikina, kad A. Zuoko vadovaujamas judėjimas yra vienas iš partnerių ir prisideda prie projekto vykdymo. Vis dėlto ji nenorėjo lrytui.lt atskleisti, koks konkretus TAIP judėjimo vaidmuo šiame projekte.
„Judėjimas TAIP palaiko pozityvias visuomenines iniciatyvas, tokia yra ir ši idėja. Judėjimas TAIP yra projekto partneris, pats asmeniškai neatlieku jokio vaidmens projekte“, – antrina A. Zuokas.
Nors šio judėjimo vaidmens, vykdant projektą, nenori atskleisti nei vienas pašnekovas, viena aišku: A. Zuoko vadovaujamas darinys tikrai nėra informacinis partneris. TAIP tinklalapyje nėra jokios informacijos apie šį projektą.
Vilniaus meras pabrėžia, kad projekte gali dalyvauti visi, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų ar partinės priklausomybės. Todėl, pasak jo, projektas nėra susijęs su rudenį vyksiančiais Seimo rinkimais.
A. Zuokas, po 2008-ųjų rinkimų nesėkmingai debiutavęs Seime ir iš jo pasitraukęs, judėjimu TAIP deklaravo siekį sukrėsti esamą politinių partijų sistemą. Judėjimas TAIP yra visuomeninė organizacija, kuriai priklauso įvairių politinių pažiūrų žmonės. Anot mero, pats judėjimas nedalyvavo ir nedalyvauja politikoje.
2011 metų Savivaldybių rinkimuose dalyvavo Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija. Ši politinė sąjunga nebuvo partinis projektas. Vadinasi, įvairūs visuomeniniai judėjimai yra ne tik puikus būdas teisėtai skleisti informaciją rinkiminės kampanijos metu, bet ir pasirodyti rinkėjams „kitokiems“ nei tradicinės partijos.
Kam reikia visuomeninių organizacijų?
Rinkiminės kampanijos metu yra labai daug draudimų, bet visada galima atrasti spragų ir, pusiau teisėtai, šiuos draudimus apeiti. Politologas Tomas Janeliūnas mano, kad projektas „Šypsenai taip“ galėjo atsirasti būtent taip. Nors politologas pripažįsta, kad projektas gali būti paslėpta politinė reklama, jis dvejoja, ar teisiškai tai įmanoma įrodyti.
„Aš abejoju, ar bet kuri kita partija, žinodama, kad formaliai nepažeidžia įstatymų, nesinaudotų tam tikra priemone, kuri, galbūt, nelabai švari, nelabai garbinga. Rinkimai ir garbė neturi nieko bendro“, – svarsto T. Janeliūnas.
Anot politologo, A. Zuokas yra geras viešųjų ryšių specialistas, nes nujaučia, kas politiškai jam gali suteikti naudos. Visuomeninių organizacijų steigimas – taip pat politinė suktybė. Dalis žmonių tai supranta, tačiau, pasak T. Janeliūno, tokių yra mažuma.
„Didžioji dalis žmonių yra nusivylusi partijomis ir labai jautriai į jas reaguoja. Įsteigus naują partiją žmonių reakcija dažniausiai būna neigiama. Manoma, kad atsirado dar viena veltėdžių kompanija, kuri nori kuo greičiau prieiti prie valdžios lovio. Vien partijos pavadinimas gali atstumti dalį žmonių, todėl bandoma sakyti, kad jie, nėra partija, jie priklauso visuomeniniam judėjimui, jie yra kitokie. Taip pasakoma, kad žmonėms reikės rinktis iš visų blogų partijų ir gerų visuomeninių organizacijų. Tačiau realiai jokio skirtumo nėra“, – tikina pašnekovas.
Sąlygas, politikams apgaudinėti visuomenę, sudaro patys piliečiai. Viena vertus, lietuviai yra įpratę didžiuotis tuo, kad nesidomi politika. Tačiau nustojama tuo girtis, kai žmonės suvokia, kad juos apgavo. Pasak T. Janeliūno, per kiekvienus rinkimus politikai bando išnaudoti šį menką politinį išprusimą.
„Patys politikai yra savotiški mokytojai, o kai kurie jų yra gana sukti. Savotišką apgavystės pamoką suteikia A. Zuoko TAIP ir kiti judėjimai, kurie apsimeta, kad yra nepartiniai, bet galiausiai tampa partijomis. Jei dar šios apgavystės jiems neatsiliepė, tai ilgainiui tikrai atsilieps. Žmonės, kurie yra apgauti du, tris, keturis kartus, pasimoko iš savo klaidų. Todėl kiekviena rinkiminė kampanija yra vis nauja pamoka“, – mąsto T. Janeliūnas.
