Olimpiados šūkiai skelbia: svarbu ne laimėti, o dalyvauti. Mat sportuojantis žmogus nekariauja ir nedaro kitų politinių nuodėmių. Bet sportininkai nori laimėti, nes skaičiuojami ne dalyviai, o iškovoti medaliai, dalyvavimo dorybė labiau tinka publikai, nes dalyvavimas olimpiadoje tapo kultūros dalimi, svarbūs dalyvavimo veiksmai vyksta net ne sporto aikštelėse, o gatvėse.
Sporto politika - jau antikoje
Net ir Senovės graikų civilizacijos laikais olimpiados idėja buvo politinis projektas, sukurtas Dzeusui pagarbinti. Dievo statula Olimpijoje buvo vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Tai savotiškas karo pakaitalas, leidęs graikų miestams demonstruoti savo pranašumus vienoje ar kitoje srityje ir savaip propaguoti helenistinę kultūrą. Antikinės olimpiados tęsėsi iki 394 metų ir buvo panaikintos poliniais motyvais – imperatorius Teodozijus I laikė jas gęstančios pagonybės reiškiniu, naikintinu, plintant krikščionybei.
Galiausiai Olimpijos „sporto ir Dzeuso garbinimo kompleksą“ VI amžiuje sugriovė galingas žemės drebėjimas. Olimpiados buvo ne vienintelis masinis sporto renginys. Graikai ir romėnai turėjo daugiau į olimpiadas panašių turnyrų.
Beje, pagrindinėmis Romos senėjimo ir mirties priežastimis buvo demoralizacija ir vertybių krizė. Tačiau net ir visiškai silpnoje Lotynų valstybėje veikė viena iš didžiausių žmonijos pramogų – sportas. Ilgiausiai išlikęs, galiausiai taip ir nesugriuvęs išliko nacionalinis stadionas – Koliziejus, kuris veikė net kelis dešimtmečius po oficialios Romos mirties. Niekas taip nesimbolizuoja Amžinojo miesto kaip šis amžinas statinys ir jo pirmapradė misija – sportas.
Karas, taika, sportas ir politika
Baronui Pierre de Coubertinui olimpinių žaidynių atnaujinimas XIX amžiaus pabaigoje buvo veikiau plačiai suprantamos fizinės kultūros, o ne didžiosios politikos idėja. Sportas iš principo turėjo būti depolitizuotas ar pakilti aukščiau politikos. Tačiau taip neatsitiko – pasauliniai karai visiškai sustabdė olimpiadas, olimpiadoms nepavyko laimėti Šaltojo karo. Jo laikotarpis pažymėtas masiniais boikotas ir kitokiais protestais. Skaudžių politinių momentų neišvengė nė viena olimpiada. Keletu štrichų verta prisiminti olimpinius-politinius nutikimus.
Pirma – valstybės pripažinimas. 1908 metais silpstant britų ir rusų imperijoms airiai bei suomiai žaidynėse sudarė savas nepriklausomas komandas, tačiau imperijos padarė savos „pataisymus”, kad šių tautų nacionalinės vėliavos olimpiadose nepasirodytų. 1988 metais Baltijos šalys jau buvo pasiruošę olimpiniame stadione nešti savąsias vėliavas, tačiau meilė M. Gorbačiovui temdė laisvės logiką. Tų metų olimpiniai medalininkai dar gavo SSSR etiketę ir šiandien yra įskaičiuojami į Rusijos olimpinių pasiekimų registrą.
Ilgą laiką olimpine problema buvo klausimas, kas yra tikra, o kas – netikra Kinija. Kinijos Liaudies Respublika kelis dešimtmečius boikotavo olimpines žaidynes, nes jose leista dalyvauti taivaniečiams, kurie, beje, figūravo Kinijos Respublikos vardu. Vėliau pastarieji ėmė boikotuoti olimpiadas, nes jiems tebuvo siūloma dalyvauti ne Kinijos, o kažkokio sunkiai suvokiamo „kiniško Taibėjaus” pavadinimu. Tačiau noras gauti medalį nugalėjo. Tiek to, tebūnie kiniškas Taibėjus...
Ne mažiau svarbus buvo ir Vokietijos atvejis. Kiek Vokietijų yra pasaulyje ir kas turi jas atstovauti? Nors jau 1949 metais susiformavo dvi vokiečių valstybės, olimpiadų organizatoriai neskubėjo – 1964 metais Tokijuje pasirodė jungtinė komanda, kuri neatstovavo jokiai šaliai, tik tautai. Galima priminti, kad 1992 metais Barselonoje buvo jungtinė buvusios SSSR komanda, kuri veikiau atstovavo ne kokiai nors šaliai, o tiesiog praečiai.
