Rūtos pelnytas auksas mums – tarsi džiaugsmo ir meilės terapija. Šiandien mes visi su sparnais, mes įkvėpti. Tikriausiai ne vienas tėvas po šios olimpiados paskatins savo vaiką sportuoti, gal net rasis judėjimas „Sportas, sveikata, nacija“. Diagnozė aiški – Lietuvai gyvybiškai būtinas įkvėpimas. Taip, kaip žaibiškai ir masiškai Lietuvą įkvepia ir sutelkia sportininkai, nesugebės padaryti nė vienas politikas, nė viena organizacija. Kodėl? Nes auksas veža, nes pergalė – pozityvu, nes sportininkas nekovoja prieš kažkieno idėją, jis kaunasi už savo idėją, už svajonę, už savo valstybės gerą vardą.
Tai, kad sportas – puiki ir pozityvi nacijos vienijimo, savo vertės pojūčio kėlimo priemonė – jokia ne naujiena. Tai rodo istoriniai Vokietijos ir Čekijos pavyzdžiai, kai per suburtus gimnastikos judėjimus buvo keliamas ne tik konkretaus sportininko prestižas, bet ir miesto, valstybės, nacijos.
Kai 1987 metais „Žalgiris“ kovėsi su CSKA, su grupe Lietuvos sportininkų treniravomės Gruzijoje. Rungtynių transliaciją žiūrėjome viešbučio foje, į kurią susirinko ir gruzinai, ir rusai. Paskutinių pergalingų metimų nematėme, nes teko užsibarikaduoti kambaryje – rusai grasino sumušti, jei Lietuvos komanda taps SSRS čempione. Gruzinai bėgo kartu su mumis, nes irgi sirgo už Lietuvą. Nors „Žalgirio“ ir CSKA vyrai niekada nebuvo priešai, sirgaliams šios rungtynės buvo simbolinė Lietuvos valstybės kova už laisvę, prieš sovietų santvarką, kurioje tuomet gyvenome.
Šiandien sportas nebeturi sienų, priešų. Yra varžovai ir valstybės prestižas. Ir dar yra daugybė dalykų, kurių pas mus nėra ir dėl kurių nuolat pliekiame Vyriausybę ir sporto funkcionierius (gerų baseinų, maniežų, stadionų, įrangos, trenerių, pinigų). Mums sunku. Mes nuolat kažko neturime ir mus nuolat reikia užvesti, prisukti, pakviesti paskui save.
Išeitys yra dvi, kaip ir dvi medalio pusės. Vienoje – visos mūsų viltys, sudėtos į sportininkus, jų pergalių laukimas ir garantuotas vieningumo jausmas kartą per ketverius metus, jei mūsų sportininkams pasiseks. Kitoje – kažkas daugiau, kažkas nuo savęs, tai ko nepavadinsi ritualiniu nacionalizmu.