Tikras pilietinis visuomeninis judėjimas gali siekti tam tikrų politinių tikslų ir bandyti paveikti viešąją politiką, tačiau jis niekada nesieks valdžios. Partinis judėjimas gali vadintis ir visuomeniniu, bet jis kuriamas dalyvauti politikoje imant valdžią.
Pasak T. Janeliūno, ilgesnės demokratinės tradicijos šalyse nėra žaidžiama visuomeninių organizacijų vardu. Dažniausiai gilias tradicijas turinčioje demokratinėje valstybėje partijos elgiasi taip, kaip pridera partijoms – jos neslepia savo tikslų ir stengiasi garsinti partijos vardą.
Jos gali turėti papildomų organizacijų, bet šios organizacijos partijų vardui mažai kenkia. Beveik visada partijų ir papildomų organizacijų santykiai yra įstatymiškai sureguliuoti.
Svarbu atrodyti kitaip nei kiti
Pastaraisiais metais vis daugiau politikų patraukia į savotišką pilkąją zoną. Prisidengę visuomeninėmis organizacijomis jie dalyvauja rinkimuose ir skelbia esantys „kitokie“.
To pradžia galima laikyti 2009 metus, kai buvo įkurtas Jungtinis demokratinis judėjimas (JDJ). Jau sekančiais metais JDJ steigėjas, visuomenininkas, teisininkas Kęstutis Čilinskas buvo priverstas iš jo pasitraukti ir įkurti naują – Nepartinį demokratinį judėjimą (NDJ).
Tuomet buvo paskelbta, kad tokių veiksmų prireikė, nes į JDJ sambūrį masiškai įsitraukė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, „Tvarka ir teisingumas“, Darbo ir kitos partijos. Partiniai judėjimo nariai tuo metu sudarė beveik trečdalį visų narių skaičiaus.
NDJ steigėjai, siekdami, kad istorija nepasikartotų, judėjimo įstatuose nurodė, kad: „Nariais gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniai asmenys, nesantys politinių partijų ar organizacijų nariais ir juridiniai asmenys, išskyrus politines partijas ir politines organizacijas.“
Po to prasidėjo politikų kuriamų judėjimų ir visuomeninių organizacijų bumas. 2010-ųjų birželio pradžioje apie įsteigtą „Tautos ateities forumą“ pranešė Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas Algimantas Matulevičius. Po kelių savaičių A. Zuokas paskelbė apie paties įkurtą visuomeninį judėjimą TAIP.
Idėja, įkurti visuomeninį judėjimą, A. Zuokui kilo jau senai. Dar 2005-ųjų rudenį, susvyravus jo užimamai Vilniaus mero kėdei ir kilus abejonių, ar jis išliks Liberalų ir centro sąjungos vadovu, A. Zuokas tikino kuriantis naują pilietinį nepolitinį judėjimą „Už pilietinę visuomenę ir gražią Lietuvą“.
2010 metų liepą buvo įsteigta nepolitinė organizacija „Mūsų reikalas“. Apie jos įkūrimą pranešė aktyvus Tautos prisikėlimo partijos kūrėjas, o vėliau – vienas didžiausių jos kritikų - teisininkas Valdemaras Stančikas. Su ta pačia partija susiję politikai paskelbė apie naują visuomeninį judėjimą „Ąžuolas“.
Neįprastas politinis darinys yra „Lietuvos sąrašo“ partija. Apie steigiamąjį jos suvažiavimą pranešta visai nesenai. Visuomenininkas Darius Kuolys teigia, kad jų steigiama partija yra savita, nes nesiverš į valdžią. Rinkiminio sąrašo nebus, bet bus rinkimuose remtinų žmonių sąrašas. Jam galės priklausyti įvairių partijų žmonės.
„Lietuvos sąrašo“ partija yra daugiau pilietinis judėjimas nei partija“, - portalui lrytas.lt šios partijos įkūrimo dieną sakė profesorius Antanas Kulakauskas. Jo teigimu, judėjimas kuriamas kaip partija tam, kad būtų paprasčiau veikti. Tai – šiuo metu dar naujas ir kol kas pasiteisinantis modelis.
