Kiti tyrimai atskleidžia: išsišiepusi fizionomija padeda kilti karjeros laiptais. Treti - kad besišypsančio žmogaus veidą galima pastebėti net iš trijų kilometrų atstumo. Be to, San Francisko universitetas atliko šypsenos tyrimą ir nustatė devyniolika šypsnio tipų - nuo „socialinės“ šypsenos iki „liūdnos“.
Jei bent vienas tyrėjų komandos tyrimo metu būtų atvykęs į mūsų šalį, jis į savo sąrašą būtų galėjęs įtraukti dar vieną šypsenos kategoriją – „lietuviškąją“, dažniausiai ant veido atsirandančią tik nuo perdėto stenėjimo prašant nusifotografuoti bendrai giminių ar kokio darbinio vakarėlio proga, nes „reikia būti linksmam“.
Šypsomės tiek kartų, kiek turime per metus atostogų. Plačiai išsiviepiame metų pabaigoje. Tuomet vyksta didžiausios metų šventės, o prieš jas – daug labdaringų renginių. Jei leidžia socialinis statusas, galime paaukoti vieną kitą litą ir plačiai išsiviepti. Rinkos tyrimų kompanija RAIT neseniai atliko tyrimą, iš kurio paaiškėjo: vidutiniškai per metus Lietuvoje yra aukojama 30 litų. Tai daro vidutines ir aukštesnes pajamas gaunantys tautiečiai, turintys aukštojo mokslo diplomą.
Trisdešimt litų. Arba – 6,2 litro A 95 markės benzino, penki kepalai „Bočių“ duonos, 4,83 kilogramo vynuogių ar 10,5 kilogramo rupių ruginių miltų. Galime versti į bet kokią maisto valiutą tą sumą, daugiau vis tiek nerasime įspūdingo pirkinio už vidutinišką auką.
Tačiau net ir tiek paaukoję, beveik kiekvienas šypsosi iki ausų. Juk padarė gerą darbą – kitas net tiek nedavė, tad turi bent tokią teisę į sąžinės šypseną ir į vieną papildomą pasigyrimą kalbant su kaimynu!
Žvelgiant į kitus, su savo 30 litų atrodome blogiau nei apgailėtinai. 2011 metų „World Giving Index“ ataskaitoje įvertintos 153 planetos valstybės. Tyrimas sudaromas remiantis trejais kriterijais: kiek aukojama pinigų, kiek skiriama savo neatlygintino laiko, savanoriavimo ir kiek padedama nepažįstamiems žmonėms.
Lietuva pagal labdarą kitoms šalims užima garbingą 143 vietą. Net bankrotą patyrę latviai aukojo dosniau. Jie – 118 pozicijoje. Pagalbos lyderiai yra amerikiečiai, antra – Airija, trečia – Australija. Mažiausiai žmogiškosios pagalbos sulaukiama Burundyje (152) ir Madagaskare (153)
Tik nepradėkite aiškinti, jog per įvairias vykstančias socialines akcijas suaukojamos milijoninės sumos ar kokiuose bėdų turguose iš verslininkų sandėlių ištraukiami plastikinių langų rėmai, „ant šventos niekados“ gražinimo dovanoti buitiniai rakandai, kurie atiduodami nelaimės ištiktiems žmonėms yra tai, dėl ko galime, turime ir privalome išspausti nuoširdžią šypseną tam, kad žiūrėdami į veidrodį savo vertybių dienoraštyje ties sąžinės grafa brūkštelėtume riebų pliusą.
Nepūskime burbulo ir nesididžiuokime vienu geru darbu, nes šioje srityje mus lenkia beveik visos Afrikos žemyno šalys.
Štai dar vienas dirbtinio draugiškumo reiškinys. Jau kuris laikas viešose paslaugų teikimo vietose šalia dirbtinai ant pardavėjų veidų išspaustų šypsenų bendraujant su klientais naudojamos mažybinės maloninės žodžių formos.
„O gal kavytės su pienu?“, - klausia vienos senamiesčio kavinės padavėjas. Anąkart vienoje degalinėje pardavėja duodama čekį ir grąžą už benziną burbtelėjo: „Štai jums čekutis ir pinigėliai“. Prisipažinsiu, pagadino nuotaiką kelioms minutėms.
Įtariu, kad paslaugų sferoje aptarnaujančiam personalui yra įsakyta nuolat būti pasitempusiems, besišypsantiems ir vietoj atžagarių žodžių ar frazių „sekantis“, „nestabdykite eilės“, „pasiimkite prekes“ primygtinai siūloma vartoti maloninius mažybinius darinius, nes klientams tai malonu. Šis parazituojantis mažybinių žodžių vartojimo reiškinys gajus ir tarp ofiso darbuotojų.
„Tuoj permesiu patvirtintą sutartėlę ir lauksiu pinigėlių“. Arba „sąskaitėlę išsiunčiau nurodytu adresiuku“. O geriausiai kai kompanijos šefas įeina rytą į darbo kabinetą ir vietoj santūraus „labas rytas“ taria „labutis“.
Kaip į tai reaguoti? Atsakyti tuo pačiu ir toliau mažybintis ir smulkmenintis, pradėti juoktis? Priimti rodomą toną, o gal leisti suprasti, kad viskam yra ribos?
