Ši figūra anksčiau tokia drąsa nežibėjo! Be to, savo išvedžiojimus, kad dar šiek tiek pagalvosiąs, o galutinį jo sprendimą nulems žmona ir A.Mamontovas, V.Ušackas pagardino atradimais, kad šiuo metu Lietuva neturi užsienio politikos ir ateities vizijos, joje vyrauja „baimės atmosfera” ir apskritai šalies politinėje padangėje nėra tikrų lyderių.
Pats V.Ušackas, žinoma, negalėjo nesuprasti, kad tokiais pareiškimais jis skelbia atvirą karą akivaizdžiai tų rinkimų favoritei D.Grybauskaitei, kuri juos priims kaip atvirą iššūkį ir asmeninį įžeidimą.
Bet šiųdviejų asmeniniai santykiai ir taip tokie blogi, jog vienas kitas viešas antausis – buvęs nebuvęs. Be to, niekam nieko atleisti negalinti ambicingoji prezidentė į šį konservatorių stovyklos atstovo išpuolį tikriausiai reagavo ir kaip į šios partijos sąmokslą ar bent norą ją paerzinti.
Prezidentė niekuomet V.Ušackui negalėjo atleisti ne tik kažkokių iki šiol nežinomų asmeninių nuoskaudų, bet ir to, kad jis drįso turėti ketinimų kandidatuoti į prezidento postą dar prieš trejus metus.
Kaip asmeninį įžeidimą ji, be abejo, turėjo priimti ir V.Ušacko tarptautinės karjeros sėkmę.
Nors ES atstovas Kabule net pats mėgino prašytis susitikimo su Lietuvos vadove, ji atsisakė susitikti net ir viešėdama Afganistane.
Tad ar V.Ušackas tikrai galėtų būti tas šaunusis riteris, kurio taip pasiilgo A.Zuokas ir kuris po dvejų metų nukautų grėsmingąją S.Daukanto aikštės ir reitingų valdovę, kol kas atrodančią nenugalimą?
V.Ušacko privalumas tas, kad jis bent iš išorės labai panašus į D.Grybauskaitę. Nors formaliai jis – konservatorių partijos atstovas, sugeba save pateikti ir visuomenės suvokiamas kaip iš esmės nepartinė figūra, nutolusi nuo tokių dalykų kaip partijos ir partinė politika.
Tad už jį mielai savo balsus galėtų atiduoti ne tik konservatorių, bet ir socialdemokratų ar „darbiečių” rinkėjai.
Aukštas karjeros valdininkas. Diplomatas. Užima svarbų tarptautinį postą.
Juk būtent tai ir buvo pagrindiniai bruožai, kuriais prieš trejus su trupučiu metų staigiai ir besąlygiškai tautą pavergė ir pati eurokomisarė D.Grybauskaitė. Tačiau yra skirtumų, kurie byloja anaiptol ne V.Ušacko naudai.
Kol kas jis menkai primena tą ryžtingą gelbėtoją su kieta ranka, kokia iš pat pradžių save sėkmingai vaizdavo D.Grybauskaitė. Todėl abejotina, ar dauguma tų, kurie su įniršiu ir nusivylimu nusisuko nuo buvusios favoritės, vietoj jos rinksis būtent V.Ušacką.
Be to, jie jau turi savo favoritę – irgi moterį, taip pat šviesiaplaukę ir taip pat labai kietą.
Bet svarbiausia, kad D.Grybauskaitė per praėjusius rinkimus atėjo į tuščią, išdžiūvusią dykynę, tad tauta prie jos puolė gausiai ir staigiai, nes nieko kita ir nebuvo.
O dabar V.Ušackui teks grumtis su tąja, kuri, nors ir prarado dalį mylėtojų, tačiau daugumos tautos meilės – ne.
Daug, žinoma, per kitus prezidento rinkimus lems ir politinis kontekstas.
Kiek tų kandidatų apskritai bus? Ar ateis visi, kurie netingi, ar kas nors bandys kurti kokius nors blokus – bent antrojo turo, jei ne dėl pergalės?
Kaip elgsis didžiosios partijos ir net tie patys konservatoriai ir kuri grupė tuo metu bus prie jų vairo?
Pagaliau koks bus pačių rinkėjų aktyvumas? Todėl kol kas vienvaldė reitingų karalienė neturi pagrindo nerimauti.
O tokios figūros, kuri galėtų mesti jai rimtesnį iššūkį kovojant dėl sosto, horizonte kol kas nematyti, nors galinčių patampyti nervus, kaip matome, kartkartėmis vis atsiranda.
Tad gal bent jau tai – į naudą mūsų demokratijai.
