Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis vos prieš porą savaičių iškilmingai atidengė atminimo lentą sukilėliams Vilniaus Gedimino kalno papėdėje, o ją jau siūloma tyliai nukabinti ir taip atkurti istorinį teisingumą.
Beveik prieš ketvirtį amžiaus archeologai nustatė, kad Gedimino pilies kalno šiaurinėje papėdėje palaidoti XVII a. Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai.
1655 m. jie kartu su Zaporožės kazokais įsiveržė į Vilnių ir surengė skerdynes. Tik po 5 metų Aukštutinėje ir Žemutinėje pilyse užsibarikadavusius maskvėnus apsupo Lietuvos kariuomenė.
Dauguma įsibrovėlių mirė nuo bado bei ligų ir buvo užkasti kalno papėdėje.
Sukilimo vadai buvo vyresni
1988 metais, kai buvo rekonstruojami dabartinio Lietuvos Nacionalinio muziejaus pastatai, buvo aptikti 23 žmonių palaikai.
Jie buvo be jokių įkapių ir net be batų, užkasti 1 metro 30 centimetrų gylyje.
Tuomet iš karto imta spėlioti, kad aptikta 1863-iųjų sukilimo vadų kapavietė. Jie įvykdžius mirties bausmę buvo slapta palaidoti iki šiol nenustatytoje vietoje.
Tačiau versija gyvavo neilgai, o vėlesni tyrimai ją paneigė.
Juk mirties bausme 1864 metais buvo nuteistas 21 sukilėlis: 12 sušaudyta ir 9 pakarti, o kapavietėje rasti 23 palaikai.
Be to, visi palaidotieji buvo 20–30 metų vyrai, o nužudytieji sukilimo vadai buvo vyresni.
2004 metais Gedimino kalne įrengiant funikulierių buvo atkasti devyneri palaikai.
Prieš ketverius metus prie dabartinės muziejaus bibliotekos pastato buvo aptikta dar keliasdešimt palaidotų palaikų.
Čia mėtėsi Maskvos didžiojo kunigaikščio Aleksejaus Michailovičiaus sidabrinių kapeikų ir Švedijos karalienės Kristinos šilingas. Tokių pailgų XVII amžiaus monetų XIX amžiaus viduryje, kai vyko sukilimas, niekas nebenaudojo.
Siūlo tyliai nukabinti lentą
„Išvydęs per televizorių, kad atidengiama lenta, neprisiminiau nė vieno fakto, kaip ta vieta susijusi su 1863 metų sukilimu.
Man tai buvo didžiausias netikėtumas”, – neslėpė nustebimo Vilniaus paveldą prižiūrintis Vitas Karčiauskas.
Jo manymu, reikėtų siūlyti tą lentą tyliai nuimti, nes pats istorinis faktas yra neteisingas: „Puikiai žinome, ką Lietuvai reiškia XVII amžiaus karas su Maskva, ir jei čia palaidoti jų kariai, būtina grąžinti istorinę tiesą. Tai – mūsų moralinė pareiga.”
Po keltuvu – rusiškos kapeikos
„Faktai apie toje vietoje palaidotus sukilėlius man nėra žinomi, bet tokį vietos parinkimą lėmė kokios nors kitos jėgos”, – sakė archeologas Gintautas Striška, prieš devynerius metus vadovavęs kasinėjimams Gedimino kalno papėdėje.
Apie lentą sukilėlių atminimui jis išgirdo tik tuomet, kai ji jau buvo iškilmingai atidengta.
Jis pasakojo, kad 2003 metais įrengiant funikulierių buvo rasti 9 palaikai. Dalis – be įkapių, tačiau vieni buvo palaidoti su pinigais – rusiškomis kapeikomis. Manoma, kad tai – XVII a. vidury penkerius metus trukusio karo, vadinamo tvanu, kareivis.
Ne viena laidojimo vieta, kurioje buvo XVII amžiaus rusiškų monetų, rasta ir Valdovų rūmuose.
O kapų su 1863–1864 metų sukilėlių ženklais ar ženkleliais čia nebuvo aptikta. Pavienių to laikotarpio radinių yra, tačiau jų daug bet kurioje Vilniaus dalyje.
Palaikai buvo perduoti antropologams, tačiau jie gali pasakyti tik tai, kuo žmogus sirgo ir nuo ko mirė. Nei tautybės, juo labiau – priklausomybės kurios nors šalies kariniams daliniams antropologai nenustatys.
Žemė slepia paslaptis
„Istorinių duomenų, kad čia palaidoti sukilimo dalyviai, nėra, bet kas gali paneigti, kad jie ten galėtų būti. Nuspėti, kas yra po žeme, – sudėtinga”, – samprotavo G.Striška.
Gedimino kalno pilių teritorija didelė, archeologai ištyrė tik 10 procentų.
Tačiau klausimas apie tikimybę čia rasti sukilėlių palaikus archeologą išmušė iš vėžių: „Jei paklaustumėte, kur labiausiai tikėtina rasti auksinį žiedą, bėgčiau nuo jūsų kuo toliau. O čia kalbama apie tikimybę rasti sukilėlių palaikus būtent toje vietoje!”
Dės gėles ant skerdikų kapų?
Archeologo Kęstučio Katalyno nuomone, reikėtų kuo greičiau nuimti tą lentą ir pradėti mąstyti apie sukilėlių pagerbimą Lukiškių aikštėje – jų mirties bausmės įvykdymo vietoje.
