Močiutei trunka kantrybė. Įsakmiu tonu ji paliepia: „Čarlzai, ateini čia! Apsiramini!“ Tai sakykite dabar, kas tas vaikas. Kokios tautybės? Anglijoje gimęs, bet turbūt, sakysite, vargu ar anglas, nes bent vienas iš tėvų turbūt lietuvis, jei močiutė lietuvė, ir jei vaikas lietuviškai supranta.
Lietuvis? Kitas vėl išsivėps, koks ten lietuvis, jeigu nei Skersvaldas ir ne Tautgraiždas, o su anglišku vardu. Greičiausiai visi sutars, kad tai „nutautėjęs lietuvis“, sunkiai atsidus („štai taip ir tirpsta mūsų Lietuvėlė“) ir tikrai priskirs kaltę tėvų apsileidimui.
Mano klausimas yra toks: nuo kada vaikų auklėjimas viena ar kita kalba yra visuomenės reikalas? Turiu jums naujieną - tėvai augina vaikus ne dėl valstybės, ne dėl tautos idealų ir net ne dėl savęs. Tiesiog toks tėvų darbas, ir viskas.
Aną dieną vienas gabus jaunas krepšininkas, žaidžiantis už Lietuvos komandą, bet gyvenantis Ispanijoje, davė interviu, ir tautinės tapatybės sergėtojai prapliupo pasvarstymais, girdi, kaip blogai jis taria lietuviškai.
Na, pirmiausia lietuvių kilmės ispanas (apie šį terminą dar pakalbėsim) lietuviškai kalba gerai, nors ir taria kitaip, nei mes įpratę. Kalba galbūt net geriau, negu didelė dalis tikrais lietuviais save laikančių krepšinio žiūrovų nuo Grigiškių iki Skuodo. Bet čia pats Dievas liepė mums visiems pastebėti ir papriekaištauti, kad jo tartis ne tokia, kaip Nacionalinio dramos teatro aktoriaus Vilniuje.
Aš pats, kai man užplaukia erzinimo nuotaika, vis primenu skaitytojams absoliučiai tikrą ir neginčytiną faktą, kad abi mano dukros, gimusios dviejų lietuvių santuokoje, tarpusavyje dažniausiai kalbasi angliškai.
Po tokio pareiškimo su malonumu ir pasididžiavimu nešioju, kaip ordinus ir medalius, visus iš paskos barškančius pasvarstymus apie tai, kad čia tėvų apsileidimas, didžiuotis nėra kuo, ir kad tokių lietuvių „nuoširdžiai gaila“.
Didžiuotis tikrai nėra kuo, gėdytis irgi ne.
Mano dukros yra lietuvių kilmės anglės, nes toje šalyje gimė, jas auklėjo (su nedidelėm išimtimis) anglės auklės ir mokytojos, anglų kalba jos išmoko skaityti ir rašyti anksčiau nei lietuviškai, dauguma jų draugių ir draugų – anglai, ir ta šalis – jų gimtinė ir jų namai.
Taip, jos moka lietuviškai, jų vardai ir jų pavardė – lietuviški, bet Lietuva joms – tai tik tėvų kraštas. Nuo to jos Lietuvos nemyli mažiau, bet Anglija joms mielesnė ir sava.
Žinote, kodėl toks paprastas pripažinimas kelia tokias įniršio bangas? Todėl, kad daugelis slapčia įsitikinę, kad anglai („tikri anglai“, suprask, su trimis šeimos antkapiais Londono kapinėse, tokie, kurių protėviai siekia Vilhelmo Užkariautojo laikus), kaip ir „tikri prancūzai“, „tikri vokiečiai“ (net ir „tikri amerikiečiai“ – turbūt, airių ir norvegų imigrantų palikuonys, ne kokie purvini buvę meksikiečiai ar ukrainiečiai) yra šiaip jau geresni, veisliniai žmonės, ne tokie, kaip paprastas vyžotas tėvynės mužikas.