Pekino olimpiada skaudžiai priminė Tibeto laisvės bylą. Priminė gal net ryškiau nei tikėjosi olimpiados organizatoriai ir Tibeto laisvės gynėjai. Dėl protestų nepavyko olimpinio deglo nei ramiai uždegti Graikijoje, nei pernešti, kaip numatyta programoje, svarbiausių Europos miestų gatvėse. Olimpinė ugnis, turėjusi simbolizuoti taiką ir olimpinę dvasią, tapo jos parodija ir įeis į istoriją, matyt, kaip vienas nemaloniausių epizodų visoje olimpinio judėjimo istorijoje.
Antra – terorizmas. Tai amžinas reiškinys, kaip amžina ir kova su juo. Teroristų būta dar antikoje, jie, beje, sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą. Arabų terorizmas buvo nukreiptas ne tik prieš Izraelio valstybę, bet ir prieš Vakarų Europos institucijas.
1972 metų Miuncheno olimpiadoje teroristų aukomis tapo 11 Izraelio sportininkų ir vokiečių policijos pareigūnas. Šiemet sukanka 40 metų nuo šio įvykio, o Londono žaidynėse arabų terorizmo, kas ir kaip jį interpretuotų, dalyviai nepamirš. Teroro išpuolių būta ir kitų olimpiadų užkulisiuose, tad būtent jų galimybė yra tikrasis organizatorių galvos skausmas.
Beje, dar 1968 metais meksikiečiai savo sostinėje vykusios olimpiados metu protestavo prieš Žmogaus teisių pažeidimus (ir net žudynes) Meksikoje, o amerikiečiai – prieš rasines problemas Jungtinėse Valstijose.
Trečia – istoriją rašo nugalėtojai. Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, olimpiada, turėjusi 1920 metais vykti Budapešte, buvo perkelta į Antverpeną todėl, kad Vengrija, kartu su Austrija, Bulgarija, Turkija ir Vokietija iš viso nebuvo pakviestos į žaidynes. Tai – karą pralaimėjusios šalys.
Vokiečiai, kaip praėjusio karo kaltininkai, nedalyvavo ir 1924 metais. Nei jie, nei japonai nebuvo kviečiami ir po Antrojo pasaulinio karo, tad tarp lygių visada būta ir lygesnių.
Ketvirta – Šaltojo karo grimasos. Sovietų Sąjunga į olimpiadas žiūrėjo kaip į buržuazinę atgyveną ir savo sportininkus pasauliui parodė tik 1956 metų žaidynėse. Iki to laiko bandė įteigti, kad sovietinė spartakiada (beje ne nuo žodžio sportas, o nuo žodžio – Spartakas – vergų sukilimo vado) kur kas svarbiau nei buržuazinis Olimpo kalno minėjimas.
Sovietai buvo olimpiniam judėjimui amžinas galvos skausmas – reikalavimai visada dideli, rezultatai – ne visada juos atitinkantys. Neatsitiktinai didelė dalis olimpinių sukčiavimų ir dopingo skandalų siejami su buvusios SSSR sportu.
Šaltojo karo metais Rytų Vokietija buvo tikras sporto fenomenas. Šalis, turinti vos 17 milijonų gyventojų rinkdavo medalių kraitį, pranokstantį prancūzus ar anglus ir beveik lygiavertį didžiosioms valstybėms – SSSR ir JAV.
Sportui Rytinėje Vokietijos dalyje skirtas ypatingas dėmesys – kiekvienas moksleivis prievarta turėjo “užsiimti” kokia nors sporto šaka. Ten sporto politika baigėsi tuo, kad apie 200 buvusių sportininkų galiausiai apskundė teismui farmacijos kompaniją „Jenapharm”, kurioje buvo gaminama ta chemija, kuri leido vadinamąją demokratinę respubliką padaryti pasaulio sporto milžine. Tai Rytų Vokietijos atstovai įrodė Monrealyje (1976 metais) ir po ketverių metų Maskvoje.
Aišku, rezultatus lėmė ne tik sportininkų kvalifikacija, bet ir “mėlynosios piliulės”, kurių tiesioginis efektas – pagreitėjęs raumenų augimas ir sustiprėjusi mobilizacija, šalutinis poveikis - nevaisingumas, krūties ir sėklidžių vėžys, širdies ligos. Rytų Vokietijos olimpiečiai miršta anksti ir skausmingai.