Archeologas dalyvavo 1988 metų kasinėjimuose ir iki šiol saugo Gedimino kalne rastų palaikų nuotraukas.
„Oficialiai paskelbus, kad kalno papėdėje palaidoti sukilėliai, žmonės toje vietoje dės gėles ir stengsis visaip pagerbti tautos didvyrius. Bet ten palaidoti kariai išskerdė kone 20 tūkst. tuomečio Vilniaus gyventojų. Iš 70 tūkstančių vilniečių po maskvėnų „viešnagės” gyvi liko tiktai 12 tūkstančių”, – sakė archeologas.
Rėmėsi spėjimais spaudoje
Istorikas Vytautas Jogėla iš pradžių teigė netgi nedalyvavęs Vilniaus savivaldybės Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijos posėdyje, davusioje leidimą pakabinti lentą, nes to posėdžio neatsimena.
Sužinojęs posėdžio datą, komisijos narys vis dėlto prisiminė ten buvęs: „Gali būti, kad ten rusai palaidoti – jie ten buvo įsitvirtinę. Bet ir dėl sukilėlių – variantas įmanomas.”
V.Jogėla teigė aptikęs užuominų lenkų spaudoje, kad sukilimo dalyviai po mirties bausmės galbūt galėjo būti palaidoti Šv.Mykolo bažnyčioje arba Gedimino kalne. Tačiau tai, jo manymu, pusiau spėjimai, pusiau teisybė.
A. Ažubalis įgyvendino savo seną sumanymą
Mindaugas Lašas, Užsienio reikalų ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus vadovas:
- 1863 metų sukilimo įamžinimas atminimo lenta buvo Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva. Šiam projektui įgyvendinti ministerija skyrė apie 40 tūkst. litų.
Dar 2005 metais A.Ažubalis, tuometis Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, pasiūlė įamžinti 1863 metų sukilimo vadovų ir dalyvių, nužudytų Vilniaus Lukiškių aikštėje, atminimą ir kreipėsi į Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkciją.
Tūkstanmečio direkcija šiam pasiūlymui pritarė ir kreipėsi į Vyriausybę dėl finansavimo. Tuomet projektas sustojo dėl administravimo trikdžių.
Šiais metais užsienio reikalų ministro A.Ažubalio ir Seimo pirmininkės I.Degutienės teikimu Seimas pripažino 2013 metus 1863 metų sukilimo metais.
Paminklinė lenta sukilimo dalyviams atminti yra sukilimo metinių paminėjimo dalis, todėl Užsienio reikalų ministerija paskatino šio projekto įgyvendinimą.
Įamžinti žuvusių sukilėlių atminimą prie Senojo Arsenalo pasiūlė Tūkstantmečio direkcija dar 2005 metais. Tiksli palaikų palaidojimo vieta nėra žinoma, todėl Arsenalas pasirinktas kaip vienas seniausių istorinių Vilniaus pastatų.
Vilnius liepsnojo septyniolika parų
* 1655 metais Maskvos didysis kunigaikštis Aleksejus Michailovičius surinko milžinišką tais laikais kariuomenę – 150 tūkst. karių – ir pasiuntė ją į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę apginti ten gyvenusių stačiatikių nuo katalikų. Prie kariuomenės prisidėjo ir 20 tūkst. Zaporožės kazokų.
* 1655 metų rugpjūčio 8 dieną dalis šios kariuomenės įžengė į Vilnių.
* Didžiajam Lietuvos etmonui Jonušui Radvilai pavyko tik vienai dienai sustabdyti maskvėnus Vilniaus prieigose. Per tą laiką buvo išgabentas valstybės iždas ir LDK didysis antspaudas. Iš Vilniaus spruko visi, kurie tik spėjo ir galėjo. Būtent tada buvo paslėpti Vytauto Didžiojo palaikai.
* Vilnius degė 17 parų. Maskvėnai plėšė, žudė, prievartavo ir degino. 1657 metais Vilniuje prasidėjo maras, per metus liga išguldė apie pusę miesto gyventojų ir gerą dalį okupantų.
* 1660 metų liepos 11-ąją prie Vilniaus atžygiavo Mykolo Kazimiero Paco vadovaujama vadinamoji Žemaitijos divizija. Vilniaus valdytoju paskirtas kunigaikštis Danijilas Myšeckis užsidarė Vilniaus pilyse, kur iš anksto pasirengė gintis: sutelkė karius, prisikaupė šaudmenų, maisto atsargų.
* Vilniaus pilis apsupo 3 tūkst. M.K.Paco karių. Tiek užteko laikyti apsupus okupantus, bet nepakako užimti tvirtovės. Lietuviai daug kartų puolė, bet nesėkmingai. Maskvėnai paralyžiavo Vilniaus gyvenimą: nuo kalno jie šaudydavo į kiekvieną bažnyčią, kai ten pradėdavo skambėti varpai.
* Pilyse prasidėjo ligos, kariai mirė dešimtimis ir šimtais.
* 1661 metų gruodžio 3-iąją likę gyvi maskvėnų kariai pasidavė lietuviams. Kunigaikštis D.Myšeckis buvo nuteistas mirties bausme už tai, kad pražudė daugybę nekaltų žmonių.
* Po savaitės Rotušės aikštėje jam buvo nukirsta galva. Tai padarė jo paties virėjas.