Todėl į tuos, kas nebando girtis savo rasiniu grynumu ir vaikų auklėjimu, yra dėbčiojama su blogai slepiamu pavydu, ir replikuojama su suirzusia pašaipa. „Tu ką, manai, tavo vaikus kas nors laiko užsieniečiais? Geriau nesvaik.“ Aš išgirstu tai ir krizenu. Duskit, pavyduoliai.
Esu net kartą pasakęs, kad net jei man nebūtų tekę didelės gyvenimo dalies gyventi užsienyje, ir aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, tyčia mokyčiau vaikus tarpusavyje bendrauti kokia nors svetima kalba ir gal net pavadinčiau užsienietiškai, kad tik panervinčiau visus tuos karingus patriotus, kurie galvoja, kad mano vaiko auklėjimas ir lavinimas yra visuomenės rūpestis.
Tokie, slapčia kompleksuoti dėl savo pačių neorios valstietiškos kilmės, paprastai sako: „Aš tai didžiuojuosi, kad esu lietuvis.“ Aš tai ne. Aš laimingas, kad esu lietuvis, ir nekeisčiau savo kilmės į jokią kitą, bet didžiuotis čia neturiu kuo, nes tai ne mano nuopelnas.
Kuo didžiuotis? Kad abu tavo tėvai turėjo tam tikrą pilietybę arba tam tikrą įrašą dokumentuose? Nes, žinokite, tautybė genais nepersiduoda ir kraujo grupėje nepažymėta: jei lietuvių tėvų kūdikį nuskraidintum kur nors į Argentiną, kur daug mėlynakių pietų amerikiečių, nieko jam nesakytum apie jo kilmę, po keliolikos metų jo niekas neatskirtų nuo kitų argentiniečių.
Čia kaip lietuviška ir lenkiška jautiena: nors turguose giriamasi, kad išpjova lietuviška, laboratorijoje mokslininkai arba aklų ragavimų metu vartotojai neatskirtų, kuri yra iš kur. Prieš gerą dešimtmetį, kai dar Lietuvoje nebuvo mados vanoti vietinės gamybos alaus ir buvo pumpuojamos legendos apie „geriausią pasaulyje“ ir „pirkėjų vertinamą Amerikoje“, organizavau draugams aklą ragavimą. Niekas negalėjo lietuviškojo atskirti nei nuo švediško, nei nuo turkiško alaus (tai, sakysite, tavo draugai gal tokie patys pritvoti, kaip ir tu, bet čia jau nieko nepadarysi).
Tautybė apskritai yra auklėjimo ir aplinkos reikalas, ir todėl lietuvių gali ne tik mažėti, bet ir daugėti. Dabar, kai Europoje gimstamumas mažės, Lietuvoje bus vis daugiau žmonių iš Azijos ir Afrikos. Jums atrodo, kad tai yra baisu, tačiau jų vaikai ir vaikaičiai bus lietuviai, ir, greičiausiai, vargu ar kas juos laikys „netikrais lietuviais“.
Čia kaip su lietuvybės legenda ir žilos lietuviškos praeities mitais, sukurtais prieš šimtmetį: šiandien niekam net į galvą neateina, kad didžiųjų kunigaikščių jų laikais niekas nevadino nei Vytautu, nei Gediminu, nei Kęstučiu – šie sulietuvinti vardai sugalvoti palyginti neseniai ir gerai prigijo, kaip ir lietuviški žodžiai „degtukai“, „kokybė“, „veidrodis“ ar „laikraštis“, atsiradę tik Jono Jablonskio laikais.
Mano pasiūlymas būtų toks: kai vaiko vardas – Čarlzas, neskubėkite galvoti, kad jis jau prarastas Lietuvai. Labai gali būti, kad jo vaikai ir proanūkiai šios šalies labui pasieks kur kas daugiau negu jūsiškiai.