Penkta. Karai ir jų pasekmės. Pirmą kartą bandyta boikotuoti 1936 metų žaidynes, bet nesėkmingai, nes tuometiniams Berlynui buvo iš tiesų leista pabandyti demonstruoti “pranašesnės” rasės triumfą. 1956 metais olimpiadą boikotavo Egiptas, Irakas ir Libanas dėl karo Sueco kanalo zonoje, o Nyderlandai, Ispanija bei Šveicarija dėl Sovietų invazijos į Vengriją.
Tad sovietų pirmasis pasirodymas 1956 metais jau buvo paženklintas politinėmis problemomis. Vengrai susitiko su sovietais vandensvydžio aikštelėje, varžybų pusfinalyje ir nugalėjo 4-0, bet tai buvo įsimintinas kruvinasis mačas, nes susimušta iki kraujo – paskutinėse rungtynių sekundėmis rusas tiesiog plėšė vengro ausį, ir baseino vanduo nusidažė raudonai.
1964 metais Tokijuje dėl politinių priežasčių atsisakė dalyvauti Indonezija ir Šiaurės Korėja, o Pietų Afrika bei Pietų Rodezija buvo pašalintos iš olimpinio judėjimo dėl apartheido politikos.
Boikoto politika tęsėsi ir 1976 metais, kuomet 22 Afrikos valstybės atsakė dalyvauti, nes Naujosios Zelandijos regbininkai lankėsi Pietų Afrikoje. Olimpiadą tą kartą boikotavo ne tik Kinija, bet ir Taivanas, mat Kanada nenorėjo Taivano pripažinti Kinijos Respublikos vardu.
1980 metais po sovietų invazijos Afganistane Maskvos olimpiadoje dalyvavo tik 80 šalių atstovai ir tai – nemaža dalis be savo valstybės vėliavų. Todėl Maskvos olimpiados reikšmė ženkliai sumenko.
SSSR ir keturiolika jo sąjungininkų boikotavo 1984 metų žaidynes Los Andžele. Tai buvo kerštas už Maskvą, tačiau nelabai logiškas ir nelabai vykęs. Boikotų bei nepaaiškinamų nedalyvavimų būta ir vėliau. Pasitaikė kaltinimų rasizmu, nepagarba vienai ar kitai šaliai. O prikibti juk nesunku. Tiesa, sporto boikotai ir pašalinimai labai skausmingi, kur kas svarbiau už ekonomines sankcijas.
Kas laukia ateityje?
Keisti sutapimai. Olimpiada yra sporto renginys, tačiau sportas, susietas su blogų idėjų propaganda galiausiai keršija propagandistams.
1936 metais olimpines žaidynes su didele pompa ruošė Vokietija. Ir gerai paruošė, pademonstravusi ne tik savo sporto, bet ir valstybės galią. Nepraėjus nė dešimtmečiui šios šalies jau nebebuvo. 1980 olimpine sostine tapo Maskva, kuri taip pat nepašykštėjo lėšų didybės rodymui ir gniaužė bet kokias mintis apie žmogaus teises. Kas įvyko po dešimtmečio, visi žinome.
Galime prisiminti ir žiemos olimpiadą Sarajeve 1984 metais. Anuomet tai buvo taiki ramios Jugoslavijos provincija, tačiau nė dešimtmečiui nepraėjus paskendo kruviname kare.
Kinija ėmėsi olimpiados 2008-aisiais, taip pat ne vien dėl sporto, bet ir dėl savos valstybės didybės. Kas bus po dešimtmečio? Ar 2018 taps Kinijos mito pabaigos data? Sakysite, tai neįmanoma. Pasvarstykite dar kartą.
Lietuviai turėtų džiaugtis – esame labai sportiška tauta. Pekine iškovojome vidutiniškai 1,7 medalio skaičiuojant milijonui gyventojų. Pagal šį rodiklį aplenkėme kaimynus. Nepaisant aimanų, kad šalyje viskas blogai, turime pasakyti, kad sporte bent jau neblogai. Ačiū ir sportininkams, ir treneriams, ir dalyvaujantiems žiūrovams.
Šiais laikais tuštėja katedros, o svarbiausias piliečių „traukos centras” vis dar sportinė pramoga. Kova dėl taškų ir medalių. Jonas Paulius II buvo bene pirmasis popiežius, nutaręs aukoti Šventąsias mišias nacionaliniuose stadionuose. Gal ir teisingai?
